Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Kas iš tiesų atsitinka, kai pakeliame balsą ar užrėkiame ant savo vaikų

Vaikas suvokia jį supantį pasaulį ir rūpinimąsi juo visiškai kitaip nei mes, suaugusieji. Jų požiūris kartais yra visiškai priešingas mūsiškiui.

Mes pasirengę atiduoti jiems viską - pasaulį, savo gyvenimą, savo laisvalaikį, intelektą, o jiems reikia visiškai nedaug – mūsų meilės ir... mūsų ramaus balso. Paprasčiau kalbant – kad mes ant jų nerėktume.

Mes nematome savęs iš šalies, kai pakeliame balsą ant savo bet kokio amžiaus vaiko. Mes nematome savo degančių beprotiška liepsna akių, iškreipto veido, pykčio, kuris liejasi iš mūsų didžiausiais srautais, negirdime baisių žodžių ir išsireiškimų, kurie liejasi iš mylimos mamos burnos...

Bet mus mato vaikas. Ir mato būtent tokiomis: įniršusiomis, rėkiančiomis, nepasitikinčiomis savimi, baisiomis ir keliančiomis siaubą. Tomis minutėmis patiriamos baimės krūvis užsifiksuoja visam gyvenimui, paskui nuo šių teršalų reikės ilgai „švarintis" – patiems ar vizitais pas psichologus.

Ką matome mes?

Susigūžusi į kamuoliuką būtybė, svajojanti tik apie viena: greičiau visa tai pasibaigtų! Baimės ir ašarų kupinos akytės...

Suprantama, visa tai mes matome. Tačiau nieko nekeičiame. Kodėl?

Pirmiausia dėl to, kad vaiko baimė... sukelia pasitenkinimą. Labai gaila, bet būtent taip. Nes kitu atveju mes šito nedarytume. Savo vaikystėje mes gavome nuoskaudų ir baimių porcijas. Paskui, bręsdami ir jausdami katastrofišką meilės deficitą, mes vėl ir vėl nusvildavome, bijojome, kritome, klydome, kaupėme nuoskaudas ir baimes. Atsiradęs vaikas tapo objektu negatyvui išlieti, pajusti savo valdžią bejėgei būtybei. Deja...

Savaime aišku, mes nedarome to specialiai ir sąmoningai. Savaime aišku, mes baisiai pasipiktinsime, išgirdę apie patiriamą malonumą. Tačiau gyvenimas yra toks, kad kaip teigia išmintis ir psichologija: „Pasikartojančios gyvenimiškos situacijos teikia mums malonumą, kitaip jos nesikartotų".

Antras dalykas: keisti – sunku. Kad pakeistume situaciją, reikia pažvelgti į save iš šalies, pasibaisėti, atleisti pačiam sau, susitaikyti su savimi, pamilti save. Manau, tai padaryti mes galime.

Keisti save nelengva, tačiau įmanoma

Pirmas žingsnis. Reikia pamatyti save rėkimo metu. Taip, taip, būtent tą pasibjaurėtiną padarą, kuris nekelia jokių kitų jausmų, tik baimę. Pamatėte? Nereikia nieko pridėti prie šio vaizdinio, jis ir taip pakankamai nemalonus. O dabar – stop.

Antras žingsnis. Priimkite save tokia, kokia esate. Jokiu būdu savęs nekaltinkite ir neieškokite sau pasiteisinimų. Neieškokite kaltų savo aplinkoje. Jūs esate tokia, kadangi šiuo konkrečiu momentu nutarėte būti būtent tokia. Manykime, kad iki šio momento jūs paprasčiausiai nežinojote, kaip galima elgtis kitaip.

Trečias žingsnis. Dabar jūs žiūrite į save nesigailėdama ir nekaltindama. Kai sąmoningai nustūmėte į šalį emocijas ir blaiviai pažvelgėte į situaciją, pats laikas užduoti klausimą: „O kodėl aš, tiesą sakant, rėkiu? Nejaugi mano rėkimo priežastimi tapo brangiausios pasaulyje man būtybės elgesys? Kas, kieno mintys, poelgiai, baimės tapo rėkimo priežastimi?“ Pagalvojote? Atsakėte į klausimus? Dabar kitas klausimas: „O kam, kokiu tikslu aš rėkiu?“ Arba, kitais žodžiais, ko būtent aš siekiu savo rėkimu? Ar aš tik rėkimu sugebu pakeisti situaciją? Ar aš laikau šį būdą pačiu efektyviausiu?

Ketvirtas žingsnis. Tikiuosi, jau nustojote rėkti ant vaiko, atsiprašėte mažylio ar paauglio (amžius nesvarbu), atsakėte į klausimus ir pasidarėte išvadas. Labai svarbu - neduokite sau jokių priesaikų, pažadų, neprisiimkite įsipareigojimų, nemėginkite staiga tapti idealia mama. Jeigu visa tai užversite sau ant pečių, vadinasi, jūs sau taip ir neatleidote. Deja... Visiškai pakanka matyti save iš šalies rėkimo momentu. Mokykitės save sustabdyti. Kiekvieną kartą tai daryti bus vis lengviau ir paprasčiau. Rėkimas paprasčiausiai prarado savo prasmę.

Vaiko nuomonė

Vaikas nejaučia jūsų pakeltame balse jokios prasmės, jis paprasčiausiai nesupranta, kodėl jūs staiga iš mylimos, švelnios, geros mamytės pavirtote žiežula. Daugeliu atvejų vaikui neaiški šio jūsų pasikeitimo prasmė. Jis nepajėgus (iki tam tikro amžiaus) pažvelgti į pasaulį jūsų akimis, per jūsų baimių ir kompleksų prizmę. „Štai aš čia žaidžiu, o štai čia tu pradėjai rėkti", – galvoja mažylis, mintimis kreipdamasis į mamą. Kitaip sakant, rėkiate jūs būtent sau. Ir tai dar viena svari priežastis nustoti taip elgtis.

Ir dar. Paklauskite vaiko apie savo trūkumus, kas jumyse jam nepatinka, ir ką galima būtų padaryti. Išgirsite labai įdomių dalykų. Štai, tarkime, mano jaunesnio sūnaus frazė: „Mama, nereikia atsiprašinėti ir sakyti, kad mane myli. Tu geriau nerėk". Po tokių žodžių mano iliuzinis įsitikinimas, kad galima parėkti, o paskui tiesiog atsiprašyti, smarkiai susvyravo.

Vietoj pabaigos

Sakysite, kad pas jus ne taip? Tada aš tik pasidžiaugsiu, kad jūsų vaikas auga ramioje atmosferoje, kad triukšmas iš jūsų buto sklinda ne šiaip retai, o itin retai, kad vaikas turi balso teisę ir jūs įsiklausote, kai jis kažkuo nepatenkintas. Tačiau, deja, didžioji daugume atvejų – ne tokie.

Beje, balso nuleidimo rezultatai tiesiog įspūdingi. Jūs pradedate girdėti savo vaiką, įsiklausote į jį, o jis – į jus. Taika, ramybė ir meilė apsigyvena jūsų namuose. Argi tai nėra laimė?

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?