Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Pedagogė: tėveliai, nepamirškite, kad tai jūs auklėjate savo vaikus, o ne jie jus

Vilniaus miesto lopšelyje - darželyje „Varpelis“ dirbanti auklėtoja - metodininkė Rita Šturienė dalinasi savo mintimis ir pastebėjimais apie šiuolaikinius tėvelius. Kodėl vaikams reikia tėvų autoriteto ir kaip jį pelnyti?

Kodėl kartais skubame ir nesustojame apsižvalgyti, kodėl pasaulį matome vien tik niūriomis ir nuotaiką užgožiančiomis spalvomis, kodėl nesusimąstome padėti skurstančiam gatvėje?

Jeigu sustotume akimirką, pasvarstytume, jei į visumą pažvelgtume kitaip – paprasčiau – galbūt pasaulis atsivertų kitoks. Gal pamatytume pasaulį tokį, kokį jį mato vaikai?

Mano profesija įpareigoja domėtis įvairia pedagogine – psichologine literatūra. Įstrigo psichologo mintis, kad dėl nuolatinio šiuolaikinių prietaisų naudojimo mažėja vaikų kūrybinis potencialas, prastėja jų gebėjimai.

Iš tiesų, į kokį pasaulį ateina XXI amžiaus vaikai? Į tobulėjantį, su begale naujovių, išradimų ir įvairiausių įdomybių.

Dabar nei vienas vaikas neįsivaizduoja savo gyvenimo be MP3 grotuvo, kompiuterio, telefono, fotoaparato. „Gyvename informacijos amžiuje!", – daugelis sakytų. Negi nerūpestinga vaikystė tapo praeities turtu?

Ar kiekvieną dieną kalbatės su savo vaiku apie jo dieną darželyje ar mokykloje, apie jo interesus, norus, o svarbiausia – ar nepamirštate vaikui priminti kokios yra jo pareigos?!

Šeimoje dabar vaikai dažnai pajunta esą tie, kuriems visada bus pataikaujama. Štai užsinorėjus lėlytės ar mašinytės užteks prekybos centre ant grindų nugriūti ir gerklę „paleisti". Visi įgeidžiai bus patenkinti.

Tėveliams reikia mokėti ir nebijoti vaikui pasakyti „ne", neleisti jam valdyti situacijos. Nepamirškite, kad jūs ugdote ir auklėjate savo vaikus, o ne jie jus.

Ar jūs kada nors atkreipėte dėmesį, kaip vaikai susipažįsta su pasauliu? Tai tikrai nuostabi patirtis. Iš vaikų galima mokytis kai kurių nuostabių dalykų.

O ar bandėte kada ir patys įsitraukti į vaikų veiklą, ar bandėte jiems padėti pažinti pasaulį? Šiuolaikiniai tėvai dažniausiai grįžę po darbų griūna į lovas, o vaikai užsiima patys su savimi. Toks elgesys neleistinas. Tėvų pareiga - ugdyti ir auklėti savo vaiką. Kartu su vaiku piešti, skaityti knygą, gaminti vakarienę, išmokyti vaiką užsirišti batų raištelius. Daugelis iš jūsų pasakys, kad tam skirtos ugdymo įstaigos, pedagogai, kurie išmokys vaiką. Bet ar tikrai?

Pateiksiu pavyzdį apie mokyklinukus. Jie anksti ryte keliasi, su sunkiomis kuprinėmis ant pečių eina į mokyklą, ten mokosi, grįžę ruošia pamokas ir dažnai prašo jūsų pagalbos. Ar ir tada atsisakysite padėti jiems, sakydami, jog tam yra mokykla ir griūsite į lovą po sunkios darbo dienos? Labai tuo abejoju. Lygiai taip pat ir ikimokyklinukams reikia skirti laiko. Nereikia jų kažko mokyti, galima tiesiog kartu padūkti...

Svarbu, kad vaikas jaustųsi esąs mylimas ir jums reikalingas. Ar žinote, kiek kartu per dieną reikia apkabinti vaiką? – Bent 14 kartų! Niekada nenusisukite nuo vaiko, kai prašys jūsų pagalbos. Visada padėkite, nes jam vienintelis artimas, mylimas žmogus esate jūs – tėveliai.

PADĖTI, o ne tarnauti vaikui. Vaikai yra puikūs manipuliatoriai. Jie puikiai jaučia, kurį iš tėvų galima įveikti ašaromis, kurį – riksmu ir agresija, kurį – pataikavimu .

- Mama, aš dar noriu pabūti!

- Ko taip anksti atėjai?

- Aš nenoriu dar eiti namo!

Dažnai tenka išgirsti šiuos žodžius, kai jūs, tėveliai, ateinate pasiimti savo vaiko iš darželio. Man, kaip pedagogei, tai kelia nerimą: „Kodėl vaikas nenori eiti namo?" Gal todėl, kad jam namuose bus neįdomu, liūdna? O gal tiesiog vaikas manipuliuoja savo tėvais?

Tėveliai turi nepamiršti nustatyti savo vaikams elgesio taisyklių ribas, nes vaikas dar ne visada supranta, kokios gali būti neapgalvotos jo elgesio pasekmės. Tėvai yra pats didžiausias autoritetas savo vaikui, svarbiausias pavyzdys. Vaikai yra jūsų atspindys. Ne be reikalo lietuvių patarlė sako, kad obuolys nuo obels netoli nurieda.

Justino Marcinkevičiaus mintis:

„Ryškiausias vaikystės prisiminimas – sunkios tėvo rankos, raikančios duoną prie stalo. Šis vaizdas persekioja mane visą laiką, ir dabar aš manau, kad jame tarsi sukaupta visa žmogaus gyvenimo prasmė: išdalinti save, atiduoti šilumą, džiaugsmą, meilę, mintis ir visa, ką turi savyje – atiduoti visiems. Toks yra kiekvieno žmogaus pašaukimas“.

Tai turi būti mūsų visų kredo auginant vaikus.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?