Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Kai tėvai šaukia, bara ar kelia balsą, vaikas įsisamonina vieną dalyką

Tėvystė ir motinystė – tai viena iš sričių, kuri, atrodo, neatsiejama nuo periodiškai kylančio poreikio kelti balsą.

Riksmai ir barimas kaip auklėjimo priemonė – ar tai normalu?

Kažin ar kam kyla klausimų, kodėl šaukia tėvai, nes tam yra galybė priežasčių. Tiesa, klausimas, kokį gi poveikį tai daro vaikams, itin aktualus. Mokslininkai dažniausiai linkę vienareikšmiškai tvirtinti, kad riksmai ar barimas daro vaikus agresyvesnius ir neramesnius.

Kaip teigia Laura Markham, „Aha! Parenting" įkūrėja ir „Peaceful Parent, Happy Kids: How to Stop Yelling and Start Connecting" knygos autorė, be riksmų kuo puikiausiai galima apsieiti, rašo fatherly.com. Vis tik ji nepraranda realistiškumo: jei naktį miegojote vos tris valandas, susitvardyti kažin ar pavyks. Laimei, yra ir gerų naujienų. Jei pratrūkstate vos kartkartėmis, psichologinė ir emocinė vaikui daroma žala minimali. Vis dėlto taip ant vaiko šaukdami ir jį bardami nuolat darote labai didelę žalą. Kas gi iš tikrųjų vyksta, kai bendraujate su vaiku garsiau, nei turėtumėte?

Kovok, išnyk arba sustink

Anot L. Markham, nors šaukdami ant vaiko tėvai jų smegenų nesunaikina iš karto, vis tik jie jas neabejotinai keičia. „Smegenų neurotransmiteriai reaguoja siųsdami raminamuoju poveikiu pasižyminčius biocheminius signalus – taip užtikrinamas saugumo jausmas. Vaiko organizme formuojasi nusiraminimui skirti neuronų takai." – teigė mokslininkė.

Mokslininkai dažniausiai linkę vienareikšmiškai tvirtinti, kad riksmai ar barimas daro vaikus agresyvesnius ir neramesnius.
Kai šaukiama ant mažo vaiko su ne visiškai išsivysčiusia prefrontaline smegenų žieve ir ne itin išlavinta tikslingos veiklos funkcija, rezultatai būna priešingi. „Vaiko organizme išskiriamos biocheminės medžiagos, liepiančios jam kovoti, sprukti arba sustingti. Taigi nenustebkite, jei mažylis jums trenks, pabėgs ar liks stovėti vietoje, lyg elniukas, apakintas automobilio šviesų. Nė vienas iš šių variantų nėra naudingas smegenų formavimuisi." – patikino L. Markham. Jei tokia situacija kartojasi, elgesio modelis įleidžia šaknis.

Šaukimas – ne komunikacija

Nesvarbu, ar atsiduriama posėdžių salėje, ar vaiko kambaryje: akimirką, kai žmogus pakelia balsą, jo žodžiai netenka patikimumo. Niekas, išskyrus mazochistus, kurių tikrai nėra daug, nemėgsta, kai ant jų rėkiama. Kodėl gi tai turėtų tikti vaikui? „Kai tėvai šaukia, vaikai atsiriboja, taigi jie tampa mažiau atviri tėvų daromai įtakai", - patikino ji. Jaunesni vaikai gali pradėti taip pat šaukti, vyresni neretai atrodo apstulbę, bet abiem atvejais tai vaiką skatina užsiverti.

Gąsdinantys suaugusieji

Tėvų valdžia mažų vaikų atžvilgiu absoliuti. Savaime suprantama, juk tėvai vaikams – tai dvigubai didesni žmonės, parūpinantys dalykų, būtinų jiems išgyventi, - maisto, prieglobstį, meilės. Kai šis žmogus, kuriuo vaikas pasitiki, jį gąsdina, kyla pavojus vaiko saugumo jausmui. Tenka pripažinti, kad tokia situacija iš tiesų gąsdina vaiką. „Atlikti tyrimai, kai buvo filmuojami šaukiantys žmonės. Kai vėliau vaizdo medžiaga buvo parodytas asmenims, kurie buvo filmuojami, jie negalėjo patikėti, kokie iškreipti buvo jų veidai." – L. Markham. Nors gali pasirodyti, kad 3 m. mažylis demonstruoja labai į suaugusiuosius panašų elgesį, vis tik jis dar nepasižymi emocine branda, todėl su juo neturėtų būti elgiamasi kaip su brandžia asmenybe.

Šaukiantys tėvai – prastas pavyzdys

„Normalizuoti" – tai žodis, itin dažnai pasitaikantis šių dienų politikos kontekste. Tiesa, jis ne ką mažiau tinkamas ir vaiko aplinkai apibūdinti. Jei tėvai namuose nuolat šaukia, toks elgesys vaikui ima atrodyti normalus ir jis jį įsisavina. L. Markham pabrėžia, kad jei baramas vaikas nereaguoja, baramas jis yra per daug. Visų pirma tėvai privalo tapti savireguliavimo modeliais. Iš esmės siekiant suformuoti tam tikrą vaiko elgesį suaugusieji privalo pradėti nuo savęs.

Nerėkti nereiškia nespręsti situacijos

Kaip gi kitaip tėtis gali parodyti vaikui, kad yra susierzinęs, jei nešaukia? Toks tėtis galimai jaučiasi rodantis valdžią ir disciplinuojantis vaiką. Vis tik tiesa ta, kad tokiu elgesiu problema tik dar labiau gilinama. Nors išgąsdinę vaiką kuriam laikui priversite jį nustoti darius tai, ką jis darė, vis tik tokiu būdu iš santykių pašalinamas pasitikėjimo elementas. Geriau nepasakyti nieko nei rizikuoti apkurtinti vaiką riksmais.

L. Markham pabrėžia, kad jei baramas vaikas nereaguoja, baramas jis yra per daug.
Visada galima pasitelkti alternatyvų metodą, kuris yra efektyvesnis ir ne toks bekompromisis, - tai humoras. „Jei tėtis ar mama vaikui atsako su humoru, autoritetas yra išlaikomas, o ryšys nenutrūksta", - patikino L. Markham. Juokas kur kas labiau sveikintinas nei išgąstis.

Kada galima šaukti

Nors daugumoje atvejų šaukimas nėra sveikintinas, kartais ši priemonė yra kuo puikiausiai tinkama. „Kai vaikai vienas kitą muša arba atsiduria rimtame pavojuje", - galimus atvejus vardino specialistė. Tokiais atvejais šoką sukeliančios priemonės yra veiksmingiausios, tačiau vos tik atkreipus vaiko dėmesį būtina balsą nuleisti. Kitaip tariant, riksmas naudojamas kaip įspėjamasis ženklas, o normali kalba naudojama paaiškinimui pateikti.

Savaime suprantama, nuolat susivaldyti būnant šalia vaiko kažin ar pavyks, juk emocijos – tai žmogiškas dalykas. Vis dėlto svarbu suvokti, kad ilgalaikėje perspektyvoje tokia vaikų auklėjimo strategija yra žalinga.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?