Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Psichologė – apie paprastą būdą parodyti vaikui, kad jis yra svarbus ir vertingas

Ką manot apie žmogų, kuris sveikindamasis nežiūri į akis? O ką manot apie žmogų, kuris iš viso nesisveikina? Kadaise žmonės sakydavo apie tokius „praėjo kiaulė su zvaneliu“. Dabar sutinkam tiek žmonių, kad pasidarė tarsi normalu jų nematyti, nesisveikinti.

Mažo žodelio didelė galia

Kiek šiandien žmonių praėjo pro jus, kuriems nepasakėte „labas“? O kiek sutikote žmonių, su kuriais pasisveikinote? Kiek iš jų buvo su vaikais, kuriems taip pat pažvelgėt į akis ir pasakėte „labas“? Pabandysiu atspėti, kad ne kiekvienam sutiktam pažįstamo vaikui pasakėt „labas“. Kodėl?

Kažkaip mes esam linkę nepastebėti vaikų. Ar bent jau jiems nerodyti, kad juos pastebim. Turbūt turim prietarą, kad jei rodysim vaikams dėmesį, kažkas blogo jiems ar mums atsitiks. Jei vaikai savi, tai turbūt išleps nuo rodomo dėmesio, jei vaikai kitų – turbūt bijom, kad gali nusekti iš paskos, kaip tas vienišas šuo stotelėj. O gal pasitaikys netikęs vaikas ir parodys liežuvį arba spoksos ir nieko nesakys, – tuomet nežinosim, kur dėtis. Bus nesmagu. Tai gal geriau nepastebėkime vaikų. Tačiau nematomi vaikai nustoja matyti mus. Tuomet nustoja mus girdėti. Ir tuomet mes imame sukti galvas, kaip šiuos nematomais besijaučiančius vaikus sutramdyti, nes nematomi žmonės gali elgtis kaip išmano - juk jų niekas nemato. Yra ir kita dalis nematomų vaikų, kuriems įdiegti griežti elgesio standartai, jie ima graužtis ir nebežino kur dėtis ir ką daryti, kad juos kas nors pastebėtų. Apie vieną tokį nematomą vaiką rašo Tuve Janson apsakyme „Nematomas vaikas". Galite paskaityti, jei netikite.

Kitas ne mažiau keistas dalykas, kad mes paprastai norime, kad tie nematomi vaikai kažkodėl mums paklustų, nekeltų nemalonių jausmų ir būtų mums patogūs. Jei tik tie nematomi vaikai tampa nebepatogūs, imam ir juos užčiaupiam, kad būtų ne tik nematomi, bet ir negirdimi. Sakot, perdedu? Norėčiau. Norėčiau, kad būtų kitaip, nei kad tuomet, kai aš buvau vaikas, kai supratau, kad svarbi yra tik mano mama – nes kur mes kartu einam, visi – vaikai ir suaugę – sveikinasi tik su mano mama, o manęs nemato. Taip elgėsi ne tik vos pažįstami gatvėse, bet ir giminės, tėvų draugai. Ilgą laiką ir aš tikėjau esanti nematoma, kol vieną kartą mano dėdė ėmė su manim apie kažką rimtai kalbėti. Aš net apsidairiau, ar jis nekalba su kažkuo kitu. Ne, nieko šalia nebuvo. Tai buvo dar vienas stulbinantis atradimas – vis tik suaugę mane mato. Ir kreipia dėmesį. Kaip dabar gyventi, kaip perdėlioti savo gyvenimą, jei vis tik nesu nematoma?

Tokia asmeninė vaikystės patirtis. Dabar, jau suaugusi, savo gyvenime sutinku daug vaikų. Kai pasakau jiems „labas“, dalis iš jų įdėmiai pažvelgia į akis – ar tikrai aš jiems sakau. Ir pirmą kartą greičiausiai nesulaukiu atsakymo. Ir jie turbūt nebūtinai patiki, kad jiems sakau. Tačiau po kelių ar keliolikos kartų jie ima sveikintis. Ir žiūri į akis. Ir jau tuomet žinau, kad ne tik aš juos matau, bet ir jie mane mato. Ir mato, kad aš matau juos. Ir turėsim skaitytis vienas su kitu, negalėsim elgtis nemandagiai, nepaisyti vienas kito, krėsti šunybes. Nes aš matau tave. Tu matai mane. Mes pasisveikinom. Tai tikrai geras jausmas. Abipusio supratimo, pasaulių suderinimo.

Lengva sveikintis su kitais, kai gyveni kaime, kur visus pažįsti, kur sutinki ne keliasdešimt žmonių iš karto, o tik kelis. Tačiau kaip tai išlaikyti mieste, kur mokytojai praeina koridoriuose pro šimtus mokinių, išėję į miestą praeinam pro begalę nepažįstamų žmonių, nuo kurių norisi nebent pasislėpti. Didelis pokytis visuomenėje įvyko tuomet, kai parduotuvėse pradėjo sveikintis pardavėjos(-ai). Anuomet dar kas nors, grįžęs iš užsienio, pasakodavo kaip legendą: TEN ateini į parduotuvę, o su tavim pardavėjos(-ai) sveikinasi, kaip draugą išvydusios. Anuomet tai buvo keista, neįprasta. Nes Čia džiaugdavomės, jei pardavėjos(-ai) neapibardavo, kad trukdom joms/jiems gyvenimą.

Tačiau laikai labai sėkmingai pasikeitė, ir dabar nustembam, jei pardavėja(-as) nepasisveikina. Jei nepažiūri į akis – reiškia, ji/s mūsų nemato, mato tik prekes ir pinigus, bet „ei, čia aš, pirkėjas, juk aš svarbus, be manęs nebūtų tavo darbo!" Ir pardavėjos(-ai) sveikinasi, vienos(-i) uoliau, nuoširdžiai, kitos(-i) tik dėl to, kad taip reikia. Tačiau vis tiek parodo, kad mus mato. Mes, kaip pirkėjai, pasidarėm matomi.

Kitas perversmas sveikinimosi kultūroje buvo teletabių bumas. Rimtai. Ar pastebėjot, kad teletabiai, kaip keistai jie atrodytų, visuomet pasisveikina. Ir ne šiaip – jie pasisveikina vardu. Labas, Tinki Vinki. Labas, Po. Ir dar po kelis kartus per filmuką. Ir tuo metu, kai vaikai žiūrėdavo teletabius, jie buvo išmokę sveikintis vardu. Ir tai ne šiaip parodymas, kad matau tave. Tai ir parodymas, kad žinau tavo vardą, tu ne šiaip žmogus iš minios, aš tave pažįstu. Itin gražus gestas, kuris, deja, taip visuotinai neįsigalėjo. Gal dėl to, kad niekas neliepė taip daryti (ten, kur liepiama vadinti vardu, dažnai persistengiama, kokiam banke išgirsi savo vardą dažniau minint per penkias minutes nei per visą dieną). O gal mes, lietuviai, esam gana drovūs žmonės ir ne visada norim pripažinti, kad „ei, aš tave žinau, vis dar prisimenu tavo vardą". Bet kaip malonu išgirsti tokį pasveikinimą, kai ištariamas tavo vardas su draugiškumu ir pagarba. Jautiesi pagerbtas, pamalonintas, tiesiog diena nušvinta. Pasijauti ne tik matomas. Pasijauti svarbus, reikšmingas. Ne šiaip tik pažįstamas, o žmogus su vardu. Taigi, sveikinimasis susijęs su gerais jausmais. Arba su blogais, kai tikimės, kad su mumis pasisveikins, bet... ėjo ir praėjo, kaip ta kiaulė su zvaneliu. Gal neužsidėjo akinių ir nepamatė? O gal nenori matyti?

Ar mes norim, kad šie vaikai jaustųsi nematomi ir nevaržomi arba nematomi ir nelaimingi? Ar tikrai mes norim, kad vaikai jaustųsi nesvarbūs ir po to tos svarbos siektų keistais būdais?Psichologė Monika Skerytė-Kazlauskienė

Grįžtant prie vaikų, svarbu suprasti, ką mes perduodam savo vaikams, su jais nesisveikindami. Manau, mes transliuojam žinią, kad vaikai nėra tiek svarbūs, kiek suaugusieji. Mes, suaugusieji, mūsų pasaulis svarbus, mes vieni kitus matom, o jūs, ten apačioje, jūs nereikšmingi, jūsų galim nepastebėti. Nes jei jūs nežiūrit į viršų, mums, suaugusiems reikia nusižeminti – pasilenkti, atsitūpti, kad pamatytumėm jūsų akis, kad pasakytume „labas“ taip, kaip sakom draugams, artimiesiems, parodydami, kad juos matom, priimam, kad įsileidžiam juos į savo pasaulį. O tai juk nepatogu.

Vaikai labai greitai mokosi, tokia jų prigimtis. Ir jie lengvai prisitaiko, gerai išgyvena net ir nelengvomis sąlygomis. O čia tik maža detalė – kažkoks žmogus pasisveikino su suaugusiuoju, bet ne su vaiku. Vaikai tai išgyvens. Bet ar mes norim, kad šie vaikai jaustųsi nematomi ir nevaržomi arba nematomi ir nelaimingi? Ar tikrai mes norim, kad vaikai jaustųsi nesvarbūs ir po to tos svarbos siektų keistais būdais? Ar tikrai norim, kad po to reiktų dėti tiek papildomų jėgų, kad susigrąžintumėm ryšį jau su jaunais suaugusiais, kurie sakytų, „tu, seni, nieko nesupratai" – suprask, „tavęs mano gyvenime nebuvo, kaip tu gali žinoti, kuo aš gyvenu, jei tu manęs net nematei?"

Juk mes norim sąmoningų piliečių, kurie mato kitus, mato tuos, kuriems sunku ir juos atliepia, jiems padeda, mato tuos, kurie džiaugiasi ir džiaugiasi kartu, mato tuos, kuriems liūdna ir laiku juos paguodžia. Norim, kad mūsų ateities žmonės būtų tie, kurie sutikti tuščiame skersgatvyje ne pasislėptų po gobtuvu, sukeldami baimę, bet atvirai pasisveikintų, išsklaidydami įtarumą. Norim, kad tai būtų žmonės, kurie patys kurtų taisykles, kurios atsižvelgia į žmones ir jų laikytųsi, kad jie priimtų sprendimus, kurie būtų palankūs žmonėms, ne pastatams, prekėms ar mašinoms.

Jei norim, kad mūsų vaikai, kurie kada nors, turbūt per daug greitai, išaugs į jaunus suaugusiuosius ir ims spręsti, koks bus tolesnis mūsų gyvenimas, atsižvelgtų į mus, turim rodyti pavyzdį. Turim matyti juos, kol jie dar tokie maži, kad lengva jų nepastebėti. Parodyti, kad juos matom, kad svarbu, ką jie mąsto dabar, kaip jie jaučiasi dabar, o ne tuomet, kai baigs universitetus. Parodyti, kad jie dabar yra svarbūs ir vertingi, kad priimam juos, kad jie yra tokie patys žmonės, kaip ir mes. Pradėkime nuo paprasto Labas. Ir nebeliks nematomų vaikų, nebegalėsim praeiti pro juos, jų nepastebėti, tuo labiau – skriausti. Nes pasisveikinimas užmezga ryšį. O ryšys yra tai, kas šiam gyvenime suteikia pilnatvės, džiaugsmo ir prasmės.

Monika Skerytė-Kazlauskienė

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?