Vaikas auksinis būna su kitais, o prie tėvų pasikeičia į blogą pusę: psichologės patarimai

Visada žinau, kas manęs laukia grįžusios namo: dvi mažos rankutės apsiveja kaklą taip stipriai, kad negaliu net įkvėpti. Jei mėginu išsivaduoti – klyksmas. Ir anytos žodžiai: „Buvo auksinis vaikas, bet grįžo mama..." Kodėl vaikas taip pasikeičia? Konsultuoja psichologė dr. Rasa Bieliauskaitė.

Labai gerai valgė, gražiai žaidė, mano rankos visą dieną nepaleido – ir nė ašarėlės!" – giria mažąją močiutė vis nusistebėdama, kas čia jai dabar nutiko. Taip, abu vaikai man grįžus „išsiverčia" į kitą pusę: ožiai, kaprizai, zyzimas, trumpai tariant, chaosas ir triukšmas. Nuglostyti avinėliai pašiaušia vilną ir net parodo ragiukus.


Kai esu aš, paprasčiausi pietūs tampa išbandymu: mažoji mojuoja rankomis, birbia lūpomis, maistas dažnai skrenda pro šalį. Su močiute taip nebūna.


Migdydama pietų miegelio kartais vos susilaikau į pagalbą nepakvietusi anytos: kol ji apkamšo vaikaitę, ši ir užmiega. O su manimi... Kodėl?


„Vaikai gerai jaučia kitus žmones – kas jiems patinka, kas – ne, kokie jų norai ir reikalavimai, ko tikisi. Tad likęs su močiute, teta, aukle ar kitu žmogumi vaikas prisitaiko, randa savo „patogumo

zoną" – tokį santykį su prižiūrinčiu asmeniu, kad ir pačiam būtų kaip įmanoma saugu bei gera, ir jo „prižiūrėtojas" liktų patenkintas. Todėl dažniausiai vaikai to kito žmogaus klauso", – mįslę įmena psichologė Rasa Bieliauskaitė.


Liūtukas narve


Kad ir kokia gera būtų močiutė, teta ar auklė, mama yra svarbiausia, aplink ją sukasi visas vaiko pasaulis. Dangus gali griūti: jei mama šalia, jis jaučiasi saugus ir ramus. Nuo pirmos gyvenimo akimirkos ji stebi savo vaiką ir jautriai reaguoja kone į kiekvieną jo kūno virptelėjimą: nuspėja norus, poreikius, išsklaido nerimą, padeda suvokti savo kūną, jausmus ir besąlygiškai priima visokį – laimingą ar liūdintį, kikenantį ar zirziantį. Tik būdamas su mama mažasis jaučiasi toks visiškai laisvas ir atsipalaidavęs.


Kiekvienas kitas žmogus priverčia vaiką įsitempti ir tikrąjį save „paslėpti" – vaikas stengiasi įtikti. Ir tai natūralu – mes, suaugusieji, elgiamės taip pat. Taip saugiau.


Kas nutinka vaikui, kai mama išeina, vaizdžiai galima nupasakoti maždaug taip: kai jos nėra šalia, mažasis tikruosius jausmus lyg liūtukus sugena į narvą. Nutildo, užrakina ir kantriai laukia mamos. Galima įsivaizduoti, kaip per dieną tiems mažiems liūtukams pabosta, kaip jie pavargsta tramdytis, stengtis būti geri ir tylūs. Tad nieko keista, kad vos išgirdusio grįžtančią mamą vaiko jausmai ima nekantriai klebinti narvelio spynas ir veržtis lauk. Kai ji įeina ir apkabina, visa, kas buvo slopinta ir slėpta, išsiveržia su dideliu trenksmu. Vaikas atsipalaiduoja: su mama gali būti toks, koks yra.


Kodėl tiek triukšmo?


Kuo vaikas mažesnis, tuo jam sunkiau išbūti be mamos. Vyresnis, trejų–ketverių metukų, jau yra „atradęs" daugiau būdų jaustis saugiai ir save išreikšti, todėl jam lengviau. Lengviau ir tam, kuris moka kalbėti, juk įvardytus jausmus paprasčiau „paleisti", sukontroliuoti".


Mes nežinome, kaip jaučiasi dar nemokantis kalbėti, bet galime įsivaizduoti, kad likęs be žmogaus, suprantančio jį be žodžių, išgyvena dar didesnį nesaugumo, vidinio nepatogumo jausmą, gerokai didesnę įtampą. Ir ši neišsakytų, po truputį knebždinčių jausmų bomba tyliai tiksi, kol grįžta mama. O tada „sprogsta".


Kaprizai, ašaros, pasikeitęs elgesys ir net isterija kartais gali tapti keršto mamai įrankiais: „Tu mane palikai, aš jaučiausi nesaugus, todėl nemanyk, kad viskas taip lengvai ir greitai išsispręs." Be to, vaikas taip „pasitikrina", ar juodviejų ryšys, kol mama buvo išėjusi, nepasikeitė: ar ji ir toliau juo rūpinsis, rodys dėmesį, priims, supras ir mylės tokį, koks yra.


Avinėlio virtimas velniuku pirmiausia yra egzaminas mamai. Ir labai svarbu, kad vaiko jausmus ji ne slopintų, o suprastų, įvardytų ir tinkamai suvaldytų.


O gal... nepalikti


Grįžusi namo jaučiuosi laiminga, bet kartu ir kalta. Kalta pirmiausia dėl staiga „pablogėjusio" vaiko elgesio (gal tikrai išlepęs, gal ką ne taip darau?), antra, kad turiu jį palikti, nors ir trumpam (juk taip graudžiai verkia).

Psichologė Rasa mamai pirmiausia pataria liautis save graužus. Pirma, psichologams gerokai daugiau nerimo kelia, kai mamai išeinant ar grįžtant vaikas lieka abejingas, niekaip nereaguoja. Trumpi išsiskyrimai yra būtini gerai mažojo raidai.


Vaiko asmenybė, intelektas formuojasi bendraujant su suaugusiu žmogumi, ypač svarbus santykis su mama. Kai mama išeina, santykis nutrūksta, kai grįžta, jį reikia atnaujinti.


Prieraišumo teorija teigia, kad geras toks santykis, kuris nutrūksta ir yra atnaujinamas, o ne toks, kuris nenutrūksta. Raidai pavojingiau, kai vaikas visada būna labai arti mamos, kai atsitraukimų ir laikinų santykio nutrūkimų nebūna. Tokiu atveju mama ir vaikas visada būna taip arti vienas kito, kad šis negali pamatyti, pajusti, patirti ir suprasti savęs „kitokio", tarsi iš šono, ir tai trukdo suvokti save, savo norus ir poelgius. Tam, kad būtų galimybė suvokti kitą ir save, būtina vienam nuo kito atitrūkti ir vėl atkurti santykį."


Prieraišumą tyrinėję mokslininkai teigia, kad trumpi išsiskyrimai naudingi, tačiau su sąlyga, kad grįžusi mama vaikui skirs pakankamai dėmesio, t. y. pasėdės jį apsikabinusi, pakalbins, pažais, paskaitys knygą ir t. t., o ne pakštelėjusi į skruostą kibs į per dieną susikaupusius buities darbus. Tik kokybiškas, nuoširdus, abipusis bendravimas padeda kokybiškai atkurti trumpam nutrūkusį mamos ir vaiko santykį. Ir tada vaikas nurimsta: „Viskas gerai."


Prieraišumo teorija teigia, kad ilgiausias saugus išsiskyrimas, t. y. kai nutrūkusį santykį (prarastą ryšį) įmanoma atkurti, negali būti ilgesnis nei du–trys mėnesiai. Ilgesni išsiskyrimai prieraišumą suardo, atkurti turėtą ryšį tampa sunku arba vaikas tiesiog pradeda ieškoti naujo ryšio, kurti santykį su nauju asmeniu. Įrodyta, kad atkurti prarastą ryšį vaikas bando tris kartus, jei tai nepavyksta per pirmus metus, sunkiai pavyks ir visą gyvenimą, o tai, be abejonės, neigiamai paveikia tolesnę žmogaus raidą.


PATARIMAI MOČIUTEI IR AUKLEI


Įprasta aplinka. Vaikas geriau ir saugiau jaučiasi, jei neįprastomis aplinkybėmis (nėra mamos) yra jam įprastoje ir visad toje pačioje vietoje su tais pačiais žmonėmis. Gali būti, kad geriausiai vaikas be mamos jausis savo namuose, tačiau gali būti, kad jam smagiausia pas senelius, nes jie, pavyzdžiui, turi katiną ir didelį kiemą.


Įprasta dienotvarkė. Labai svarbu, kad kol mamos nėra, dienos režimas ir jį lydintys ritualai (pavyzdžiui, pasaka prieš miegą) būtų panašūs į tuos, kurie buvo „prie mamos". Gali būti ir taip, kaip visada būna esant pas senelius, tik labai svarbu, kad įprasta tvarka būtų kasdien tokia pati. Vaikai jaučiasi saugiau, kai žino, kada valgys, kada miegos ir pan. Taip pat labai svarbu, kad režimas nebūtų brukamas per prievartą.


Pokalbiai apie mamą ir tėtį. Kartais manoma, kad kol tėvų nėra, apie juos ir nereikia kalbėti, nė neužsiminti, negraudinti vaiko, kitaip tariant, neberti druskos ant žaizdos. Manoma, kad taip geriau vaikui, tačiau reikia pripažinti, kad taip paprasčiau tik suaugusiesiems, kurie baiminasi mažojo jausmų. Kalbėti apie mamą ir tėtį reikia. Dar nekalbančio reikėtų paklausti, ar žino, kur dabar yra mama ir tėtis, įdomu, ką jie veikia ir pan. Galima pasiūlyti pasidaryti kalendoriuką ir jame žymėti, kiek dienų liko, kol mama grįš, nupiešti jai piešinį ir t. t. Taip vaikas šiek tiek „nuleidžia" savo jausmus, sumažina įtampą.


Neslopinkite mažojo jausmų. Kai mamos nėra, vaiką lydi įkyrus liūdesys, jis gedi prarasto ryšio. Pastebėta, kad liūdesys turi tam tikras stadijas: iš pradžių vaikas lyg ir gerai jaučiasi, paskui atsisako valgyti, nenori žaisti, paverkšlena, ima pykti... Nereikia bijoti jo jausmų ir ašarų. Juolab negalima jų slopinti žodžiais: "Toks didelis vyras, liaukis verkšlenti..." ir pan. Vaikui ir taip nėra lengva, o jei dar yra slopinamas, jaučia, kad jo visai nesupranta, tampa dar sunkiau.


PATARIMAI MAMAI


Pasitikėkite. Net jei paliekate vos kelioms valandoms, labai svarbu, kad žmogumi, su kuriuo mažasis liks, visiškai pasitikėtumėte. Antraip vaikas pajus jūsų nerimą ir pats ims nerimauti labiau, nei reikėtų.


Kontroliuokite savo jausmus. Jei grįžusiai namo vaikas „ištaisė" spektaklį, šiukštu nepasiduokite mažąjį apėmusiai isterijai. Nevirskite susigraudinusia mergaite, išlikite rami, tačiau suprantanti suaugusi moteris. Apkabinkite vaiką.


Įvardykite vaiko jausmus ir susiklosčiusią padėtį. Labai svarbu pasakyti: „Tau buvo pikta, kad išėjau, taip pikta, kad dabar norisi trankytis, bet tai praeis, dabar mes būsime kartu."


Nesileiskite sugluminama. Natūralu, kad mamai vaikas rodo daugiau jausmų ir daugiau iš jos reikalauja. Ir tai toli gražu nereiškia, kad esate blogesnė nei auklė, teta ar močiutė. Priešingai, tai rodo, kad jūsų ir vaiko santykis ypatingas – toks, koks ir turi būti. Gali būti, kad auklė ar močiutė sakydama, kad jums grįžus vaiką tarsi kas permainė, sąmoningai arba ne jus tarsi nuvertina, o save iškelia. Priekaištus, jei jie jus vargina, „nukirskite" fraze: mama yra mama, močiutė yra močiutė.


Vaikui sakykite tiesą. Negalima „pabėgti" nuo vaiko – išeiti nieko jam nepasakius. Jis turi žinoti, kad išeisite, kiek užtruksite. Žinodamas vaikas gali valdyti padėtį ir įsivaizduoti, todėl lengviau išgyvena išsiskyrimą.


Mokykite vaiką pažinti savo jausmus. Vienu metu vaikas pajėgus suvokti tik vieną jausmą. Jei pyksta, tai jam atrodo, kad pyktis užlieja jį tarsi jūra – kitų jausmų nelieka. Paaiškinkite jam, kad iš tiesų yra kitaip: „Aš tave myliu, kai tu pyksti ant manęs, ir myliu tada, kai aš pykstu ant tavęs." Kaprizai, ašaros, pasikeitęs elgesys ir net isterija kartais gali tapti keršto mamai įrankiais: „Tu mane palikai, aš jaučiausi nesaugus, todėl nemanyk, kad viskas taip lengvai ir greitai išsispręs.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis