Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Tai savo vaikams sakome VISI, bet geriau patylėtume

Savo vaikams prišnekame visko. Kartais apgalvotai norime gero, kartais norime, kad mūsų žodžiai kažką pakeistų, turėtų įtakos, būna, norime pagąsdinti, būname pikti ir net piktai kokį žodį parenkame, o pasitaiko, kad kalbame tą, ką visi kalba ir nei galvojame, nei analizuojame, kokį poveikį tie žodžiai turi mūsų vaikams.


Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, Kada buvo geriau auginami vaikai – anksčiau ar dabar?
Ar tikrai į darželį geriau leisti nuo metų, o ne nuo trejų?

Ir kuo gi nusikalto šie, atrodytų, labai paprasti ir kasdieniški pasakymai?

Atrodytų esame mylintys, susirūpinę, įsiklausę, įsijautę, atsižvelgiame į vaiko nuotaiką, situaciją, ištikusią bėdą ir t.t. Norime padėti, paguosti, padrąsinti, išmokyti. Bet ir vėl kažką darome ne visai gerai, ir vėl galime likti ne taip suprasti (o tu vargeli).

1. Sakydami nesinervink, neliūdėk, neverk (kai norime paguosti) mes iš tikrųjų labai labai iš visos širdies norime padėti ir paguosti, tačiau vaikas girdėdamas tokius žodžius gali imti galvoti, kad tai, kaip jis jaučiasi yra nesvarbu, kad jis neturi teisės išgyventi savo jausmų. Maža to, gali pradėti galvoti, kad būdamas liūdnas ir nelaimingas elgiasi kažkaip netinkamai, nuvilia tėvus, yra nepakankamai vertas tėvų meilės ir didžiavimosi.

Todėl gali atsitikti, kad vaikas ims slėpti liūdnas emocijas ir užsidės „visada linksmo“ kaukę, o viduje save smerks, jausis juoda avis/balta varna šiame pasaulyje, t.y. liūdesį išgyvens, bet jo, o kartu ir savęs su liūdesiu gėdysis, manys esantis ne toks kaip visi, blogesnis, menkesnis, silpnesnis...

- Bėgdamas pargriuvęs + nusibrozdinęs kelius + sulaužęs mylimą žaislą vaikas turi pilną teisę liūdėti ir verkti.

- Vaikas turi teisę bijoti po lova vakarais įsitaisančios pabaisos.

- Jis turi teisę supykti, apsiverkti, trenkti kumščiu į sieną ar išspardyti kaladėles, jei stengėsi labai, bet bokšto pastatyti nepavyko.

Derėtų vaiką apkabinti ir leisti „išjausti“ bei išlieti savo jausmus, o audrai šiek tiek aprimus, paklausti: „Ką tu (pats vaikas) galėtum padaryti, kad tau nors kiek mažiau skaudėtų širdelę/būtų liūdna /būtų baisu?“. Vaikui pagalvojus ir atsakius, galimą kažką papildyti nuo savęs.

Taip nebus atstumti vaiko jausmai, jis žinos, kad galima/toleruotina taip jaustis, be to, kas svarbiausia, vaikas mokysis, kad ne kas kitas šiame pasaulyje yra atsakingas už jo jausmus, o jis pats. Supras, kad jo paties galioje yra padėti sau pačiam jaustis geriau. Išmoks ieškoti išeities net iš „tragiškiausios" padėties.

2. Žodžiais „nesidrovėk, nesikuklink, drąsiau“ (kai norime paskatinti kažką išdrįsti) tikrai į vaikišką širdelę neįdėsime drąsos. Ne visi vienodai drąsūs, aktyvūs, komunikabilūs (dar visai nereiškia, kad vaikas bus drovus užaugęs). Būna vaikų, kurie nori būti tobuli ir situacijose, kai nėra tikri kaip reikėtų elgtis, geriau „pasislepia“ ir „užtyla“, jie stebi ir dedasi į galvą ką reikia daryti.

Kaip padėti tokioje situacijoje?

Pavyzdys Nr.1. Žinodami, kad vaikas „pasislepia“ susitikus su svetimais žmonėmis (mieste ar namuose), iš anksto aptarkite būsimą situaciją. Važiuojame į miestą, susitiksime su draugais, draugų vardai Rita ir Tadas, jie mėgsta važinėtis dviračiais, yra labai linksmi, mieste dažniausiai geria kavą. Jie tiek daug apie tave klausinėja, prašo atsiųsti nuotraukų... (nesikuklinkite ir prieš susitikimą paprašykite draugų, kad nupirktų vaiko mėgstamą niekutį už 1 eurą – čiulpinuką/sulčių/kramtomos gumos). Aptarkite su vaiku, kad kai susitiksite žmones pasisveikinsite, nusišypsosite, parepetuokite, kaip viskas vyks. Šitaip vaikas jausis ne toks svetimas su tais žmonėmis ir pasirengęs situacijai.

Pavyzdys Nr.2. Žinodami, kad kieme daug vaikų, ir jūsiškis stovi nuošaly, stebėdamas šurmulį, namie pasikalbėkite, kas vaiką gąsdina, kaip jis norėtų elgtis, paklauskite, kaip jis mano, ką galėtų padaryti jis pats? Aptarkite galimą veiksmų scenarijų ir parepetuokite. Ir taip dar ir dar kartą diena iš dienos kas kartą grįžę pasidžiaukite, kad šiandien jau buvo daug drąsiau ir daug linksmiau nei vakar.

O jei vis tik vaikas neišdrįso elgtis pagal aptartą scenarijų – nieko tokio. Kantrybės. Svarbiausia, kad žino, kaip dera elgtis. Ateis laikas, susiruoš ir išdrįs.

3. Ar aš tau nesakiau. Matai, reikėjo daryti taip, kaip rodžiau. O kaip Jums patiems patinka, kai kažkas taip pakomentuoja Jūsų veiksmus? Mums nepatinka. Nepatinka ir vaikams.

Kai norisi sakyti: „Matai, sakiau, kad stiklinę laikyk taip, nes apsipilsi“ arba „Va, neklausei, kai rodžiau, kaip karstytis ir nukritai, kitą kartą klausyk“ - geriau nesakyti nieko. Patylėkite. Paklauskite vaiko nuomonės, ką jis mano, kodėl atsitiko taip, kaip atsitiko? Gal jis pasakys: „nes kai karstaisi, reikia stipriai laikytis ir nežiopsoti“.

Šiuo atveju geriausias mokytojas yra asmeninė, gal kartais ir skaudi patirtis.

Sklandžių Jums akimirkų!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?