Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Vaikas ožiuojasi: protingiausia, ką šią minutę gali padaryti tėvai

Automobilio kėdutė niekuomet nebuvo problema. Sodinate vaiką į kėdutę, prisegate saugos diržu, ir važiuojate kur jums reikia. Bet staiga visos išvykos kažkodėl tampa didžiuliu galvos skausmu, nes prieš įsėdant į automobilį tenka ištverti didelį vaiko isterijos priepuolį. Kas gi nutiko? Kur dingo tas mielas, nuolat besišypsantis jūsų vaikas?

Vaiko isterijos priepuoliai (vadinamieji ožiukai) dažniausiai prasideda daug anksčiau, nei tėvai tikisi. Atrodo, kad vos tik vaikas supranta, kad egzistuoja toks dalykas, kaip pasirinkimas (eiti pačiam, ar būti nešamam, žaisti lauke, ar žaisti kambaryje), ir prasideda isterijos.

Vieni tėvai, matydami ant grindų besivoliojantį ir spiegiantį savo vaiką pasijunta bejėgiai, jiems toks vaizdas sukelia didelį stresą. Kiti tėvai nusivilia vaiku, juos suerzina tai, kad vaikas tarsi tyčia nepaklūsta jų reikalavimams.

Taigi, kaip tėvai turėtų elgtis tokiu atveju?

Patarimai, kaip elgtis, kai vaikui isterijos priepuolis:

Isterijos priepuolio metu: nemėginkite sustabdyti priepuolio ar nutildyti spiegimo, susitelkite į vaiko emocijas, kartu su juo pereikite emocijų etapus.

Išlaikykite ramybę: intensyvios emocijos mažą vaiką gali gąsdinti. Jei jūs išliksite ramūs, vaikas jausis saugesnis. Ramybę išlaikyti padės gilus kvėpavimas, kartojant tarsi mantrą „jam reikia mano pagalbos" arba „tai jokia tragedija".

Nustatykite ribas: vaikams reikia parodyti, kokios jų ribos. Žinodami, kad ribos išlieka nekintamos, vaikai jaučiasi saugiau. Mažų vaikų neveikia pamokslavimas ar protinimas, verčiau vartokite trumpas frazes: „Kai muši, man skauda" arba „Automobilių stovėjimo aikštelėje reikia eiti už rankos."

Būkite empatiški: mokykite vaikus emocinio intelekto, pasitelkdami empatiją, kai vaikas nusiminęs. Pamėginkite pažvelgti į viską iš vaiko perspektyvos, ir tada įžodinkite jo jausmus, pavyzdžiui: „Tu labai pyksti!" arba „Tu atrodai liūdnas (-a)".

Suteikite saugumą: nepalikite vaiko vieno, kai jam sunku. Nusileiskite iki jo lygio - pritūpkite iki jo akių lygio arba tiesiog prisėskite šalia. Pasisiūlykite jį apkabinti ar paimti ant rankų. Jei vaikas nenori, kad jį apkabintumėte, paguoskite jį žodžiais: „Aš čia, tu saugus su mamyte".

Nebauskite: yra daugybė patarimų, kaip elgtis, kai vaiką ištinka isterijos priepuolis. Dažniausiai patariama vaiką nubausti, trumpam palikus vieną ramioje saugioje vietoje. O mes rekomenduojame netaikyti mažiems vaikams nei tokios, nei kitų bausmių.

UŽKIRSKITE KELIĄ PRIEPUOLIUI

Ne visada įmanoma išvengti isterijos priepuolio, bet kartais galima užkirsti jam kelią arba sumažinti intensyvumą.

Suteikite galimybę rinktis: visą dieną vaikui leisdami rinktis iš paprastų kasdienių dalykų, tuo pačiu leisite jam pajusti, kad ir jis kontroliuoja padėtį. Leiskite vaikui rinktis, ar jis valgys obuolį, ar bananą, ar eis pats, ar bus nešamas, ar rengsis žydrus marškinėlius, ar raudonus, ant stalo atneš šaukštą, ar puodelį, bus perrengiamas ant grindų, ar ant lovos.

Planuokite iš anksto: vieni vaikai yra lengvesnio būdo, o kitiems reikia daugiau išorinės paramos, kad išlaikytų pusiausvyrą. Įpraskite susiplanuoti iš anksto: pasirūpinkite užkandžiais, grįžkite namo iki pietų miego, venkite arba ribokite veiklą, kuri pernelyg stimuliuoja vaiką, duokite jam mažiau užduočių arba skirkite joms daugiau laiko.

Pakeiskite aplinką: kritiškai apžiūrėkite savo namus ir įvertinkite, ar negalima būtų jų patobulinti, kad būtų kuo mažiau progų kovoti: į stalčius įmontuokite užraktus, palikite mažiau žaislų arba parūpinkite vaikui alternatyvų (stalčius su plastikiniais indais, televizoriaus pultelis be baterijų ir pan.)

Skatinkite savarankiškumą: maži vaikai dažnai sugeba daugiau, nei mes manome. Suteikite vaikui galimybę padėti jums namuose: išmesti nešvarias sauskelnes, nunešti nedūžtančius daiktus ant stalo arba „iššluoti" namus savo žaisline šluota.

Nepersistenkite sakydami „Ne": kategoriškus draudimus pataupykite pavojingoms, rimtoms ar tikrai svarbioms situacijoms. Ieškokite kitų būdų nukreipti savo vaiką link tinkamesnės veiklos. „Sudėkime kaladėles į krepšį!" arba „Tai mamos parkeris, eime, surasime tavo spalvinimo pieštukus."

Vida Press

NEPAMIRŠKITE:

Vaikas ožiuojasi ne todėl, kad nori jumis manipuliuoti.

Jums gali atrodyti, kad vaikas ožiuojasi tyčia, kad jus nuliūdintų. Tačiau naujausi smegenų tyrimai parodo, kad tokio amžiaus vaikai dėl savo raidos ypatybių dar nesugeba manipuliuoti kitais savo elgesiu. Kai vaiką užlieja intensyvios emocijos, jis nesugeba jų suvaldyti, tad jos ir liejasi per kraštus - vaikas kandžiojasi, mušasi, spiegdamas krenta ant grindų.

Intensyvios emocijos yra gyvenimo dalis. Išmokti jas suvaldyti ir suprasti, kur ribos, nėra lengva. Nemalonu, kai tau sako „Ne". Intensyvios vaiko emocinės reakcijos nereiškia, kad jis blogas. Jam tiesiog reikia jūsų pagalbos, kad suvaldytų šiuos intensyvius jausmus ir išmoktų sveikai reaguoti į nusivylimą ateityje.

Tai, kad vaikui isterijos priepuolis, nereiškia, kas jūs blogi tėvai.

Taip pat nesate blogi tėvai, jei nustatote sveikas ribas, net jei jos ir išprovokuoja vaiko ožius. Jūsų pareiga - su empatija ir atjauta padėti vaikui ištverti šį nelengvą laikotarpį. Parodykite vaikui, kad intensyvūs jausmai yra normalu, ir nors jūs nustatote ribas, jūs taip pat suteikiate palaikymą ir užtikrinate saugumą, kai vaikui sunku.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?