Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Psichologė - apie įkyrius įpročius: nosies krapštymą, piršto čiulpimą ir kitus

Vaikams, kaip ir suaugusiesiems, kiekvieną dieną daugybė dalykų gali kelti stresą: santykiai su bendraamžiais, užduotys darželyje, tėvų barniai ir kt. Dažnai vaikai nemoka žodžiais išreikšti savo nerimo ir jausmų, taip pat jie ne visada žino, kas sukelia jiems tuos jausmus. Dėl šių priežasčių vaikai neretai išreiškia nerimą savo elgesiu: nagų kramtymu, pirštų čiulpimu, nosies krapštymu ar plaukų pešiojimu. Konsultuoja psichologė Eglė KURAITĖ-ŽIČKĖ.

Šie ir panašūs vaikų įpročiai gali erzinti net ir pačius kantriausius tėvus. Dažnai tėvai tokius įpročius vadina „blogais" ir ima vaikus už tai bausti, nuolat priminti ir priekaištauti. Teikiant šiems įpročiams perdėtai daug dėmesio - priekaištaujant, erzinant ar baudžiant - galima lemti atvirkštinį poveikį - vaikas gali jaustis netikęs ir „blogas". Norint padėti vaikui keisti savo elgesį, pirmiausia svarbu suprasti, kodėl vaikas taip elgiasi.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Gydytoja: geriausias amžius gimdyti yra...
5 kitokių blynų Užgavėnėms receptai

Dažniausiai tokie įpročiai reiškia, kad vaikas, patirdamas įtampą, nuobodžiaudamas, jausdamasis neramiai, nesaugiai, būdamas pavargęs, liūdnas, - pasirenka tam tikrą elgesį, kuris jam padeda nusiraminti. Dažniausiai vaikai taip elgiasi patys nejausdami ir nežinodami kodėl. Įpročiai susiformuoja, kai tam tikras elgesys, padedantis atsipalaiduoti ir jaustis maloniai, yra nuolat kartojamas. Tokia veikla teikia kontrolės ir saugumo jausmą stresą ar nerimą keliančiose nepažįstamose situacijose, vykstant pokyčiams gyvenime, kai yra nuobodu ar kankina nuovargis. Įpročiai padeda vaikams geriau jaustis, kol jie neišmoksta kitų nusiraminimo būdų.

Toks elgesys gali kartotis ir dėl kitų priežasčių - kartais vaikai pamėgdžioja kitus šeimos narius, o kartais siekia atkreipti tėvų dėmesį (jei tėvai skiria vaikui dėmesį tik tada, kai jis krapšto nosį ar daužo galvą į sieną).

Gera žinia ta, kad tokie vaikystės įpročiai dažniausiai yra vaikui nekenksmingi ir išnyksta savaime - vaikai juos tarsi išauga. Jei suaugusieji vaikų įpročiams neteikia pernelyg daug dėmesio, vaikai pamažu patys atranda vis daugiau kitų būdų nusiraminti. Jei tokie įpročiai ima trukdyti vaikui kasdienėse veiklose, kelia grėsmę jo sveikatai ar verčia jaustis blogai, suaugusieji gali šiek tiek padėti, tačiau svarbu nedaryti stipraus spaudimo: nebarti, nepriekaištauti ir neerzinti vaiko dėl jo įpročių. O ką reikėtų daryti?

Vaikai pradeda čiulpti savo nykštį ar kitą pirštą jau pirmaisiais savo gyvenimo mėnesiais. Mažam vaikui dideliame suaugusiųjų pasaulyje savas nykštys yra puikus saugumo objektas - jis visada šalia, kai prireikia. Čiulpimas - pirmasis vaiko instinktas, sukeliantis malonias asociacijas, nes yra susijęs su maitinimusi ir alkio numalšinimu. Dauguma kūdikių čiulpia savo nykštį, čiulptuką, minkštą žaislą ar paklodę, kai nori nusiraminti ar užmigti.

Ką daryti? 

Nykščio čiulpimas yra normalus ir nežalingas vaikui, todėl nėra reikalo kažką daryti. Daugumai vaikų šis įprotis natūraliai dingsta iki ketverių metų. Net jei vyresnis nei ketverių metų vaikas čiulpia pirštą, nereikėtų jo drausminti ar bausti, pastebėjus, kad jis taip daro. Geriausia leisti vaikui pačiam sulaukti tinkamo laiko atsisakyti savo įpročio, kai jis pats jausis tam pasiruošęs. Jei darysite spaudimą, vaikui tai gali sukelti dar daugiau nerimo.

Visgi šis įprotis gali versti jus šiek tiek nerimauti, kai ims kaltis pirmieji nuolatiniai dantys (maždaug penktais-šeštais vaiko gyvenimo metais), ir čiulpimas gali paveikti vaiko dantų formavimąsi. Taip pat kartais ant vaiko nykščio nuo čiulpimo gali atsirasti žaizdelių ar nuospaudų. Taip pat dėl tokio savo įpročio vaikas gali nejaukiai jaustis darželyje ir pirmoje klasėje, kai kiti vaikai, auklėtojos ir mokytojos pastebi tokį jo elgesį. Svarbu vaikui padėti atsikratyti šio įpročio iki 5-6 metų.

Pirmiausia, svarbu kurti saugią ir raminančią aplinką, kurioje vaikas turėtų galimybę drąsiai žaisti, fantazuoti ir nenuobodžiauti. Taip pat vaikui galite padėti toliau pateikiamais būdais.

Įtraukite į tokias veiklas, kuriose vaikui reikėtų ką nors veikti abiem rankomis ir (arba) burna, pavyzdžiui: dėlioti dėlionę, lipdyti, karpyti ar plėšyti popierių, konstruoti, dainuoti, pūsti burbulus.

Švelniai priminkite jam, kad tai daro (nes dažnai patys vaikai nejaučia, kada įsikiša pirštą į burną).

Kalbėkitės su vaiku apie šį įprotį ir kartu spręskite, kaip reikėtų jo atsikratyti. Tik kartu su vaiku pasirinkite tokius metodus kaip piršto tepimas specialiai vaikams skirtu tepalu ar nykščio (ar kito čiulpiamo piršto) užklijavimas pleistru, pirštinės užmovimas (jei tai darysite nepasitarę su vaiku, jam šios priemonės gali sukelti dar daugiau streso ir nerimo).

Mokykite vaiką sustabdyti save (Kai norisi kišti pirštą į burną - sugniaužk kumštį taip, kad nykštys liktų kumščio viduje). Kai tai vaikui pavyksta, pastebėkite ir pagirkite vaiką, mokykite jį pagirti ir save.

Taikykite pozityvaus skatinimo sistemą - pastebėkite, kai vaikas nusiramina kitais būdais, pasakykite tai ir suteikite nedidelį paskatinimo simbolį - apkabinimą, žvaigždutę, lipduką ar pan.

Nepamirškite, kad gėdijimas („tik kūdikėliai čiulpia nykštį") tikrai nepadės.

Jei vaikas ypač dažnai čiulpia pirštą (ar kitą daiktą) ir šis įprotis nedingsta, tai gali būti susiję su emociniais vaiko sunkumais, patiriamu per dideliu nerimu ir stresu. Tokiu atveju pasikonsultuokite su specialistais.

Fotolia nuotr.

Gana daug vaikų kramto nagus ar nagų odeles. Tai jie daro, kai jaučiasi sunerimę, drovisi ar neturi ką veikti ir jų rankos yra neužimtos, pavyzdžiui, žiūrėdami televiziją. Toks įprotis gali tęstis iki paauglystės ir suaugusiojo amžiaus. Dėl to tėvai nerimauja, nes galima  nagų infekcija ir kraujavimas, be to, nuolatinis kramtymas gali pažeisti ir dantų kraštelius. Vaikai dažniausiai yra linkę kramtyti nagus, kai šie yra pažeisti - tarsi bando juos sulyginti, „sutvarkyti".

Ką daryti?

Paskatinimai yra vienas veiksmingiausių būdų padėti vaikui atsikratyti įvairių ydingų įpročių, taip pat ir nagų kramtymo. Stenkitės pastebėti tas situacijas, kai vaikai nekramto nagų (ar odelių). Kai tai pastebite, apibūdinkite, ką veikia jų rankos, pavyzdžiui: Matau, tu glostai katę. Jai tai patinka.

Taip pat kai pastebite, kad vaikas kramto nagus, užuot sakę: Nekramtyk; Baik, negražu ir pan., pasiūlykite: Pamankštinkim pirščiukus ir kartu pažaiskite kokį nors žaidimą pirštais. Galite pasiūlyti įvairios veiklos pirštams - pagaminti kokį rankdarbį, padėti jums tvarkytis virtuvėje, piešti.

Nekovokite su šiuo vaiko įpročiu traukdami jo pirštus iš burnos. Tokie draudimai gali tik sustiprinti vaiko norą kramtyti nagus, ypač tada, kai jūs nematote. Galite ramiai pasakyti, kad toks elgesys jums nepatinka. Svarbu paaiškinti, kodėl jis yra netinkamas.

Geriausias būdas - suteikti vaikui galimybę nusiraminti ar kitaip išreikšti savo nerimą, baimę, per dieną patirtą stresą. Jei matote, kad vaikas nerimauja, galite pasiūlyti jam spalvinti, skaityti raminančias pasakas, klausytis muzikos. Taip pat svarbu sudaryti vaikui sąlygas užsiimti fizine veikla dienos metu - taip jis atsikratys susikaupusios įtampos. Svarbu kalbėtis apie tai, kas kelia įtampą, baimę ar kitus nemalonius jausmus. Dažniausiai nagų ir odelių kramtymo įprotis yra susijęs su neišsakytu ir neišreikštu nerimu.

Suteikite vaikui daugiau dėmesio ir palaikymo, kai jis atsiduria sudėtingose situacijose: pradeda lankyti darželį, serga, gimsta broliukas ar sesutė ir kt.

Kramtyti nagus, jei jie nuolat trumpi, vaikui bus sunkiau, todėl patariama nuolat juos kirpti. Galite kiekvieną dieną pradėti nagų priežiūros procedūra: rankas patepti drėkinamuoju kremu, nagus patepti stiprinančiu laku, nukarpyti odeles, nukarpyti nagų kraštelius. Vyresnėms mergaitėms gali būti veiksminga nagus pagražinti spalvotu laku - taip labiau juos saugos.

Shutterstock nuotr.

Nosies krapštymas - vienas iš labiausiai tėvus erzinančių įpročių. Taip yra todėl, kad tai - socialiai nepriimtinas elgesys. Visgi tai  vienas ir dažniausiai pasireiškiančių vaikų ir suaugusiųjų įpročių.

Dažnai vaikai krapšto nosį todėl, kad nuobodžiauja arba patiria stresą, kiti vaikai tiesiog smalsauja Kas gi ten gyvena? Ypač dažnai nosį krapštinėja alergiški vaikai - jie tarsi nuolat jaučia, kad kažkas yra jų nosyje. Nosies krapštymas dar labiau sudirgina ertmę ir todėl ten formuojasi nauji dariniai. Taip susikuria nenutrūkstamas ratas.

Šis įprotis dažnai yra kraujavimo iš nosies priežastis, taip pat padidina peršalimo tikimybę. Krapštant nosį mikrobai gali keliauti nuo nešvarių rankų į nosį, iš nosies į akis (jei vaikas patrina akis) ir t. t.

Ką daryti?

Šio įpročio visiškai atsikratyti vaikams tikriausiai nepavyks, bet po truputį jie gali išmokti, kad negalima to daryti viešoje vietoje, be to, įprasti nosyje susikaupusį sekretą iškrapštyti servetėle, o ne pirštais.

Net jei jus labai erzina vaiko elgesys, nebarkite ir negėdinkite jo. Nesakykite „fu", „šlykštu", nes maži vaikai tokias jūsų reakcijas į elgesį priima jautriai, tarsi tuos žodžius sakytumėte apie juos pačius, o ne tik jų įprotį.

Kaip ir tais atvejais, kai jūsų vaikas kramto nagus ar čiulpia pirštus, nukreipkite jo dėmesį ir užimkite rankas kita veikla.

Paaiškinkite vaikui, kad nosies krapštymas yra netinkamas elgesys, ypač viešose vietose, nes kitiems žmonėms nemalonu tai matyti. Mokykite naudotis servetėle.

Paaiškinkite, kad krapštydami nosį jie padeda keliauti mikrobams, o dėl mikrobų dažniau serga.

Mokykite ir skatinkite kaskart išsipūtus ar pakrapščius nosį nusiplauti rankas.

Pasitarę su vaiku ir kartu priėmę sprendimą, galite užklijuoti pleistrą ant piršto, kuris primintų apie įprotį. Taip pat galite susitarti, kokį slaptą ženklą parodysite jam viešoje vietoje ir priminsite, kai pastebėsite jį krapštant nosį.

Nuolatinis nosies gleivinės drėkinimas vazelinu, druskos tirpalu ar kitomis specialiomis priemonėmis gali padėti sumažinti nosies dirginimą. Pasitarkite su šeimos gydytoju, kokie preparatai būtų tinkami. Jei namuose sausas oras, vaiko kambaryje pastatykite drėkintuvą.

Shutterstock nuotr.

Tokie įpročiai dar gali būti vadinami ritmiškais judesiais. Kai kurie vaikai prieš užmigdami nesustodami daužo galvą į kietą objektą, pavyzdžiui, lovelės kraštą. Tai gali trukti nuo keliolikos minučių iki kelių valandų. Toks įprotis atsiranda apie devintą mėnesį ir gali tęstis iki 2-3 metų. Dažnai tai sukelia daug  nerimo tėvams ar globėjams dėl galimos grėsmės vaikui susižeisti.

Taip pat vaikai ramina save sukiodami galvą - gulėdami ant nugaros nesustodami sukioja galvą iš vienos pusės į kitą. Kartais jie galvą sukioja taip stipriai, kad netgi nutrina plaukus pakaušyje. Kitas panašus elgesys - tai kūno supimas, kai vaikas sėdėdamas ar klūpėdamas ima ritmiškai judėti pirmyn ir atgal arba į šonus. Vaikai taip daro prieš užmigdami arba klausydamiesi muzikos. 

Tokiais ritmiškais judesiais gana dažnai vaikai bando nusiraminti arba stimuliuoti save. Judėjimo ritmas padeda vaikui užmigti, taip pat atitraukti dėmesį nuo skausmo. Retais atvejais galvos daužymas gali tapti būdu atkreipti tėvų dėmesį.

Nors suaugusiesiems toks elgesys kelia daug nerimo, dažniausiai jis nėra pavojingas vaikui. Vaikai jaučia skausmą ir netranko taip stipriai, kad susižeistų. Įprastai vaikai patys liaujasi kartoję tokį elgesį, kai atranda kitų būdų nusiraminti. Retais atvejais galvos daužymas gali būti susijęs su raidos problemomis, šiuo atveju dažniausiai pastebimi ir kiti požymiai.

Ką daryti?

Suteikite vaikui galimybių dienos metu išnaudoti energiją (bėgiojant, žaidžiant kamuoliu, šokinėjant ir laipiojant).

Sukurkite ritualų, kuriuos atliksite su vaiku prieš miegą. Jie turėtų patenkinti vaiko poreikį ritmiškiems veiksmams, pavyzdžiui, lėtai šokti pagal raminančią muziką, kartu ploti rankomis tam tikrą ritmą ar tiesiog glostyti vaikui galvą klausantis muzikos. Prieš miegą venkite aktyvios fizinės veiklos.

Nustatykite tinkamą gulimosi į lovą laiką: kad nebūtų per anksti ir per vėlai: vaikas neturėtų būti pervargęs, bet jau būtų pavargęs ir mieguistas.

Atitraukite vaiko lovelę toliau nuo sienos arba uždenkite kietus paviršius minkštais audiniais.

Pasidomėkite, ar toks elgesys nėra susijęs su fiziniu skausmu ar konkrečiais dienos išgyvenimais. Galbūt vaikas dienos metu patyrė daug įtampos.

Jei šis įprotis trukdo vaikui visavertiškai gyventi: žaisti, miegoti, bendrauti, nedingsta iki vaikui sukanka treji metai, jei pastebite kitų nerimą keliančių požymių - pasikonsultuokite su specialistu.

vaikas, pasiklydo, liūdesys,akys, baimė
vaikas, pasiklydo, liūdesys,akys, baimė
Fotolia nuotr.

Plaukų sukiojimas ir pešiojimas yra dar vienas savęs raminimo įprotis, kuris atsiranda gana anksti. Kaip ir kiti įpročiai, jis dažniausiai pasireiškia, kai vaikas nuobodžiauja, yra pervargęs ar nerimastingas. Kaip ir kitus įpročius, vaikai dažniausiai išauga ir šį. Jei įprotis pasireiškia vyresniam vaikui (5 metų ir daugiau), tai gali būti rimtesnio sutrikimo simptomas, dėl kurio būtina pasitarti su specialistais.                   

Ką daryti?

Jei plaukų pešiojimas kelia rimtų problemų arba tęsiasi ilgai, suaugusieji gali padėti vaikams atsikratyti šio įpročio.

Svarbiausia - rasti kitų būdų, kaip mažinti įtampą ir stresą. Kalbėtis, aktyviai judėti, ramiai skaityti knygas, klausytis muzikos ir kt.

Kaip ir kitus įpročius, šį taip pat geriau ignoruoti, kreipti mažiau dėmesio.

Galite vaikui švelniai pamasažuoti galvą ir taip padėti atsipalaiduoti.

Vyresniems vaikams, ypač mergaitėms, galite pasiūlyti išbandyti įvairias šukuosenas, kurios skatins neliesti plaukų visą dieną.

Pasikalbėkite su specialistais, gali būti, kad šis elgesys slepia rimtesnes bėdas.

mergaitė, plaukai, vaikas, kirpykla
mergaitė, plaukai, vaikas, kirpykla
Shutterstock nuotr.

Kada įprotis nėra tik įprotis?

Kai kuriais atvejais įprotis gali būti tam tikros fizinės ar psichologinės problemos priežastis arba pasekmė. Įprotis tampa dideliu sunkumu tada, kai jis neigiamai veikia vaiko santykius su aplinkiniais ar trukdo jam atlikti kasdienes įprastas veiklas. Kartais besikartojantys ir nedingstantys įpročiai gali būti per didelio nerimo, depresijos ar kito sutrikimo simptomai. Be to,  patys įpročiai gali turėti įtakos tam, kad vaikas darželyje patiria patyčias.

Nereikėtų vaikui įpročio akcentuoti ir sureikšminti, barti ir gėdinti. Svarbiausia - suprasti, kas kelia vaikui stresą ar įtampą ir stengtis vengti tokių situacijų. Kai su jomis vaikas susiduria, reikia jam suteikti palaikymą, būti šalia, kalbėtis apie nerimą keliančius dalykus. Taip pat miego laikas vaikui turėtų suteikti kuo daugiau malonumo:  klausytis sekamų pasakų, ramios patinkamos muzikos, jausti švelnų glostymą - visa tai padeda sukurti raminančią aplinką.

Labai svarbu, kad pats vaikas norėtų atsikratyti įpročio. Kartu ieškokite sprendimų kalbėdamiesi apie tai, kas galėtų padėti. Kai tėvai pagiria, kad vaikui sekasi siekti tikslų, jis tik dar labiau nori stengtis. Nepamirškite pabrėžti, kai matote vaiko pastangas.

Įpročiai atsiranda pamažu, taigi jiems reikia laiko ir išnykti. Būkite kantrūs. Dingę įpročiai gali sugrįžti laikotarpiais, kai vaikas patiria daug pokyčių ar streso. Svarbu priimti tai kaip normalų dalyką ir vėl iš naujo pastebėti vaiko pastangas ir paskatinti už tai.

Sėkmės!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?