Vaikai nori pirmauti ir visada laimėti: skatinti tai ar slopinti

Parašyti šia tema paskatino tėvų klausimai, išreiškiantys susirūpinimą ir nuogąstavimą, kad jų vaikas pernelyg nori visur būti pirmas: labai pyksta, verkia, rėkia, jeigu ne pirmas praėjo pro lifto duris, ne pirmas laimėjo, ne pirmas pavalgė ir pan., t. y. labai skaudžiai ir jautriai išgyvena pralaimėjimus. Kai kyla nuogąstavimų ir matome, kad kažkas yra neįprasta, nenormalu, galime svarstyti, kodėl, kada ir kaip sutriko natūrali pusiausvyra ir ieškoti tinkamų būdų ją atkurti. Tema diskusinė, nuomonių ir samprotavimų yra daug ir įvairių. Manau, kad labai svarbu visų pirma suaugusiesiems patiems sau atsakyti, kiek ir kokio rungtyniavimo su aplinkiniais gyvenime reikia ir yra priimtina.


Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, Nėštumo metu nutinka neįtikėtinų dalykų, pavyzdžiui...
Steigiamas darželis, kokio Lietuvoje dar nebuvo

Ikimokyklinio amžiaus vaikai turėtų išmokti ir laimėti, ir pralaimėti, ir šių dalykų labai nesureikšminti. Juk laimėjus smagu pasidžiaugti savo pergale, pasiekimais su aplinkiniais. O jei tie vaiko aplinkiniai sustingę nuo gniaužiančio pavydo, pykčio arba atvirai priešiški laimėtojui, vaikui (ir ne tik) darosi nejauku. Reikėtų pasidžiaugti kito pasiekimais ar sėkme, vaikus nuo mažens reikėtų to mokyti ir pradėti savo pavyzdžiu. Gaila, bet net ne visi suaugusieji tai sugeba, ir vaikai šitai mato.

Ikimokyklinio amžiaus vaikai turėtų išmokti ir laimėti, ir pralaimėti, ir šių dalykų labai nesureikšminti. Reikėtų pasidžiaugti kito pasiekimais ar sėkme, vaikus nuo mažens reikėtų to mokyti ir pradėti savo pavyzdžiu. Gaila, bet net ne visi suaugusieji tai sugeba, ir vaikai šitai mato.doc.Sigita LESINSKIENĖ

Kartais tenka matyti tėvelius, kurie ateina į vaikų ugdymo įstaigos renginius jau iš anksto nusiteikę gynybiškai, konkurencingai, lygina savo vaiką su kitais, stokoja bendrystės džiaugsmo ir noro kartu kurti, bendradarbiauti. Iš pradžių reikėtų atsižvelgti į tokias suaugusiųjų nuotaikas ir kiek įmanoma supratingiau, geranoriškai ir draugiškai jas keisti. Mat pasikeitus suaugusiųjų nuotaikoms, labai dažnai pasikeičia ir vaikų elgesys, savijauta ir nusiteikimas. Yra ir turi būti kuo daugiau situacijų, kuomet nereikia konkuruoti, lyginti ir lygintis, o galima ir reikia būti atviram ir nuoširdžiam, priimant ir pažįstant save tokį, koks esi ir  pasitikėti aplinkiniais. Darželis, manau, turėtų ir galėtų būti tokia vieta tiek vaikams, tiek jų tėvams.

Labai graži yra komandinių žaidimų, pavyzdžiui, krepšinio tradicija, kai po rungtynių priešininkai paspaudžia vieni kitiems rankas, pralaimėjusi komanda pasveikina laimėtojus su pergale (norėtųsi, kad tai vyktų nuoširdžiai). Taip, jie šiose rungtynėse buvo pranašesni, jiems labiau sekėsi ir pan. Vaikai žaisdami irgi galėtų taip daryti. Tad galima kalbėtis su jais, kaip jaučiasi laimėtojai ir pralaimėtojai. Pralaimėjus reikia išmokti pripažinti pralaimėjimą, tai, kad kitas buvo stipresnis, taiklesnis, greitesnis arba jam labiau sekėsi. Ir norą laimėti kaip energiją toliau konstruktyviai panaudoti treniravimuisi, mokymuisi, geresniems rezultatams siekti.

Žaidimai, kuriuos žaidžia ikimokyklinio amžiaus vaikai, turėtų būti trumpi, kai greitai keičiasi laimėtojai ir pralaimėtojai, tokiu atveju vaikai turi galimybę pabūti įvairiuose vaidmenyse, suprasti, kaip jaučiasi laimėtojai, pralaimėtojai.
Shutterstock nuotr.

Bet iš pradžių vaikai žaidžia ar lenktyniauja ne komandomis, bet pavieniui.  Rekomenduojama sugalvoti ir parinkti vaikams tokią veiklą, kad žaidimo trukmė būtų nedidelė, ir per trumpą laiką daug kartų keistųsi žaidimo laimėtojai ir pralaimėjusieji. Galima stebėti vaikus, padėti jiems gerai jaustis laimėjus ir pralaimėjus, išmokti pasidžiaugti kito sėkme, ir priimti tai kiek įmanoma lengviau.  Visuomet bus vaikų, galinčių ir gebančių ką nors daryti geriau už, tarkim, vaiką A, bet bus ir tokių, kuriems sekasi prasčiau už jį. Kiekvieno gebėjimai įvairiose srityse nėra vienodi, ir reikėtų išmokti tą natūraliai priimti, kartu  suvokiant, kad kas nors sekasi geriau, kas nors sunkiau, ir kad taip gali ir net turėtų būti. Vaikas išmoksta pažinti ir priimti save, atrasdamas savo gebėjimus, pranašumus ir silpnesnes vietas. Ir dar turėtų išmokti, kad norint pasiekti rezultatą, reikia įdėti pastangų ir valios. O kai kitas daug dirba ir labai stengiasi - mokėti pasidžiaugti kito pasiekimais.

Savęs matymas tarp kitų vaikų ir jų pasiekimų nebūtinai turi virsti konkurenciniu lyginimu. Vertėtų mokyti vaiką natūraliai priimti, „pasimatuoti" savo vietą tam tikroje srityje, padėti suvokti, kad ji kinta, be to, yra daugybė kitų įvairių sričių ir jose visų pasiekimai  gali labai skirtis. Manau, tai adekvatesnis pasaulio matymas, nei siekimas visuomet būti pirmam ar geriausiam - tai vis dažniau girdima kaskart modernėjančioje konkurencinėje visuomenėje. Ar laimingi tokioje visuomenėje suaugusieji - diskusinis klausimas. Ir kokią visuomenę kuriame, yra mūsų visų bendras reikalas. Turėtume savęs dažniau klausti ir perprasti, kiek konkurencijos reikia tobulėjimo postūmiui, o kiek jos yra per daug su visomis iš to kylančiomis įtampos, nerimo, fizinės ir psichikos sveikatos sutrikimų pasekmėmis, ir kokioje visuomenėje norėtume gyventi XXI amžiuje, kai taip sparčiai tobulėja technologijos, bet emocinė žmonių branda, deja, taip greitai negerėja.

Kiekvieno gebėjimai įvairiose srityse nėra vienodi, ir reikėtų išmokti tą natūraliai priimti, kartu suvokiant, kad kas nors sekasi geriau, kas nors sunkiau, ir kad taip gali ir net turėtų būti.
Shutterstock nuotr.

Manyčiau, kad ikimokykliniame amžiuje vaikams reikėtų kurti įdomią, patinkančią aplinką ir sudaryti įvairių galimybių pažinti ir atskleisti savo gebėjimus. Ir kuo labiau vengti konkurenciją ir tarpusavio lenktyniavimą skatinančių veiklų, konkursų, rungtynių. Vaikai pamato, kad vienose veiklose geriau sekasi vieniems, kitose - kitiems, bet suvokia, kad tai normalu ir  ramiai priima - be piktdžiugos ar perdėto konkuravimo. Keistai ir dirbtinai atrodo mažų vaikų grožio ir į jį panašūs konkursai... Šio amžiaus tarpsnio vaikams pati veikla turėtų teikti džiaugsmą visiems, taigi ir nereikėtų jiems skirstyti vietų. Dar keisčiau ir net bauginamai atrodo tie būreliai, kuriuose mažučius vaikus rengia konkursams, pasirodymams, o tie pasirodymai griežtai ir viešai vertinami, vaikai nuo mažens patiria daug įtampos ir streso, kuriuos suaugusieji dėl savo užgaidų ar nesupratingumo jiems sukelia. 

Ikimokykliniame amžiuje vaikams reikėtų kurti įdomią, patinkančią aplinką ir sudaryti įvairių galimybių pažinti ir atskleisti savo gebėjimus. Ir kuo labiau vengti konkurenciją ir tarpusavio lenktyniavimą skatinančių veiklų, konkursų, rungtyniųdoc.Sigita LESINSKIENĖ

Žaidimai, kuriuos žaidžia ikimokyklinio amžiaus vaikai, turėtų būti trumpi, kai greitai keičiasi laimėtojai ir pralaimėtojai, tokiu atveju vaikai turi galimybę pabūti įvairiuose vaidmenyse, suprasti, kaip jaučiasi laimėtojai, pralaimėtojai, kaip jie turėtų elgtis pralaimėję (pasidžiaugti kito pergale, pripažinti pralaimėjimą ar ginčytis, kaltinti aplinkybes, aplinkinius, menkinti laimėtoją ir pan.). Dažnai vaiko aplinka prisideda formuojant per didelį norą laimėti, elgesį ar mąstymą. Juk laimėjus reikia mokėti toliau draugiškai bendrauti su aplinkiniais, ir tikras džiaugsmas, patiriamas iš bendravimo, draugavimo, yra mielesnis nei konkurencinis. Bet pripažinkime, kad lenktyniavimas taip pat gali sukelti daug teigiamų emocijų ir kartais yra reikalingas, net ir pats veiksmas draugiškoje aplinkoje yra smagus ir kartu suteikia postūmį judėti į priekį, nugalėti, pasiekti daugiau, geriau. Saikingai tai yra reikalinga, ir kiekviename raidos etape bei kiekvienam individualiam asmenybės, charakterio tipui reikalingas nevienodas leistinas arba sveikai pakeliamas kiekis konkurencijos ir lenktyniavimo situacijų.

Augant vaikui neišvengiamai daugėja atvejų, kai reikia varžytis, konkuruoti. Būtų gerai, jei tik mažą pradžiamokslį įgijęs darželyje labiau to mokytųsi mokykloje ir tai labai palengva supratingai suaugusiųjų padedamas. Kalbėdamasi su mokytojais dažnai girdžiu, kad jei šiaip vaikai gauna užduotį, nelabai stropiai ir noriai vykdo, bet jei juos suskirsto į kelias komandas, ir leidžia lenktyniauti tarpusavyje, rezultatai, tempas ir motyvacija būna kur kas geresni. Ši taktika, manyčiau, labiau tinka mokyklinio amžiaus vaikams, o ikimokykliniame amžiuje vaikams reikia jaustis saugiems, priimamiems, pažinti aplinkos ir aplinkinių skirtingumą, išmokti išreikšti save, draugauti ir būti draugiškiems, supratingiems, užjaučiantiems. Tik turint tokį pradžiamokslį galima toliau mokytis lenktyniavimo, konkurencijos, kuri, deja, vis dažniau ir pernelyg įvairiomis formomis aktyviai skverbiasi į mūsų gyvenimą. Būtų labai gerai, jei mokėtume išlaikyti tinkamą santykį tarp konkuravimo ir ramaus draugavimo, darniai priimdami vieni kitų skirtingumus - iš pradžių suaugusieji, o vėliau ir vaikai.

Augant vaikui neišvengiamai daugėja atvejų, kai reikia varžytis, konkuruoti.
Vida Press

Keletas patarlių iš senolių išminties:

  • Žmogus gyvena vieną amžių, o jo geri darbai - du amžius.

  • Žmogų puošia darbas.

  • Želmenį kelia žemė, žmogų - darbas.

  • Žmogus gimsta darbui, kaip paukštis lakstymui.

  • Visiems savo darbais neįtiksi.

  • Visada prie būrio darbas eina greičiau negu vienam.

  • Vienas piktas darbas kitą gimdo.

  • Vaiko nelepink, bet prie darbo pratink.

  •  Teisybę pasakei, darbą padarei.

  • Prie bliūdo pirmutinis, o prie darbo paskutinis.

  • Pradėk nuo mažo darbo - padarysi didelį.

  • Kas išmintingesnis, tas ir kuklesnis.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis