Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Vaikas nuliūsta ir pravirksta dėl kiekvienos smulkmenos: pataria psichologė

Jautrų sūnų auginanti mama klausia specialisto patarimo, kaip didinti jo savivertę. Moteris mano, kad sūnaus jautrumas priklauso nuo to, kad jos nėštumas buvo be galo sunkus, nuolat lydimas ašarų.

Skaitytoja klausia:

„Nėštumo metu patyriau daug neigiamų emocijų: artimiausių žmonių emocinę išdavystę (sužinojus apie nėštumą, iširo santykiai su draugu; draugas skatino nutraukti nėštumą; tėvai smerkė, kad pastojau ne ištekėjusi. Išliko tik santykiai su seserimi.

Tikriausiai beveik pusę nėštumo užmigdavau ir pabusdavau verkdama. Vaikui gimus, tėvai džiaugėsi.

Vaiko tėvas lankė vaiką, daug laiko praleido su juo (kadangi anksti pradėjau dirbti, darbas buvo ir po 24 val., tad vaiko tėvas tomis dienomis buvo su vaiku).

Kai vaikui buvo 2 metai, pradėjome kartu gyventi.

Dabar vaikui jau 5 metai. Santykiai šeimoje taip pat geri. Tačiau vaikas labai jautrus, be galo prisirišęs prie manęs, turi daug baimių, kvailiojimais ir išsidirbinėjimais reikalauja daug dėmesio, nuvertina save. Jis yra labai kūrybiškas, atrodo, dažnai būna „savam pasaulyje“.

Tėtį jis myli. Bet mane neramina, kad mano emociniai išgyvenimai padarė įtakos jo emocinei raidai.

Mano klausimai:

- kaip stiprinti vaiko pasitikėjimą savimi?

- kur kreiptis dėl vaiko emocinės būklės įvertinimo?

- kaip sumažinti vaiko jautrumą? (Jis dėl kiekvienos smulkmenos garsiai ir dramatiškai verkia, išsižiojęs, kad net seilės bėga...)

Atsako psichologė Jolanta Žilinskienė / Pozityvaus auklėjimo konsultantų asociacija.

Ačiū Jums už laišką ir nuoširdų atvirumą. Skaičiau ir kartu su Jumis liūdėjau, džiaugiausi ir nerimavau. Suprantu Jūsų nuogąstavimus.

Panašu, kad Jūsų kelias į motinystę nebuvo lengvas ir paprastas, tačiau atspindintis Jūsų dvasios stiprybę, atsakomybę ir gebėjimą atleisti bei kurti.

Kaip suprantu iš Jūsų laiško, vaiko jautrumą, prisirišimą prie mamos, baimes esate linkusi priimti kaip jo pasitikėjimo stoką. Atrodo, kad esate linkusi kaltinti save dėl to, ką teko išgyventi neštumo metu.

Taip, moksliniai tyrimai rodo tendencijas, kad mamos emocinė būsena nėštumo metu įtakoja vaiko psichologinę savijautą. Tačiau norisi pabrėžti, kad tai viso labo tik tendencijos.

Vida Press

Vaiko jautrumą gali lemti ir paveldėta nervinė sistema, apsunkintas gimdymas, persirgtos ligos, aplinka, tėvų psichologinė savijauta.

Priežasčių gali būti daug, bet tai nesprendžia sunkumų. Svarbu čia ir dabar ieškoti sprendimo būdų. Džiugu, kad tą Jūs ir darote.

Vaiko pasitikėjimas savimi labai priklauso nuo to, kiek mama tiki ir pasitiki savimi kaip motina. Todėl kviečiu Jus pasižiūrėti į savo istoriją kitaip. Jūsų patirtis kelia ir didžiulę pagarbą Jums kaip moteriai, ir nuostabą, kiek Jumyse drąsos, stiprybės ir išminties.

Jūs ryžotės būti vieniša mama, kai sulaukėte spaudimo iš draugo nutraukti nėštumą, tėvų pasmerkimo. Žaviuosi Jumis!

Natūralu ir kartu gerai, kad verkėte iš liūdesio ir skausmo. Tai tikriausiai palengvino dvasinę naštą ir leido pamatyti šią situaciją kitaip: suprasti draugo atsakomybės baimę būti tėvu, rinktis atleidimo kelią santykyje su juo.

Tai didžiulė Jūsų stiprybė, kad suteikėte jam erdvę kurti tėvo ir sūnaus santykį, gebėjote atkurti Jūsų abiejų bendrystę. Kiek daug meilės vaikui šioje istorijoje.

Gerbkite ir vertinkite save! Šis santykis su savimi suteiks daugiau pasitikėjimo savimi ir Jūsų sūnui.

Jūs kaip mama sūnaus jautrumą galite priimti keliais etapais.

Pirmiausia labai svarbu suprasti, dėl ko vaikas taip elgiasi. Rašydama apie jo jautrumą minite, kad jis „dėl kiekvienos smulkmenos verkia garsiai, dramatiškai: išsižiojęs, kad net seilės bėga...". Sunku suprasti, kokios aplinkybės slepiasi už žodžio „em>smulkmenos“.

Vaiko pastangos siekti suaugusiųjų, ypač tėvų, dėmesio - labai natūralu. Kokiais būdais vaikas sieks dėmesio, priklauso nuo suaugusiųjų reakcijų: kokį vaiko elgesį labiausiai pastebi, kaip drąsina ir drausmina.Psichologė Jolanta ŽILINSKIENĖ
Bandau spėti pagal laiško pradžioje įvardintą jo elgesį („kvailiojimais ir išsidirbinėjimais reikalauja daug dėmesio"), kad šitaip berniukas linkęs siekti Jūsų dėmesio, sužinoti, kas galima, o kas draudžiama.

Vaiko pastangos siekti suaugusiųjų, ypač tėvų, dėmesio - labai natūralu. Taip vaikas bando įsitvirtinti šiame pasaulyje: jis patiria, kad yra mylimas, vertinamas ir priklauso šeimai.

Kokiais būdais vaikas sieks dėmesio, priklauso nuo suaugusiųjų reakcijų: kokį vaiko elgesį labiausiai pastebi, kaip drąsina ir drausmina.

Tad labai svarbu Jums mokytis pastebėti sūnaus teigiamą elgesį, juo pasidžiaugti (pvz., džiaugiuosi, kad susitvarkei savo žaisliukus; matau, kad tu stengiesi pats pasikabinti striukę; ačiū, kad padėjai padengti stalą pietums).

Taip sūnus jausis pastebėtas, priimtas, jo pastangos įvertintos - augs jo pasitikėjimas savimi.

Pagarbus drausminimas, kai leisite susidurti su natūraliomis pasekmėmis (sušlapusios kojos ir apsitaškymas purvais įšokus į balą, užsigavimas šokinėjant nuo lovos) bei loginių pasekmių taikymas (jei nepasidėsi žaislų į vietą, turėsiu juos paimti trims dienoms; jeigu dar kartą susimuši su draugu, šiandien teks žaisti atskirai, o ryt vėl galėsite pabandyti) padės sūnui sukurti saugias ribas.

Ribos kuria saugias sąlygas vaikui pažinti pasaulį ir išmokti jame gyventi.

Linkiu drąsos būti pakankamai gera, bet ne tobula mama!

Straipsnis yra informacinės kampanijos „Iš kantrybės neišvedama. Iš kantrybės išeinama" dalis. VšĮ Psichologinės sveikatos centras drauge su TavoVaikas.lt siekia supažindinti tėvus su vaikų netinkamo elgesio priežastimis ir galimais pozityviais jų sprendimo būdais.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?