Ką apie vaiką pasako itin didelis jo plepumas: psichologės komentaras

Sako, kad vaikai išmokę kalbėti mėgaujasi naujuoju gebėjimu ir niekaip negali nutilti. Jie kalba, čiauška, neleisdami prasižioti suaugusiesiems. Kartais vaikų plepumas ima varginti suaugusius. Kodėl mažieji tiek daug kalba?

„Mano ketverių metų duktė labai daug kalba. Namuose mes pratę, kad ji nuolat čiauška, tačiau kai ateina pas mus draugų, negalime su jais pasikalbėti, nes mažylė vis tampo už rankovės, nori kažką pasakyti, nutraukia suaugusiųjų pokalbius. Kantriai jos išklausome ir, atrodo, sutariame, kad palauks keliolika minučių prieš atbėgdama dar kartą, bet ji neištveria ir po minutės vėl kažką pasakoja. Dėl tokio dukters elgesio kartais jaučiamės nepatogiai, nes negalime pasikalbėti su žmonėmis, o jeigu griežtai paliepiame patylėti, pravirksta. Įdomu, kodėl ji tokia pleputė?" Gražina

Konsultuoja psichologė psichoterapeutė Rūta Bačiulytė.

4 plepumo priežastys

1. Smalsus amžius. Ketverių metų vaikai labai nori atkreipti į save dėmesį, o kai kurie dėmesio trokšta net liguistai - ir ne todėl, kad tėvai jiems jo nesuteikia. Tiesiog formuojasi asmenybė, kuriai reikia daugiau dėmesio negu kitiems žmonėms. Toks vaikas išmokęs kalbėti naudos kalbą dėmesiui pritraukti.

Antra vertus, ketverių metukų vaikai labai smalsūs, jiems norisi ne tik dėmesio, bet ir pažinti pasaulį. Ne veltui šio amžiaus vaikus vadiname „kodėlčiukais". Jie savo klausimais įkyri suaugusiesiems, nes klausinėdami atveria iš suaugusiųjų neišprusimą, nežinojimą, tarkim, kodėl mėnulis apvalus. Toks klausinėjimas yra natūralus vaiko poreikis kuo daugiau sužinoti.

Tėvai turėtų atsižvelgti į tokį prigimtinį vaikučio norą pažinti pasaulį ir kuo daugiau informacijos jam suteikti. Jeigu ko nors nežinote, pasakykite paprastai, kad nežinote, bet pasidomėsite ir atsakysite. Taip vaikas nesijaus nuskriaustas ir nustumtas bei kartu gaus taip trokštamo tėvų dėmesio.

2. Noras bendrauti. Kalba yra skirta bendrauti, užmegzti ryšį ir vaikas, išmokęs kalbėti, pradeda naudotis žodžiais. Nekalbantis vaikas turi daug mažiau galimybių pareikšti tėvams apie savo poreikius, o išmokęs kalbėti jau gali daug ką pasakyti ir jaučiasi labai svarbus, nes gali pasakyti, ko nori. Neretai pajaučia malonumą tiesiog kalbėdamas. Tai toks pats malonumas vaikui, kaip „atrasti" savo kojytes ar rankytes ir jomis žaisti.

Pradėjęs kalbėti jis labai nori lavinti šį įgūdį, parodyti kitiems, ką sugeba. Kartais plepėjimas gali būti tiesiog žaidimas su savo naujuoju įgūdžiu. Maži vaikai apskritai eina ir pasakoja tai, ką šiuo metu mato, ir taip parodo tėvams, kad šitiek daug gali pasakyti. Tad vaikas kalba ir mėgaujasi savo kalbėjimu. Nebūtinai jis turi būti prasmingas - mažylis tiesiog plepa ir džiaugiasi pačiu savimi.

3. Neišklausytas vaikas. Gali būti, kad vaikas, kuriam tėvai negali skirti pakankamai laiko arba tiek laiko, kiek norėtų, jo vis labiau sieks ir darys tai kalbėdamas, nutraukdamas mamą, kai ši kalba su kitais žmonėmis.

Antra vertus, reikia džiaugtis, kad vaikai kalba, nes kalbėdami, treniruodami kalbos padargus lavinasi. Ypač jei girdi taisyklingą tėvų kalbą, išgirsta vis naujų žodžių. Vaikai apskritai labai mėgsta žodžius, pavyzdžiui, išgirdę naują negirdėtą žodį, kuris jiems atrodo juokingas, kartoja jį daug kartų, iškraipo ir patys iš savęs juokiasi. Atrodo, kad žodžiais žaidžia tarsi žaislais.

4. Toks temperamentas. Bendrauti mėgstantis vaikas, išmokęs kalbėti, kalbės su visais ir naudos kalbą norėdamas išreikšti save. Tokio komunikabilaus mažylio nutildyti praktiškai neįmanoma ir, beje, nereikia to daryti. Tuo tarpu uždaras vaikas kalbės tik tada, kai reikia, kai norės ką nors konkretaus pasakyti, bet ne tam, kad atsiskleistų kaip asmenybė ar atskleistų savo vidinį pasaulį ir jausmus.

Kadangi skiriasi vaikų temperamentas, skiriasi ir jų plepumas. Vaiko pomėgis kalbėti priklauso ir nuo šeimoje tradicijų. Yra šeimų, kuriose tėvai tarpusavyje kalba ilgais gražiais sakiniais, taip pat taisyklingai kreipiasi į vaikus, greičiausiai ir atžalos kalbės taisyklingai, o žodynas bus gausus. Jiems kalba atrodys svarbi, graži ir jausis pats svarbus gebėdamas ją naudoti.

Tačiau yra šeimų, kuriose tėvai kalba trumpiniais, žargonu. Tokioje šeimoje augantis vaikas jaus, kad kalba nėra aiški, ir nenaudos jos tiek daug bei nebus plepus, nelavės ir jo paties kalba. Yra ir itin uždarų šeimų, kai jos nariai labai santūrūs ir per vakarą pasako vos vieną kitą žodį. Tokioje šeimoje augantis greičiausiai vaikas bus tylus, nes susidarys nuostata, kad kalbėti nėra būtina, o plepa tik tie, kurie neturi ką veikti.

Vaiko plepumas priklauso ir nuo tautybės, mat vienos tautos yra temperamentingesnės už kitas, bei nuo lyties. Mergaičių kalba greičiau vystosi ir statistiškai jos greičiau pradeda kalbėti. Jos neretai būna plepesnės.

Užgožia kitus?

„Nuolatos girdžiu, kad mano vaikas trukdo kitiems per šokių repeticijas. Sūnus labai judrus, jam patinka šokiai, bet vos nuvedu į repeticiją, žiūrėk, jau bėga prie bendraamžių ir jiems pasakoja, kas įvyko jo gyvenime per kelias dienas. Kai šokių trenerė paleidžia muziką ir rodo judesius, sūnus garsiai atkartoja tai, ką ji sako, ir atsistojęs prieš visą grupę kartu su ja rodo pratimus. Bijau, kad niekas nemėgs mano vaiko, nes jis tiesiog užgožia kitus." Renata

Geros intelektinės raidos vaikas, mėgstantis kalbėti ir turintis savo nuomonę, labai dažnai tampa lyderiu. Sunku pasakyti, ar toks vaikas užgožia kitus, nes vaikai kolektyve labai greitai „atranda" sau vietą. Daug kalbantis ir žinantis tampa lyderiu, gebantys išklausyti ir būti šalia šnekučio - jo draugu. Santūrūs ir tylūs lieka „šone". Tačiau matydamas kalbančiu vaikus ir tylenis supras, kad jam reikia vystytis, mokytis kalbėti, nes tai svarbu. Gali būti, kad tylus vaikas puikiai piešia ir taip save išreiškia.

Ko gero, lengvai kalbančiam vaikui, sugebančiam reikšti savo mintis ir suaugus bus lengviau bendrauti su žmonėmis ir prisitaikyti prie aplinkos. Kartais plepus vaikas tampa savimyla ir be savęs nieko daugiau pasaulyje nemato. Todėl tėvų užduotis - ugdyti jo gebėjimą suprasti, užjausti kitus. Jis jaučiasi lyderis ir nemoka dalytis žaislais, palaukti savo eilės. Viso to reikėtų jį mokyti. Na, o jeigu pleputis moka bendradarbiauti, reikia džiaugtis, kad jis taip lengvai su kitais užmezga ryšį.

Daugiau rūpesčių turi tylesni vaikai, ypač paauglystėje, nes nemoka bendrauti. Dažnai vaikai nežino, kaip ir apie ką užmegzti pokalbį su bendraamžiais. Vadinasi, vaikas savęs neišmoko išreikšti per kalbą ir lengvai jos valdyti. Matydama daug tokių paauglių manau, kad vaiko gebėjimas kalbėti ir kalbant bendrauti yra dievo dovana.

Vargas mokykloje

„Duktė yra paklusni ir susikaupusi per pamokas, o mokytoja pasodino su plepiausiu klasės berniuku. Tikėjosi, kad ji nereaguos į jo kalbas, ir šis nutils. Jau po savaitės pastebėjau, kad mano dukters elgesys ėmė keistis, kad ji pridaro klaidų rašydama diktantus, nesusikaupia per pamokas. Gal ir negražiai pasielgiau, bet paprašiau mokytojos persodinti ją į kitą suolą, kad plepus berniukas jai netrukdytų." Violeta

Yra vaikų, kurie plepa mokykloje. Plepa nuolatos - ir per pertraukas, ir pamokas neleisdami susikaupti bendraklasiams. Vyresnio vaiko plepumas gali būti nerimo išraiška. Vienas būdų, būdingas ir suaugusiesiems kovoti su vidine įtampa, yra kalbėti. Ką nors sakydamas žmogus tarsi atsipalaiduoja ir pamiršta savo nerimą. Gali būti, kad vaikai, kurie kalba ir kalba, negali suvaldyti žodžių srauto, nors ir žino, kad mokytoja nubaus už plepėjimą per pamoką. Taip gali elgtis besinervinantys, jaučiantys vidinę įtampą. Palyginti galima suaugusį, kuris jausdamas nerimą vaikšto pirmyn atgal arba makaluoja kojomis, o vaikas kalba nesustodamas. Pedagogai ir tėvai turėtų ieškoti priežasčių, kodėl vaikas nuolatos plepa.

Pleputis turėtų sėdėti vienas, o jeigu vis tiek kalba, jam reikėtų leisti kalbėti labai tyliai. Kartais tokie vaikai gerai mokosi ir patys sugeba sukaupti dėmesį, tačiau trukdo kitiems vaikams. Jie gali būti intelektualūs, bet nesugebantys suvaldyti plepėjimo. Kalbėjimas - tai nesąmoningas procesas ir nėra lengva jį susivaldyti. Manau, kad tokį vaiką vertėtų atvesti psichologui ir paieškoti nevaldomo plepumo priežasčių.

Dar reikia paminėti, kad hiperaktyvūs vaikai yra linkę labiau kalbėti. Yra vaikų, kurie daug kalba, nes nuolatos turi būti su kuo nors tarsi sukibę. Jie bijo vienatvės, tuštumos. Toks vaikas irgi kalbės per pamokas, nes jam reikia jausti kito žmogaus artumą. Galime pastebėti ir suaugusius žmones panašiai besielgiančius, kurie parduotuvėje, oro uoste užkalbina, atrodo, apie orą. Nebūtinai jie lengvai bendraujantys, dažnai tiesiog bijo pabūti tyloje su savo mintimis.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis