Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Ar leisti vaiką į kitakalbių darželį?

Darželių deficito laikais tėvai griebiasi net šiaudo. Pavyzdžiui, užrašo lietuvį vaiką į kitos kalbos darželį vien todėl, kad jame bus vietos. Ar vaikas dėl to nepatirs traumos?

Iš mamos Ievos laiško:

Auginu du sūnelius (2 m. ir 5 mėn.). Pastebėjau, kad vyresnėliui nebeįdomūs žaislai, jis vaikšto iš kambario į kambarį ir nelabai domisi kuo nors nauju (nebent trumpam).

Galvoju vesti jį į darželį, tačiau gyvename užmiestyje. Čia tik lenkiškas darželis, o vežioti kiekvieną dieną į šalia esantį kaimelį (už 10 km), kuriame yra lietuviškas darželis, nėra galimybių.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Ką apie vaiką pasako jo Zodiako ženklas? Ožiaragis
Kaip išmokyti vaiką žaisti vieną?

Abu su vyru esame kalbame lietuviškai, tačiau kartu su mumis gyvena močiutė, kuri bendrauja lenkiškai, todėl vaikas supranta ir šią kalbą. Planuojame leisti jį į lietuvišką mokyklą. Ką pasakytų specialistai? Ar verta vaiką leisti į kitos kalbos vaikų darželį?

Konsultuoja socialinių mokslų dr. doc. Aldona Mazolevskienė:

Tyrimai rodo, kad tėvai dažniausiai pasirenka arčiausiai namų esantį darželį. Tačiau šiuo atveju labai svarbu, kokią vaiko ateitį mato tėvai. Jei jie planuoja jį leisti į lietuvišką mokyklą, tai jam geriau būtų eiti ir į lietuvišką darželį. Lietuvoje valstybinė yra lietuvių kalba.

Aš esu tos nuomonės, kad valstybinės, privalomos, kalbos vaikus turi mokyti ugdymo įstaigos, o namie su vaiku močiutė tikrai gali kalbėtis lenkų kalba. Tokio amžiaus vaikai labai greitai mokosi kalbų. Tik svarbu jų mokyti organizuotai.

Jei tėvai dvikalbiai, kiekvienas jų turėtų su vaiku kalbėti savo gimtąja kalba, kurią moka geriausiai (metodas „vienas asmuo - viena kalba").

Kitas būdas - „viena aplinka - viena kalba".

Šiuo atveju tėvai su sūnumi bendrauja lietuviškai, o močiutė - lenkiškai. Taip ir turėtų būti. Taip vaikas jau nuo mažens gebės kalbėti lietuvių ir lenkų kalbomis, perims šeimoje puoselėjamas skirtingas kultūrines tradicijas. Šeimoje turėtų vyrauti tolerancija ir pagarba tarp šeimos narių kalbų, kultūrų atžvilgiu.

Kitaip negu vaikas, tėvai, seneliai, gerai mokantys lietuvių, lenkų kalbas, padeda jam perimti tos kalbos garsinę sandarą, gramatinę struktūrą, stilistinius niuansus, kalbos kultūros pagrindus; paaiškina iš aplinkos išgirstus nesuprantamus žodžius, posakius gimtąja kalba; įvairiais būdais skatina vaiką domėtis kalba ir ją vartoti kasdien.

Jei kyla daug prieštaravimų šeimoje, kokį darželį ar mokyklą rinktis, vyresnio vaiko (5-7 m.) galima paklausti, o kuri kalba jam yra mielesnė. Jis tikrai jums atsakys. Ir galbūt nebeliks, dėl ko ginčytis, jei, žinoma, jūs gerbiate vaiką ir jo išsakytą nuomonę.

Gali patirti šoką

Mažas vaikas (apie 90 proc.), atėjęs į darželį ar į mokyklą, kuriame kalbama jam svetima kalba, gali nesuprasti, kodėl negali bendrauti kalba, kuria kalbasi su mama. Patekęs į svetimą aplinką jis gali patirti kultūrinį šoką ir užsisklęsti savyje. Gali būti sunku jį prakalbinti. Iki pusės metų netgi normalu, kad jis nekalbės, nes pirmiausia turi įsiklausyti į kitą kalbą.

Kai tėvai su vaiku kiekvienas kalba savo gimtąja kalba, iki 4 m. vaikai dar taip pat painioja dvi kalbas. Daugelis tėvų išsigąsta, tačiau be reikalo. Juk ir vaikai, gyvenantys vienakalbėje šeimoje, apie antruosius-trečiuosius gyvenimo metus taip pat bendrauja „sava kalba". Apie ketvirtuosius metus vaikas puikiai atskirs abi kalbas ir atsakinės į klausimus kalba, kuria į jį kreipėtės.

Dažniausiai tėvų daromos klaidos

Daugelio ankstyvosios dvikalbystės tyrinėtojų nuomone, tautiškai mišrių šeimų tėvai, kiti jos nariai neturi jokios informacijos apie dvikalbystės formavimosi ikimokykliniame amžiuje dėsningumus ir netaiko metodo „vienas asmuo - viena kalba", toleruoja mišrų kalbų vartojimą, patys prastai moka vienas kito gimtąsias kalba, nekontroliuoja savo kalbos ar nekreipia dėmesio į daromas kalbos klaidas, iš anksto nesitaria, neplanuoja tarpusavyje, kaip kalbės su vaiku, kokia bus pagrindinė šeimos kalba, kokią instituciją (kalbos atžvilgiu) lankys vaikas. Dėl to dvikalbystė šeimoje formuojasi stichiškai, vienai kalbai persipinant su kita, sudarant itin palankias sąlygas kalbų interferencijos (kalbų maišymosi) reiškiniui plėtotis.

Dažnai pasitaiko, kad tėvai, ypač seneliai, savo iniciatyva arba paraginti nori, kad vaikas kalbėtų lenkiškai, angliškai arba lietuviškai, kalbomis, kurių tėvai, seneliai patys gerai nemoka.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?