Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Paliekamas darželyje vaikas rėkia: ką patars psichologė

Mums parašiusi mama Nerija jau antri metai kovoja su sūnaus nenoru eiti į vaikų darželį. Mama atrodo ne juokais sunerimusi, o ką jai patars specialistė?


Parsisiųskite programėles telefonams štai čia: „iPhone“, Kūdikis, kuris netyčia tapo interneto žvaigžde
9 dalykai, kurie nutinka per nėštumą, norite to ar ne

Tas pats būna ir jei palieku močiutei, kurią labai myli, ir vėliau nenori išeiti iš jos namų. Tiesa, verksmai liaujasi praėjus 5 - 10 min, tuomet vaikas žaidžia ir daugiau neverkia. Valgo puikiai,pietų miega taip pat gerai.

Vaiko charakteris šiek tiek uždaras, manau,grupėj nelabai nori prisileisti vaikų, mėgsta savo erdvę. Tačiau kieme greitai prisijungia prie kitų vaikų. Mėgsta bendrauti ir žaisti, bet mėgsta turėti ir savo erdvę.

Ar toks elgesys gali būti normalus?"

Į klausimą atsako individualiosios psichologijos konsultantė Edita Heister, www.ipi.lt.

Miela Nerija, Jūsų vaikinas rodo tvirtą charakterį! Jo atkaklumas nepalaužiamas. Tai nei nenormalu, nei blogai.

Žinoma, Jums nemalonu, bet Jūs taip pat niekaip neapsiprantate, kad išsiskyrimai vyksta būtent pagal tokį scenarijų! Tai gal gana derybų? Gal nebemėginkite jo perkalbėti nekelti scenų? Gal tiesiog "įtraukite" tai į dienotvarkę: "... nueisime, tu paverksi, aš pakalbėsiu su auklėtoja apie rudenėlio šventę..." ir pan. Gal galėtų būti galima smarkiai paverkti išsiskiriant? Be įkalbinėjimų ir gėdinimų?

Būna vaikų, kuriems sunku priimti bet kokius pokyčius - jie sunkiai pabunda ir sunkiai užmiega, nemėgsta naujų rūbų, renkasi tik žinomas pasakas ir įprastus žaidimus, maistą ir t.t. Tokie vaikai neretai būna azartiški - kai jau įsijaučia, tai ilgam. Būtų galima sakyti, kad jų nervų sistema nėra labai paslanki. Jos neperdarysime, o ir nereikia.

Šios savybės gyvenime gali labai praversti, nes tokie žmonės neretai būna prieraišūs ir patikimi, nesiblaškantys ir labai geri savo srities žinovai. Tiesa, skubėjimas, perversmai ir reformos jiems sukelia stiprų stresą.

Nerija, jei Jūsų sūnus nėra itin nepaslankaus ir lėto būdo, greičiausiai jis kovoja su Jumis dėl reikšmingumo. Vaikai nepaprastai gerai pajaučia, kam mes esame "jautrūs". Per Jūsų abiejų derybas dėl scenų rytais mažylis pasiekia nemenkų laimėjimų - jau ryte Jūs prisižadate ir įsipareigojate dėl vakaro programos! Argi ne jo pasiekimas?! Vaikas atrado, kad kai jis rodo ne pyktį, o skausmą - mama smarkiai reaguoja. Reiškia, tai jai svarbu.

Nenoriu pasakyti, kad bet kokį skausmą reikėtų ignoruoti, bet Jūs minite, kad neturite kitos galimybės kaip darželis. Be to, nenurodėte kitokių nerimą keliančių požymių, kas leistų manyti, kad vaikas nepakelia situacijos. Panašu, kad paliesti Jūsų kaltės jausmus labai nesunku.

Galbūt Jūs ir pati save dėl ko nors kaltinate, todėl labai jautriai sureaguojate, kai vaikas kaip nors išreiškia nelaimingumą? Žinoma, to nė vienas iš jūsų nedarote sąmoningai. Galbūt "užsisuko ydingas ratas" kai Jūs su sūnumi palaikote vienas kito nemalonias reakcijas - Jūs tarsi kalta, o jis tarsi nelaimingas? Būtent TARSI, nes greičiausiai nei Jūs kalta, nei jis nelaimingas.

Jei tai Jums panašu į tiesą, gal net galite sau leisti pajuokauti ir kitą rytą darželyje "rimtu veidu pastebėti": "Sūnau, tu šiandien kažkaip tyliau rėki. Gal galėtum rėkti smarkiau, taip kaip vakar?" arba pakeliui į darželį pasvarstyti: "įdomu, kaip šiandien tau gausis paverkti - atsigulus ar trepsint?" ar "...aš su tavimi nebesiginčysiu. Kodėl turi būti pagal mane? Juk jei tu nori rėkti ir verkti, tai gali rėkti ir verkti, nieko čia tokio".

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?