Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Ar vaikams vieta prekybos centruose: psichologės atsakymas patiks ne visiems

Žiemą vasarą didžiuosiuose prekybos centruose pilna mamų su vežimėliuose gulinčiais kūdikiais ir jau ūgtelėjusiais vaikais. Ar jos čia turi neatidėliotinų reikalų? Dažniausiai ne, tiesiog leidžia laisvalaikį...

Daugeliui mamų pasivaikščioti prekybos centre yra didelis malonumas, atotrūkis nuo kasdienybės, be to, labai patogus: apsiperki, pavalgai, yra žindymo kambariukai... Kaip tas sausakimšas angaras atrodo mažam vaikui? Ar galime nuspėti, kaip jis ten jaučiasi? Pokalbis su psichologe Lauryna Rakickiene.

Kokio amžiaus vaikas yra pasiruošęs būti nešamas ar vedamas į prekybos centrą?

Galbūt klausti reikėtų ne apie tai, kada pasiruošęs, o apie tai, kada jam reikia eiti, tai yra būti tempiamam į prekybos centrą. Turbūt niekada. Kol suaugs, vaikui tikrai nėra jokio poreikio ten lankytis.

Jei klaustumėte, kada tempimas į prekybos centrą nepadarys žalos, atsakyčiau, kad vienkartinis pabuvimas nepadarys didelės žalos jokio amžiaus vaikui. Tačiau jei klaustumėte, kada prekybos centras vaiko netrikdys ir neišmuš iš pusiausvyros, atsakymas būtų konkretesnis: tikrai ne kūdikystėje.

Visi kūdikio pojūčiai – klausa, uoslė, rega yra gerokai jautresni nei mūsų, suaugusiųjų, o smegenys ir nervų sistema dar nebrandi ir nepasiruošusi priimti tiek dirgiklių, kurie užplūsta prekybos centre. BBC yra sukūrusi iliustratyvų filmą apie jutiminę kūdikio patirtį kelionėje po prekybos centrą. Rodoma, kaip jaučiasi kūdikis, nešamas pro sūrių skyrių: jį tiesiog užlieja aitri įvairių rūšių sūrių kvapų banga; kaip „bėga" šviesos, kaip jautrios ausytės girdi muzikos, žmonių kalbų, batų kaukšėjimo, kasų pypsėjimo sukeltų garsų „kokteilį" ir koks tai yra milžiniškas krūvis itin jautrioms kūdikio sensorikos sistemoms.

Visi kūdikio pojūčiai – klausa, uoslė, rega yra gerokai jautresni nei mūsų, suaugusiųjų, o smegenys ir nervų sistema dar nebrandi ir nepasiruošusi priimti tiek dirgiklių, kurie užplūsta prekybos centre.Psichologė Lauryna RAKICKIENĖ
Pažiūrėjus filmuką ar net pamėginus įsivaizduoti, kaip jaučiasi kūdikis, tampa aišku, kad prekybos centras nėra joks poilsis. Kūdikiui, mažam vaikui reikia tai išgyventi ir jis, žinoma, išgyvena, tačiau galima pastebėti, kad po kelionės į prekybos centrą būna dirglesnis, suirzęs, sunkiau užmiega ir šie sutrikimai gali tęstis kelias dienas. Taigi, pusdienio viešnagės prekybos centre kaina yra gan didelė.

Net ir vyresniam vaikui prekybos centras yra ne poilsis ir malonumas, o darbas. Jam tenka „dirbti" su savimi, kad ištvertų prekybos centro iššūkius, savo norus, kontroliuoti savo elgesį. Taigi, kai jau norime, kad mūsų vaikas dirbtų šį darbą, tada, matyt, ir atėjo metas jį ten vestis.

Kartais išvyka į prekybos centrą yra neišvengiama. Kiek vaikas pajėgus išbūti prekybos centre?

Sunku pasakyti konkretų laiką, tačiau pusdienio prekybos centre neatlaikys joks mažas vaikas. Tiek per daug yra net ikimokyklinukui.

Jei reikia eiti į prekybos centrą, patarčiau eiti ten turint konkretų tikslą, su pirkinių sąrašu, kurį sudaryti gali padėti pats vaikas, pavyzdžiui, nupiešti produktus, kurių turėsite nusipirkti. Vaikai kur kas lengviau ištveria tas veiklas, kurios turi aiškų planą, aiškią pradžią ir pabaigą ir lengvai įžvelgiamą progresą. Vaikas jausis ramesnis ir saugesnis, jei žinos, kad pirmiausia eisite į duonos skyrių, tada – į vaisių ir daržovių, paskiausiai pirksite pieno. Kai suksite pieno skyriaus link, jis jau žinos, kad tai netrukus baigsis.

Kokių taisyklių patartumėte laikytis tėvams, kurie vedasi vaikus į prekybos centrus?

Jei vaikai turėtų alternatyvų žurnalą apie tai, kaip jiems elgtis su savo tėvais, ir būtų tema, kaip išgyventi prekybos centrą su savo mama, kuriai tai malonumas, vienas svarbiausių patarimų būtų: „Susitark iš anksto, ką tu jai leisi."

Mes, suaugusieji, tempiamės vaiką į prekybos centrą, nors jam ten nei įdomu, nei reikia, o dar primetame savo taisykles ir norime, kad būtų ramus, „patogus", tyliai viską ištvertų. Įsivaizduokite save vaiko vietoje, tarkime, kad jums jūsų draugas ar vyras sako: „Šiandien eisime į futbolo rungtynes." Ir nors jūs nemėgstate futbolo, bet einate kartu, nes norite būti su juo, o jis daugiau niekur kartu su jumis nebūna... Lyg to dar būtų maža, gaunate elgesio taisyklių: „Žinok, kad tu turi tylėti ir nelįsti man į akis, netrukdyti kalbėtis, jei sutiksiu draugą, ir nieko nenorėti. Jeigu tyliai ir gražiai išsėdėsi dvi valandas, tai nupirksiau tau kolos." Kaip reaguotumėte?

Tad jei vaikui nustatome elgesio prekybos centre taisykles ir ribas, lygiai taip pat jas reikėtų nustatyti ir sau. Pavyzdžiui, jei jums reikia naujų basučių, tai nesimatuosite dar ir kedų, aulinukų, neisite pažiūrėti tų mėlynų kelnių ar rankinės, nes dabar – nuolaidos.

Adobe Stock

Kartais, kai matome, kad senka vaiko baterijos, bandome „pakrauti" jas siūlydami ledų ar ledinuką, o dažnai net mažą dovanėlę: „Jei dar truputį pabūsi ramus ir nezysi, nupirksiu tau lėlę arba leisiu pažaisti telefonu..."

Taip elgdamiesi mokome vaiką, kad tada, kai jis tampa „nepatogus" tėvams, šie jį ima ir paperka, jo poreikį pailsėti „užkemša" kokia nors gėrybe.

Kitą kartą, kai vaikas ir vėl taps „nepatogus", o jūs nenorėsite ar negalėsite jo kuo nors „užkišti", vaikas puls ant grindų ir rėks reikalaudamas būti papirktas. Toks elgesys ilgainiui taps įtampos įveikos strategija, o žmonės labai nemėgsta, kai kažkas jiems neleidžia panaudoti įveikos strategijų. Štai jei esame įpratę užsirūkyti, kai jaučiamės susinervinę, tai tik dar labiau susinerviname ir net įsiuntame, jei mums neleidžia užsirūkyti. Rūkytojai žino, kad tada cigaretės reikia taip labai, jog jei būtų maži vaikai, pultų ant grindų ir viską išspardytų, kad tik išsireikalautų dūmelio.

Galima su vaiku susitarti iš anksto, kad, pavyzdžiui, nusipirksime maisto, o tada suvalgysime ledų.

Tiesą pasakius, ne kartą žurnale jau esame užsiminę, kad prekybos centruose vaikai, ypač kūdikiai, greitai pavargsta, tačiau mamos raminasi: vežimėliuose jie ir pamiega, ir pabūdrauja, žindymo kambaryje pažinda, yra pervystomi – taigi, viskas gerai. Bet ar tikrai pamiegodami parduotuvėje vaikai pailsi?

Kūdikiams ir mažiems vaikams miegas neretai yra lyg gynybos mechanizmas, taip jie „atsijungia" nuo perdėto stimuliavimo. Net ir toks miegas „perkrauna" organizmą, pakrauna bateriją, atgaivina. Tai lyg koks dirbtinis kvėpavimas, todėl negalime sakyti, kad negerai, jog kūdikiai miega prekybos centruose, tačiau tas miegas, be abejonės, yra kitoks nei namuose ramioje vietoje.

Nieko tokio, jei tai nutinka kartais, blogai, jei visi kūdikio dienos pamiegojimai yra kaip tik tokie.

Kaip elgtis su žmonėmis, kurie mėgsta garsiai komentuoti vaiko elgesį ir tėvų kompetenciją?

Žmonės labai skirtingi, vieno „recepto", kaip į juos reaguoti, nėra. Aš asmeniškai, gavusi aplinkinių kritikos, sutrinku, suvaldau savo vaiką ir visada atsiprašau, nors ir žinau, kad pakaktų tiesiog ramiai atsakyti: „Aš jus girdžiu."

Kartais tėvai prisidengia vaiku, sako aplinkiniams: „Jis mažas, pavargęs." Nereikėtų vaiku naudotis kaip skydu, nes tai mūsų, suaugusiųjų, atsakomybė: tai mes už juos atsakingi, tai mes juos čia atsivedėme, tai mes jų dabar nesuvaldome, nes kažko laiku nepastebėjome.Psichologė Lauryna RAKICKIENĖ
Kartais išties būna nemalonu dėl netinkamo vaiko elgesio, tačiau tėvai turėtų prisiimti atsakomybę ir patys atsiprašyti, o ne perkelti tai vaikui („atsiprašyk, sakau tau"), nes santykiai su kitais suaugusiais žmonėmis yra suaugusiojo reikalas – ne vaiko. Net jei sakome: „Tu juokingai atrodai, visi žmonės į tave žiūri", mes vaiką ne tik žeminame, bet dar įtraukiame į santykį su aplinkiniais suaugusiais nepažįstamais žmonėmis, nors turėtume elgtis priešingai – padėti jam nuo jų atsiriboti.

Kartais tėvai prisidengia vaiku, sako aplinkiniams: „Jis mažas, pavargęs." Nereikėtų vaiku naudotis kaip skydu, nes tai mūsų, suaugusiųjų, atsakomybė: tai mes už juos atsakingi, tai mes juos čia atsivedėme, tai mes jų dabar nesuvaldome, nes kažko laiku nepastebėjome.

Vaikas nori visko: noriu to, noriu ano, noriu trečio. Kaip administruoti tuos norus, ištverti, nuslopinti?

Efektyviausiai veikia susitarimai iš anksto, pavyzdžiui, nupirksime vieną daiktą, ir aptarti, kokios jis bus kategorijos, kokio didumo, už kokią pinigų sumą ir pan. Vaikai labai skirtingi, ne visiems svarbu viską turėti, ir tai labiausiai lemia tėvų pavyzdys, kiek jiems reikia visko turėti, kaip dažnai apie tai kalba ir pan., ar pabrėžia, kad vis dėlto svarbiau, nei turėti, yra būti.

Svarbu vaikams parodyti, kad atsvara toms vietoms, kuriose norisi turėti, yra vietos, kuriose norisi tiesiog būti, pavyzdžiui, gamtoje. Kad, užuot ėjus į prekybos centrą, smagu nueiti į viešąją biblioteką, kurioje pasiimtą knygą tarsi paturi, bet žinai, kad teks grąžinti, t. y. patirsi knygą ir perleisi ją kitam. Ši patirtis yra priešinga prekybos centrų puponautams, kurie tėra grynas turėjimas, nes absoliuti dauguma vaikų su jais nieko nedaro, tiesiog turi.

Pamenu, mano sūnus vis norėdavo kažkokio daikto, naujo žaislo. Tuo metu namuose turėjome spalvotą spausdintuvą, taigi, norimą žaislą aš jam... atspausdindavau. Nori traktoriaus? Prašau: atspausdinu paveiksliuką. Gal ir keista, bet tai visiškai patenkino jo poreikį paturėti.

Bijodami netinkamo vaikų elgesio kai kurie tėveliai jų tiesiog nesiveda į prekybos centrus. Tačiau vaikai juk turi turėti galimybę socializuotis, mokytis elgtis viešoje vietoje...

Keista, kai tėvai savo poreikį eiti į prekybos centrą dangsto vaiko poreikiu socializuotis, bet nesocializuoja jo bibliotekoje, muziejuje, vaikams draugiškoje kavinėje, autobuse ir pan. Yra daug vaikui tinkamų viešų erdvių, kurias lengva suvokti, suprasti, kuriose yra aiškios ribos ir taisyklės, o mažasis nesijaučia lyg amžinai besisukančiose karuselėse.

Adobe Stock

Tačiau prekybos centrai juk nėra tik blogis. Vaikai čia gauna pirmąsias ekonomikos žinias: išmoksta skaičiuoti, kiek daiktų gali įsigyti už tam tikrą pinigų kiekį, planuoti pirkinius, perpranta elgesio parduotuvėje taisykles ir pan.

Šiems mokslams visiškai užtenka vienos parduotuvės – tos, kuri yra arčiausiai namų. Kai lydi mamą į parduotuvę, vaiko galvoje ilgainiui nugula pirkimo schema ir tam tikra tvarka: reikia pasiimti krepšelį, eiti į pieno, tada į daržovių skyrių, susirinkus reikiamus produktus nueiti prie kasos, susimokėti ir t. t.

Didžiuliuose prekybos centruose „susidėlioti" tam tikras schemas beveik neįmanoma, nes juose nuolat kažkas kinta, yra daug parduotuvių ir kiekvienoje sava tvarka bei taisyklės, daugybė dėmesį blaškančių atrakcijų ir pan.

Kokį pasaulio suvokimą formuoja vaikščiojimas po prekybos centrus, ten leidžiamas laisvas laikas? Juk būna, kad oras lauke gražus, bet parkai tušti, o prekybos centre – milijonas žmonių.

Prekybos centrai skatina vartoti, norą turėti, greitus malonumus. Vaikai gerte geria įspūdžius. Prekybos centre įspūdžių daug ir jų gali būti netgi gerų, juk organizuojami ir sausainių kepimai prieš Kalėdas, ir įvairūs koncertai, ir parodos, bet vaikams reikia turėti laiko tuos įspūdžius įsisavinti ir kažkaip „išveikti": išpiešti, išžaisti, iškalbėti.

Prekybos centras nesuteikia galimybės nei gerai įsisavinti, nei išveikti įspūdžius, todėl būdami ten mes tarsi plaukiame paviršiumi, ne­įsigiliname, ką patiriame ar išgyvename, nes tam tiesiog nėra laiko: išėję iš vienos parduotuvytės, einame iškart į kitą. Juk čia viskas vienoje vietoje, nereikia užtrukti – kaip tik todėl prekybos centrai ir yra patogūs.

Ūgtelėjusius vaikus, kai jau pradeda reaguoti į svetimus žmones, gali gąsdinti minia nepažįstamų veidų prekybos centre. Tokio amžiaus vaikai gali verkti prašydamiesi imti juos ant rankų, nes mamos ar tėčio glėbyje jaučiasi saugesni nei vežimėlyje.Psichologė Lauryna RAKICKIENĖ
Įsivaizduokite, jei jų nebūtų, jūs neturėtumėte automobilio, bet reikėtų nusipirkti basutes, paskui norėtumėte dar picos. Pirmiausia eitumėte į autobusų stotelę, važiuotumėte iki batų parduotuvei artimiausios stotelės, išlipę kulniuotumėte dar kelis šimtus metrų, nusipirkę basutes vėl lauktumėte autobuso, važiuotumėte iki picerijos... Tikėtina, kad važiuodami autobusu ir žiūrėdami pro langą su vaiku pasikalbėtumėte apie tai, kas nutiko batų parduotuvėje, kodėl jums reikėjo tų basučų, kodėl išsirinkote kaip tik šitas, vaikas dar ko nors paklaustų, t. y. jūs turėtumėte laiko ne tik išgyventi, bet ir įprasminti tai, ką patyrėte.

Prekybos centrų neišvengsime, bet labai svarbu, kad vaikas turėtų atsvarą jų diktuojamai kultūrai ir gyvenimo būdui.

Ar žinai, kad...

tyrimai rodo, jog tai, kaip stipriai reaguojame į aplinką ir kaip stipriai ji mus veikia, yra paveldima. Kūdikiams, kurie reaguoja stipriai ir jautriai, vėliau tenka išnaudoti daug vidinių išteklių, kad susidorotų su ta patirtimi, o tėvams taip pat reikia daug pastangų atlaikyti kūdikio jausmų iškrovas.

Tai įdomu

Kūdikiui prekybos centre sunkiausiai ištveriama sensorinė (garsų, kvapų, vaizdų) stimuliacija.

Ūgtelėjusius vaikus, kai jau pradeda reaguoti į svetimus žmones, gali gąsdinti minia nepažįstamų veidų prekybos centre. Tokio amžiaus vaikai gali verkti prašydamiesi imti juos ant rankų, nes mamos ar tėčio glėbyje jaučiasi saugesni nei vežimėlyje.

Darželinukai jau pradeda suprasti, kad prekybos centras – lyg stebuklų šalis, kurioje yra daugybė gėrybių – ir jų visų norisi. Tai didelis iššūkis vaiko savireguliacijai: norui susivaldyti tenka išnaudoti labai daug vidinių išteklių ir tai vargina.

Vaikas iškelia sceną

„Jei vaikas parpuola ant grindų rėkdamas, tai rodo, kad išmušė visi jo savikontrolės mechanizmo saugikliai ir labai maža tikimybė, tiesą sakant, neįmanoma, kad iš jo dar pavyktų padaryti sau „patogų" vaiką.

Tai, kad išmušė saugikliai, rodo, kad jo savireguliavimo sistemos pasidavė, jos nebeveikia, jam reikia pagalbos. Vaiką reikia nuraminti, padėti jam atsiriboti nuo išorės – to, kas nutiko. Mažiems vaikams tai padaryti labiausiai padeda fizinis kontaktas, t. y. kai mama ar tėtis „nusileidžia" iki vaiko ir apsikabina jį stipriai. Jei mama ar tėtis yra drąsūs, gali atsigulti šalia ant grindų ir pagulėti jį apkabinę, nes save „pametusiam" labai baisu, jam reikia, kad padrąsintų ir patikintų, jog viskas gerai, mama čia, mama atlaikys. Tokia ir yra mamos funkcija: atlaikyti už vaiką, kai jis pats nebeatlaiko.

Bandomas kelti savęs jau nebekontroliuojantis vaikas gali tik dar labiau priešintis ir dar garsiau rėkti, tačiau jei mama ar tėtis jaučia, kad ir patys „verda", iš vėžių juos dar labiau išmuša aplinkinių replikos, lieka vienintelis būdas – imti vaiką į glėbį ir išsinešti ten, kur saugiau ir nuošaliau. Tačiau šiukštu ne tempti pažeme už rankos, nes toks elgesys yra smurtas ir vaiko žeminimas."

Visko per daug

Pirmas signalas, kad pavargo, kad visko tampa per daug, yra vaiko žodžiai: „Man nusibodo", „Einame iš čia" ir pan. Nenuleiskite to negirdom. Nereikia visko mesti „čia" ir „dabar" ir bėgti lauk, tačiau turite aiškiai pasakyti, kada išeisite („tuoj" netinka), ir to pažado laikytis.

Psichologė L.Rakickienė: „Jei mamai „rauna" stogą, jai būtinai reikia žmonių, vaizdų ir veiksmo ir ji su kūdikiu vežimėlyje ar priglaudusi jį prie savęs nešioklėje nueis į prekybos centrą, susitiks su draugėmis, išgers arbatos ir paskui jausis atsigavusi, tai turbūt ir vaikui dėl to bus daugiau naudos nei žalos."

Prisiimti atsakomybę

Psichologė L.Rakickienė: „Tėvams išties gali būti labai pikta ir sunku susivaldyti, ypač jei ir patys jau pavargo prekybos centre, o vaikas nenuraminamai rėkia, tačiau turime suvokti, kad vaikščiodamas po prekybos centrą jis tenkina kaip tik suaugusiųjų – mamos ir tėčio poreikius.

Tad jei tenkinantį mūsų poreikį vaiką ištiko nuovargis, turime būti sąžiningi ir teisingi, suprasti vaiką ir rasti jėgų ir tinkamą būdą tai išspręsti. Jei vaikas jau parpuola ant žemės, tai rodo tik tai, kad suaugęs žmogus tyčia ar netyčia nepastebėjo prieš tai jam siųstų nuovargio, nuobodulio signalų. Būkime drąsus prisiimti atsakomybę."

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?