Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Vaikas nenori eiti į darželį: pataria specialistas

Dvejus metus mergaitė negali priprasti darželyje, o jos elgesį mama apibūdina kaip „nuolatines ašaras ir ožius“. Ką patars specialistas?

Neringa klausia:

„Dukrytei 3 metai ir 8 mėnesiai į darželį vedėme nuo metų ir 8 mėnesių. Jau dveji metai, o ji vis dar nepripranta prie darželio. Lankėme vieną, netiko auklėtojos, tada pakeitėme grupę, ten irgi blogai. Dabar jau 2 savaites lankome naują darželį. Šioje grupėje yra mergaitė iš senojo darželio, tai dukrytė kaip „maniakė“ ją persekioja, tik su ja žaidžia, tik su ja draugauja (auklėtojos sakė, kad aplink ją ratuku vaikščioja). Namie visus vakarus tik apie ją kalba.

Mano manymu, duktė yra labai jautri, viską bando pasiekti per „ožius“ ir ašaras... Į viską reaguoja ašaromis (net klausimas, ar gali apsirengti kažkokį norimą rūbą, būna su ašaromis ir patempta lūpa). Nebežinau, kaip su ja kalbėti ir kaip jai padėti. Viską bandau išspręsti kalbėdama, aiškindama, bet kai prasideda verkimo-žviegimo priepuoliai, ji negirdi manęs.

Tėtis yra griežtas, tad dukrytė visad nori būti tik su manimi. Tikrai skiriu jai dėmesio, bet nežinau, kaip elgtis ir ką daryti, kad būtų drąsesnė ir baigtųsi ištisiniai ašarojimai“.

Atsako psichologijos studentas, Individualiosios psichologijos konsultantų programos dalyvis Gediminas Tumėnas, www.ipi.lt.

Laba diena, Neringa. Noriu Jus vienu metu nudžiuginti ir nuliūdinti. Pirma nuliūdinsiu – mano atsakymas, parašytas internete Jums ar Jūsų dukrai tikrai nepadės ir situacijos neišspręs. Tam reikės Jūsų pačios pasiryžimo bei pastangų. O dabar nudžiuginsiu – Jūsų situacija tikrai nėra be išeities. Galimybė ją išspręsti tikrai egzistuoja, tačiau tikėtina, kad prireiks profesionalios psichologo pagalbos, užmezgant kontaktą gyvai ir įsigilinant išsamiau į Jūsų situaciją, Jūsų pačios jausmus bei tai, kokį Jūs pati matytumėte sprendimą, kokius tikslus sau ir dukrai keltumėte. Gali būti, jog dukters dalyvavimas taip pat bus reikalingas.

Iš Jūsų žodžiu matau, kad esate rūpestinga mama, siekianti suprasti, kas vyksta su Jūsų dukra ir ieškanti kelio jai padėti ar padrąsinti. Norisi paminėti keletą svarbių kelio ženklų, galimai padėsiančių geriau susiorientuoti, kaip ir kur link judėti.

Visų pirma, svarbu bandyti atkreipti dėmesį į tai, koks Jūsų ar Jūsų vyro elgesys mergaitę nuramina, o koks dar labiau sujaudina. Jūs rašote, kad bandote kalbėti ir dukrai kažką aiškinti, tačiau tai nepadeda. Keletą kartų tai pabandėte tose situacijose, kai dukra verkia, ir pamatėte, kad tai neveikia. Vaizdžiai tariant, nustokite daužyti galvą į sieną, nes nuo to durys joje neatsiras. Pabandykite atidžiau pastebėti, kokiose situacijose mergaitė jaučiasi saugi, drąsi arba rami. Kokios Jūsų reakcijos padeda jai nurimti? Kokios Jūsų reakcijos ją padrąsina ir ugdo pasitikėjimą savimi?

Tai nebūtinai bus tai, ką Jūs pati įsivaizduojate, kaip tinkamą paguodą ar padrąsinimą, todėl to pastebėjimas gali būti nelengvas procesas ir pareikalauti iš Jūsų nemažai pastangų ir kantrybės.

Antra, kalbėkitės su dukra. Palikite nuošalyje aiškinimą ir klausykitės dukros: kas ją neramina? Kas ją gąsdina? Jeigu dukra sako „darželis“, bandykite paklausti, kas konkrečiau darželyje nepatinka, ko norėtųsi. Pabandykite suprasti, kas namuose ją neramina. Labai tikėtina, jog atsakymus į Jums rūpimus klausimus turi ne psichologas ir ne knygos, o Jūsų dukra. Tačiau, verta pasikartoti, juos gali būti sunku išgirsti, nes jie gali prieštarauti Jūsų įsitikinimams arba būti nepatogūs, nemalonūs. Čia naudinga gali būti psichologinė pagalba tuo, kad gali kur kas atidžiau pamatyti subjektyvų vaiko matymą ir įvertinti jo emocinę savijautą, būdama nešališku arbitru. Vis dar gajus yra įsitikinimas, jog psichologinės pagalbos kreipiasi tik nesveiki žmonės („psichai“), tačiau tai nėra tiesa. Rekomenduočiau nebijoti psichologų. Mes esame tam, kad padėtumėme išspręsti tokias situacijas, kokioje esate ir Jūs.

Jūs norite, kad dukra taptų drąsesnė, todėl svarbu tą drąsą ugdyti. Kaip? Padrąsinti dukrą. Pastebėti tai, kas jai pavyksta, kur ji yra sėkminga. Atkreipti dėmesį į iniciatyvas, kurių ji imasi ir tai paskatinti, tokiu būdu, kuris yra tinkamas jai. Nepakanka pasakyti „tu šaunuolė“. Svarbu, kad vaikas žinotų, dėl ko jis taip vadinamas, todėl jeigu sakote „tu šaunuolė“, nepamirškite to pratęsti „tu šaunuolė, nes...“, pavyzdžiui, padarei tai arba ėmeisi to. Tam, kad vaiko savivertė būtų labiau autonomiška ir nepriklausoma nuo kitų žmonių, svarbu pabrėžti paties vaiko indėlį ir galėjimą. Tam tinka žodžiai „tau pavyko“, „tu susitvarkei“, „tu gali“, „oho, kaip tu moki“.

Be to, svarbu yra pamėginti paanalizuoti, koks galėtų būti Jūsų dukros tokio elgesio tikslas. Tai gali padėti geriau suprasti ir tai, kokie padrąsinimai Jūsų dukrai yra labiau tinkami, ir tai, kokie šiuo metu yra svarbiausi jos poreikiai. Kaip Jūs manote, ką dukra savo verkimu pasiekia? Ar ji taip prisiartina mamą šalia savęs? Ar ji taip sukuria saugumą? O gal ji tokiu būdu priešinasi Jūsų nustatytoms taisyklėms ir taip išsako „ne“? Ką ji gauna iš santykio su minėta darželio drauge? Ką ji suteikia Jūsų dukrai, ko nesugeba suteikti kiti darželio vaikai?

Individualioji psichologija nemažai kalba apie vaikų elgesio tikslingumą. Jos atstovas R. Dreikurs yra įvardijęs keturis netinkamo elgesio tikslus. Šioje vietoje neišsiplėsiu dėl apimties ribotumo. Apie juos galite lengvai susirasti informacijos internete arba paties Dreikurs knygose. Tai vertinga žinoti, tačiau tai tėra dar vieni kelio ženklai, kurie gali atskleisti tam tikras bendras judėjimo gaires, tačiau negalintys Jums nurodyti, kuriuo keliu pasukti.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?