Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Klaida, kurią nesąmoningai daro beveik visi tėvai

Kai suaugusysis sako „Neverk, juk čia smulkmena...“, vaikas iš visų jėgų stengiasi nusiraminti, bet neretai apsiverkia dar labiau. Jis nepajėgia sulaikyti ašarų ir visada galvoja: „Juk aš turiu dėl ko verkti!“ Gali būti, kad laikui bėgant, vaikas išmoks slėpti ašaras ir užgniauš savo jausmus. Juk jis nenori būti gėdinamas.

Tėvai, ramindami vaiką, beveik visada sako: „Neverk". Dažnai mums atrodo, kad vaikai verkia dėl visiškai nesvarbių dalykų, tad mes jiems patariame pamiršti, nusiraminti. Juk pasaulyje daug tikrai baisių dalykų – teroristai žudo žmones, trečiojo pasaulio šalyse siaučia skurdas ir ten vaikai badauja, tad mums atrodo, kad išgyventi dėl to, kad pametei žaisliuką, yra labai smulkmeniška, ir tikrai neverta dėl to lieti ašarų. Tačiau tokia logika nėra teisinga...

Vaiko protas yra atviras ir nekaltas – galima sakyti, kad tai tuščias lapas. Vaikai dar tik ateityje pamatys badą, skurdą ir kitas pasaulio blogybes. Jų saugiame pasaulyje mylimo žaislo praradimas yra ne mažiau tragiškas įvykis nei visos pasaulio tragedijos. Kai liepiame savo vaikams neverkti, iš esmės mes jiems sakome, kad nėra normalu jausti tai, ką jie jaučia. Mes vertiname jų emocijas ir lyginame jas su kažkuo, ko jie dar nėra pajėgūs suvokti. Mes jiems tarsi sakome, kad jų jausmai nėra svarbūs. Sakydami vaikams „nėra ko verkti", mes parodome, kad stiprios emocijos, kurias jie jaučia viduje, nevertos ašarų.

„Didelės mergaitės (berniukai) neverkia."

„Nėra čia dėl ko verkti."

Kai sakome savo vaikams, ką jausti, kaip jausti ir kada jausti, mes juos mokome užgniaužti tikrąsias emocijas. Tokios „pamokos" sukuria rimtą problemą: užgniaužtos emocijos sukuria tikrų jausmų bedugnę, ją mes nešamės į suaugusį gyvenimą ir dėl to mums kyla nemažai problemų.

Nepripažindami savo vaikų jausmų, mes juos supainiojame ir žlugdome. Nenuostabu, kad kai suaugame, dauguma mūsų gėdijasi savo ašarų, ir mes atsiprašinėjame už savo emocijas. Tačiau emocijas – ir pyktį, ir liūdesį – jausti yra žmogiška. Galbūt mums atrodo, kad tai, ką jaučiame konkrečią akimirką, yra kvaila, bet tai nepanaikina mūsų jausmų.

Mūsų jausmai yra mūsų realybė, ir tik mes patys galime iki galo suprasti, kodėl jaučiame tai, ką jaučiame. Kai priimame savo emocijas ir nusprendžiame jas iki galo išjausti, nebelieka kovos su neišvengiamais dalykais. O juk dažniausiai mus labiausiai ir išvargina kova. Mes supykstame dėl to, kad jaučiame tai, ką jaučiame, ir galiausiai jaučiame ir pirminę emociją, ir jausmą, kuris kilo kovojant beviltišką kovą.

Kai vaikas džiaugiasi dėl to, kad jam leidžiame nemiegoti pietų ar kad vesimės į žaidimų aikštelę, mes nebūtinai suprantame jo džiaugsmingą entuziazmą, bet mes jį priimame. O kai vaikas jaučia pyktį ar liūdesį, mes šių emocijų kažkodėl nepriimame.

Vaikas verkia viešumoje? – Na, ir kas!

Vaikams sakome neverkti dažniausiai tada, kai jie apsiverkia viešumoje. Kaip tėvai mes nenorime iš šono atrodyti taip, lyg nemokėtume auklėti savo vaikų ir jų suvaldyti. Bet jei kažkam nepatinka, kad jūsų vaikas demonstruoja emocijas, tai juk yra jų problema. Daugumai žmonių apskritai nė motais, kad jūsų vaikui isterija, o jei kam rūpi, vėlgi, nepamirškite – tai jų problema, ne jūsų ir ne jūsų vaiko. Leisti vaikui išreikšti save daug svarbiau nei tai, ką aplinkiniai apie jus galvoja.

Ar berniukai verkia?

Šis klausimas apskritai net neturėtų būti keliamas. Berniukai taip pat verkia, net moksliškai yra įrodyta, kad berniukai tokie pat žmonės kaip mergaitės. Ar esate girdėję sakant „Tikri vyrai verkia"? Tai tiesa.

Ką sakyti vaikams vietoj „Neverk"?

Visų pirma nusileiskite iki jų lygio (pritūpkite). Įsijauskite į jų emociją ir pasakykite, kad suprantate, kaip jie jaučiasi. Paaiškinkite jiems, kodėl jie negali turėti to žaislo, kurio nori, arba kodėl jums nepatinka, kad jie mėto daiktus. Labai svarbu kalbėti ramiu balsu, su meile, aiškiai, konkrečiai, kad jie suprastų.

„Mielasis, suprantu, kad tu pyksti, nes tau dabar negalima saldainių. Paaiškinsiu, kodėl neleidžiu tau jų valgyti daugiau. Saldainis nesveika tavo organizmui, ir nors jis skanus, tau nuo jo gali skaudėti pilvą. Retkarčiais galima suvalgyti vieną kitą gabalėlį šokolado, bet mamytė (tėvelis) turi prižiūrėti, kad tu nesuvalgytum jų per daug, tada augsi sveikas ir galėti bėgioti ir žaisti kiek tinkamas."

Žinoma, nėra labai malonu girdėti verksmą ir rėkimą, bet labai svarbu neįvardyti šių jausmų išraiškų „blogomis". Jei jums atrodo, kad vaikas elgiasi neracionaliai, leiskite jam išjausti emociją nesakydami nė žodžio, kol jie nurims patys. Jūs galite jį apkabinti, parodyti, kad mylite, bet jei vaiko emocijų išraiška jums patiems sukelia stresą ar susierzinimą, paaiškinkite vaikui, kad jums reikia pauzės. Giliai įkvėpkite ir vėl grįžkite pas vaiką.

Niekas nesako, kad tai lengva. Reikia praktikos, bet ilgainiui jūsų vaikas bus laimingesnis, nebijos prireikus kreiptis į jus to, kas yra jūsų pagrindinė pareiga – rodyti besąlyginę meilę. Toks metodas ne tik padeda sukurti tarpusavio pasitikėjimą ir pozityvius santykius, bet ir moko vaikus sveikai kontroliuoti savo emocijas. Ašaros yra gyvenimo dalis, neapsimetinėkime, kad taip nėra.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?