Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Psichologė – apie vaiko elgesį, kuris priverčia tėvus raudonuoti

Skaitytojos atsiųstas klausimas inspiravo psichologę Daivą Čeponienę išsamiai pamąstyti, kur yra riba tarp nekaltos vaiko nuomonės išsakymo ir patyčių, kurios skaudina kitą.

Mama Vita klausia:

„Jei vaikas, priėjęs prie kito vaiko ir jo mamos, pasako, kad tas vaikas yra storas, tai jau patyčios ar savo nuomonės išsakymas?“

Atsako psichologė Daiva Čeponienė / Pozityvaus auklėjimo konsultantų asociacija.

Visada įdomu sulaukti klausimų, kurie verčia ne tik išsakyti moksliškai pagrįstas ir įrodytas tiesas, bet ir pasidalinti savo mintimis ir kylančiais jausmais.

Kai kalbame apie tai, kas yra socialiai priimtina, o kas ne, neišvengiamai tenka kalbėti ir apie asmeninius mūsų skirtumus, t.y., skirtingą suvokimą ir patyrimą, ribų pajautimą: tai, kas vienam atrodo normalu, kitam nebūtinai taip atrodys, trečias dar pridurs sakydamas, jog taip elgtis gali tik tas, kuris sąžinės neturi. Tai kaip čia yra su ta pastarąja?

Jeigu kalbėtume apie dvejų metų vaiką, tai drąsiai galime sakyti, kad sąžinės, tokios, kokią mes esame įpratę jausti, jis neturi. Kodėl? Atsakymas paprastas: sąžinė – tai tam tikri standartai, per kurį laiką sukauptos vertybės. Suaugusiam žmogui nereikia jokių išorinių kontrolės priemonių, nes jis jau sugeba valdyti savo impulsus ir jausti kaltę dėl tam tikrų prasižengimų. Tuo tarpu vaikai viso to nejaučia ir, galima teigti, sąžinės, kaip ją suprantame mes, suaugę, neturi ir neturės iki penktųjų – šeštųjų gyvenimo metų.

Negana to, pasak S. H. Fraiberg (2017), sąžinė iki devintų ar dešimtų gyvenimo metų net negali būti stabili vaiko asmenybės dalis. Tik paskutiniame paauglystės etape ji tampa visiškai nepriklausoma nuo išorinių autoritetų.

Kitaip tariant, kol auga vaikai, jų sąžinė yra tėvai. Jeigu pritariame vienam ar kitam vaikučio poelgiui, tai jis supranta, kad taip elgtis galima. Jei nepritariame, paaiškiname, kodėl taip elgtis nepridera, nemandagu, o svarbiausia – patys taip nesielgiame, mažylis ilgainiui supranta, kad taip elgtis nedera.

Jei mažylis, pribėgęs prie vyresnės sesutės, sakys: „Tu begemotė", o tėvai juoksis, mažylis supras, kad taip vadinti kitus galima. Tėvų juokas visais atvejais vaikui yra signalas, kad jis elgiasi teisingai ir tinkamai.Psichologė Daiva ČEPONIENĖ
Jei mažylis, pribėgęs prie vyresnės sesutės, sakys: „Tu begemotė", o tėvai juoksis, mažylis supras, kad taip vadinti kitus galima. Tėvų juokas visais atvejais vaikui yra signalas, kad jis elgiasi teisingai ir tinkamai.

Pavyzdžiui, trejų metukų vaikas parodė močiutei špygą, o visi leipsta juokais. Kas seks po tokio pasirodymo? Žinoma, tai kartosis, ir tikėtina, kad nuo šiol šį gestą mažylis rodys visiems: ir saviems, ir svetimiems.

Atminkime ir tai, kad vaiko elgesį formuoja ir mūsų pačių elgesys. Kaip elgiamės, kai važiuojame mašina, skubame, o priekyje važiuoja „asilas", „kvailys" ir dar „visoks kitoks žvėris"?

Ar tai, kaip elgiamės tokiomis akimirkomis, yra patyčios ar savo nuomonės išsakymas? Atsakyti lieka mums patiems. Aišku viena – tai, kaip tai traktuojame mes, lygiai taip pat vertins ir mūsų vaikai. Dažnai esame įsitikinę, kad vaikai girdi tik mūsų malonius ir mandagius žodžius, o viso kito jie negirdi. Tai netiesa. Vaikai girdi VISKĄ. Ir mato VISKĄ.

Sugrįžkime prie dvimečių. Jų elgesį labiausiai veikia meilė tėvams, o konkrečiau – tėvų pritarimas arba nepritarimas. Tokio amžiaus mažylis yra veikiamas stiprių impulsų ir neturi pakankamai priemonių juos suvaldyti. Todėl tėveliams reikia įdėti labai daug pastangų aiškinant vaikams, kas galima, priimtina, o ko daryti arba sakyti nevertėtų.

Pokyčiai vyksta labai lėtai, tačiau, patikėkite, jie vyksta. Juk mes irgi nematome, kaip auga gėlė. Pasėji, žiūri, jau daigelis, kotelis, žiedelis...

Suaugusieji privalo išsakyti vaikui kiekvienos netinkamos situacijos moralinį vertinimą.Psichologė Daiva ČEPONIENĖ
Kai kurių pokyčių pastebėti tiesiog neįmanoma, bet jie yra.

Tikriausiai esate pastebėję, kad laikui bėgant mažylis prieš pagriebdamas jūsų telefoną nuo stalo stabteli pamatęs jūsų nepritariantį žvilgsnį.

Vis didesnės savitvardos galime tikėtis vystantis mažylio kalbai. Pamažu vystantis psichiniams procesams skatiname vaiką savo veiksmus pakeisti žodžiais. Šiuo laikotarpiu vaikų žodynas ir žodžių prasmių supratimas didžiąja dalimi priklauso nuo išorinės kontrolės, t.y. nuo tėvų.

Trejų – ketverių metų vaikas jau supranta, kad norint turėti draugų reikia susitarti, tad jeigu keiksiesi, mušiesi, negražiai kalbėsi, kiti nenorės su tavimi draugauti.

Ketverių metų mažylis dar labai dažnai mąsto garsiai, todėl jis garsiai ir dėsto savo mintis. Pavyzdžiui, parduotuvėje pamatęs žmogų, neturintį kojų ir sėdintį neįgaliojo vežimėlyje, keturmetis gali garsiai paklausti: „O kur dingo dėdės kojos?", arba kieme sėdinčiai senolei pasakyti „Tu jau sena, tau reikės greitai mirti".

Lygiai taip pat ketverių - penkerių metų mažylis, pamatęs apkūnesnį vaiką, gali sušukti: „Tu storas!" Norisi akcentuoti, kad tokio amžiaus vaikas, tikėtina, nenori nieko įžeisti, jis tik garsiai dėsto savo mintis bandydamas geriau suprasti jį supantį pasaulį.

Ketverių metų mažylis dar labai dažnai mąsto garsiai, todėl jis garsiai ir dėsto savo mintis. Pavyzdžiui, parduotuvėje pamatęs žmogų, neturintį kojų ir sėdintį neįgaliojo vežimėlyje, keturmetis gali garsiai paklausti: „O kur dingo dėdės kojos?", arba kieme sėdinčiai senolei pasakyti „Tu jau sena, tau reikės greitai mirti".Psichologė Daiva ČEPONIENĖ
Kaip tokioje situacijoje turėtų pasielgti tėvai? Suprantama, gali norėtis barti vaiką, teisintis prieš kitą ar atsiprašyti, tačiau turbūt padėtumėte savo vaikui ir, beje, aplinkiniams, jeigu suprantančiai tartumėte: „Mažyli, matau, kad tau kyla įvairių klausimų. Gyvenime būna ir taip, kad kartais žmonės praranda rankas arba kojas. Gal norėtum paklausti šio žmogaus, kas jam nutiko?" arba „Mes esame visi skirtingi: vieni aukšti, kiti žemi, vieni plonesni, kiti storesni, bet visi mes vienodai jaučiame: mylime, liūdime, džiaugiamės, pykstame, nepriklausomai nuo savo išvaizdos".

Manau, jeigu be pykčio, kaltės ir nerimo kalbėtumėte su savo vaiku ir paaiškintumėte kai kuriuos dalykus, kurių jūsų mažylis dar nėra pajėgus suprasti pats, geriau pasijustų ir pats mažylis, ir žmonės, į kuriuos projektuojami jo klausimai ar komentarai.

Suaugusieji privalo išsakyti vaikui kiekvienos netinkamos situacijos moralinį vertinimą.

Tokiomis aplinkybėmis vaikas formuoja savo požiūrį į tam tikrus reiškinius. Taip elgiantis nei mamai, nei vaikui ilgainiui nebekils klausimų, kas yra patyčios, o kas yra savo nuomonės išsakymas.

Patyčios juk jau ir žodžio šaknimi sufleruoja, kad vyksta tada, kai tai daroma tyčia. Ar vaikas, nenorėdamas skaudinti, gali įskaudinti? Čia erdvė pokalbiams su vaiku.

Straipsnis yra informacinės kampanijos „Iš kantrybės neišvedama. Iš kantrybės išeinama" dalis. VšĮ Psichologinės sveikatos centras drauge su TavoVaikas.lt siekia supažindinti tėvus su vaikų netinkamo elgesio priežastimis ir galimais pozityviais jų sprendimo būdais.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?