Kaip auginti vaiką, suteikiant jam ir laisvės, ir nubrėžiant protingas ribas

Isterikas? Verksnys? Užsispyrėlis? Kaprizų maišas? Kaip į erzinantį, nepatogų, kaltę ir daugybę kitų nemalonių jausmų keliantį vaiką pažiūrėti kaip į žmogų, kuris prašo pagalbos susitvarkyti su jam pačiam neįveikiamai sudėtinga situacija?

Ar gali vaikas būti nepatogus savo tėvams? Ar gali autoriteto duotas auklėjimo patarimas neveikti? Ar mama gali leistis mušama dvimečio? Šis tekstas – „Tėvų mokyklos" lektorės, Valdorfo pedagogikos specialistės Rasos Driukienės paskaitos „Laisvės ir ribų problema pirmajame septynmetyje" adaptacija.


Vaikai kaip asmenybės


Labai daug tėvų sako, kad nežino, ką daryti su savo vaiku. Šiuolaikiniai suaugę pradėjo bijoti vaikų, čia slypi ne viena priežastis – viena iš jų tai, kad vaikai tampa vis labiau individualūs. Pradėjau dirbti auklėtoja prieš šešiolika metų – dar tuo metu dauguma grupės vaikų į auklėtoją žiūrėjo kaip į autoritetą ir klausydavo vien dėl to, kad ji – suaugusi. Prieš kokius penkiasdešimt metų tai buvo dar pastebimiau. Dabar vaikai yra kitokie – net ir nesulaukę trejų, jie labai aiškiai žino, kaip kas turi būti ir ko jie nori. Ir, nors pagal auklėjimo metodus reikėtų su vaiku elgtis nurodant jam, ką daryti, akivaizdu, kad tam tikru individualiu atveju toks elgesys gali būti tiesiogiai žalojantis. Ribų, laisvės ir auklėjimo klausimas dabar labai keičiasi. Nebėra savaime suprantamų atsakymų. Šia tema – tūkstantis ir viena knyga ir tiek pat seminarų: žinių yra pilna. Tačiau atsakymų vis dar trūksta.


Tikiu, kad kiekvieno viduje yra teisingi atsakymai. Kartais mums tik trūksta pasitikėjimo savimi jų ieškant. Patarimai gali būti labai geri, bet svarbiausia juos taikant – atsižvelgti į konkretų žmogų. Nes net ir geriausi patarimai tinkami ne visiems. Visų aprašytų metodų trūkumas yra tai, kad juose nėra konkrečios vieno ar kito vaiko ir mamos, tėčio situacijos.


Kas yra ribos?


Vieno eksperimento metu žmogus buvo patalpintas į maksimalios pojūčių deprivacijos erdvę. Kas jam nutinka nejaučiant jokio kontakto su išore? Žmogus praranda sąmonę. Ribos mums yra gyvybiškai svarbios. Jų visuma padeda mums lengviau orientuotis pasaulyje, ribos yra susijusios su saugumu ir pavojumi, taip pat padeda išgyventi bendražmogišką religinį pojūtį – turiu galvoje ne konkrečią religiją, o jausmą, kad esi dalis kažko didesnio, kad, kai sunku, yra, kas padeda išgyventi. Jei vaikystėje įgytas, šis jausmas gali tapti lemtinga atsvara tuomet, kai kokių trisdešimt trejų tesinori susisukti ant sofos, nes nesimato gyvenimo prasmės.


Sveikos ribos yra tarsi mūsų oda. Ji nuolat kinta, ji regeneruoja, į organizmą įleidžia tai, kas mums naudinga ir pašalina tai, kas kenksminga. Ji leidžia mums kvėpuoti. Man tai yra idealių ribų apibrėžimas. Augimo procese ribos yra nuolat peržengiamos tam, kad jos būtų gyvos ir sveikos, kad atitiktų kintantį kūną. Išskirčiau keturių rūšių ribas: fizines, galimybių, jausmų ir išminties.


Ribos fenomeną geriausiai padeda suprasti lytėjimo pojūtis. Ką tik gimęs kūdikis, liesdamasis prie kažko, išgyvena ne tą kitą, o save. Pojūtis patvirtina – „aš esu". Tai yra viena iš pamatinių sąlygų asmenybei augti. Galimybių ribos yra susiję su fiziniu kūnu, sveikata, gebėjimu savimi pasirūpinti, jausmų ribų peržengimas pažįstamas daugeliui „viskas, daugiau nebegaliu" pojūčiu. O išminties, pasaulėžiūros, mąstymo ribos – ar jos egzistuoja? Jei jauti, kad išmintis neturi ribų, jei gebi švariai, logiškai mąstyti, ir, būdamas giliai įsitikinęs savo nuomone, gebėti išgirsti ir suprasti mąstantį kitaip, tuomet esi laisvas. Tai didžioji žmogiškosios laisvės paslaptis.


Lūkesčiai ir kiti auklėjimo atspirties taškai


Ko jūs norite iš savo vaikų? Ko tikitės iš jo suaugusio? Spontaniškai sugalvokite penkis dalykus. Kiekvieną iš šių savybių siūlau apsvarstyti. O ką tai reiškia? Ko aš iš tiesų noriu iš vaiko? Kodėl man kyla būtent tokia mintis? Iš kur ji? Tokie pamąstymai – labai sveika. Tai yra vienas iš svarbiausių dalykų, kuris formuoja vaiko auklėjimo stilių, jūsų elgesio su vaiku atspirtis. Paprastai tėvų lūkesčiai pirmam vaikui būna ypatingai aukšti, vėlesni dažnai turi daugiau laisvės. Tėvai dažnai pastebi, ypač įtemptesnėse situacijose, kai sukyla jausmai, kad su vaiku kalba savo tėvų balsu ir frazėmis, kurių buvo prisiekę nevartoti, nes jų nekentė. Visa tai – legalu. Visi buvome vaikai ir turėjome tėvus. Nei vienam vaikui nereikia idealių tėvų. Mūsų tėvai nebuvo idealūs, ir visi esame patyrę kažką labai svarbaus ir skausmingo, ko tėvai net neprisimena, o mes nešiojamės tai visą gyvenimą. Neigiamos patirtys mumyse suformuoja tam tikras gynybines reakcijas, kurios gyvenime reiškiasi kaip problematiškas, mums patiems nepatinkantis, mus nelaimingais darantis elgesys – kartais visą gyvenimą. Vienintelis kelias iš čia – sąmoningumas ir savęs nagrinėjimas.

Iš mūsų skausmingų vaikystės patyrimų – traumų – kyla lūkesčiai saviems vaikams. Įveikti traumas įmanoma tik nagrinėjant savo reakcijas, naudojant mąstymą. Kaip tai daryti? Skirti laiko refleksijai: prisiminti, kodėl aš taip sakau, ar noriu taip sakyti, kokie mano santykiai su mama ar tėčiu, ką man primena ši situacija. Kokie mano lūkesčiai? Kai aš taip elgiuosi, kiek metų sau galėčiau duoti?


Vida Press


Apie auklėjimą


Kas yra auklėjimas? Psichologai sako, kad jis susideda iš drausminimo, reikalavimų ir artumo (šilumos). Jis – labai skirtingas, priklauso nuo kultūros, visuomenės ir šeimos. Vakarų kultūroje vaikai dabar yra labai individualūs ir aprašytos auklėjimo metodikos jiems vis mažiau tinka. Dabar tikrai daug tėvų sako, kad nežino, ką daryti su savo vaiku. Taip yra todėl, kad instinktyvus vaikų auklėjimas vis labiau traukiasi – ką reiškia jau vien tai, kad vaikams nebėra ką pamėgdžioti, nes mes visi dirbam spaudydami klaviatūrą. O vaikams tiesiog būtina kažką mėgdžioti. Mėgdžiojimas yra natūralus vaiko mokymosi būti žmogumi būdas. Svarbu yra tai, kad vaikai mokosi iš aplinkos neselektyviai – mėgdžiodami viską: tiek išorinius veiksmus, tiek emocines reakcijas, pojūtinius patyrimus ir, deja, ne tik teigiamus pavyzdžius. Savo įspūdžius vaikai įsisavina žaisdami. Vaikų žaidimas – tai pagrindinė, svarbiausia pirmojo septynmečio veikla. Su tuo sutinka visi vaikų psichologai.


Laisvas žaidimas – tai sveikos raidos užtikrinimas. Kai pagrindinis herojus yra vaikas, ne žaislai, mama ar močiutė. Vaikai tiesiog privalo turėti laiko ir erdvės pažaisti. Daugeliu atveju tai kur kas svarbiau, nei lankyti lavinančius užsiėmimus, eiti į žaidimų kambarius, kiną ar spektaklius.


Viena iš didelių auklėjimo problemų – šiuolaikiniai tėvai tuo pat metu ir daro kažką, ir reflektuoja: ar pakankamai gera mama dabar esu? Vaikas spardosi ar kandžioja mane viešai, manyje kyla tokia pati isterija, esu vidury parduotuvės, žiūri daug žmonių. Ką daryti? Pirmiausia sau reikia pasakyti: situacija gyvybei negresia, aš esu geriausia mama kokia galiu būti, o svetimiems žmonėms – viskas gerai, aš situaciją matau ir suvaldysiu.


Pagalvoti apie tai geras laikas yra, kai viskas baigiasi. Isterija paprastai – griaustinis po žaibo. Vadinasi, to vaiko gyvenime jau kažkas atsitiko, ir isterija – jau tik išraiška. Tada verta pagalvoti – taip, diena buvo įtempta, buvo per daug įspūdžių, pavargo. Kitą kartą pasistengsiu, kad diena būtų ramesnė. O kas buvo man? Ką aš jaučiau, kodėl taip reagavau?


Isterikų tėvams atrodo, kad tai tęsis visą gyvenimą. Kaip isteriško vaiko mama galiu paguosti – to tikrai nebus. Tai – simptomai, asmenybės pasireiškimai, kurie rodo, kad mes kažko neperskaitėme. Labiausiai šioje vietoje trukdo tėvų jausmas, kad jie yra kalti. Kaltės jausmas skirtas tik tam, kad suvoktume: šitaip elgtis man nepatinka. Vykstant scenai, palaikyti šį jausmą nėra prasmės, nes tai nieko nepakeis. Geriausia vėliau pagalvoti – ką noriu daryti kitaip? Nėra idealių tėvų ir vaikams jų tikrai tikrai nereikia. Vaikai mokosi iš mūsų ir to, kaip mes sprendžiame problemas, mokame atsitiesti po jausmų audros,leidžiame sau atleisti ar atsiprašyti, priimti gyvenimo realybę ir visų kitų taip reikalingų įgūdžių.


Pirminiai vaiko poreikiai


Kas yra vaiko poreikiai? Didžiulis menas suprasti, ko išties vaikams reikia. Tai – ne teorija, o patyrimas. Pirmiausia, vaikas gimsta visiškai atviras ir pasitikintis. Totaliai, atvirai pasitiki, kad juo pasirūpins ir viskas bus gerai. Nesvarbu, ką sako vaikai – o jų žodžiai kartais būna baisūs! – tėvai yra tas garantas, kad viskas bus gerai. Ir pirmiausia – bus patenkinti pirminiai vaiko poreikiai.


Gimęs kūdikis jau yra asmenybė, tik reiškiasi ji visai kitaip nei suaugęs žmogus. Pagalvokite, ką reiškia būti kūdikiu: atsigulkite ant lovos ir pabandykite nevalingai makaluoti rankomis ir kojomis – non stop. Juk tai – siaubas. Negali valdyti savo kūno. Gimei iš ten, kur viskas buvo aišku, kur buvo ribos, jokių netikėtumų. Vaiko pojūčiai – labai aštrūs. Jis atranda, kaip skamba žingsniai ir kaip kvepia būsimas maistas. Dažnai manoma, kad būti kūdikiu yra tiesiog rojus. Aš sakyčiau – tai labai sunkus, intensyvus ir kartu – nuostabus gyvenimo tarpsnis.


Kūdikis gali rėkti ilgai – valandų valandas – nes taip jis bando užsitikrinti savo egzistencinius poreikius. Pirmiausia, kai vaikas (ypač iki trejų metų) protestuoja ir rėkia, pagalvokite, ar visi jo pirminiai poreikiai patenkinti: ar jis nenori gerti, valgyti, miegoti, ar neskauda, ar pakankamai vėsiai ar šiltai apsirengęs ir ar jis gali surasti jus. Ką tai reiškia? Mes dažnai būname visi savo kalbėjime, savo reakcijoje. O vaikas visais būdais bando išprovokuoti, kad suaugęs grįžtų į save. Nes vaikas negali mūsų patirti, jei mes esame kažkur kitur – kompiuteryje, pokalbiuose telefonu, emocijose, dar kažkur. Vaikas tada jaučiasi nesaugiai. Ypač mažas. Komunikacija – taip pat pirminis žmogaus poreikis. Bendrystė turi vykti nebūtinai žodžiais. Ypač pirmame septynmetyje. Dažnai matau situaciją – jauna mama, visa įraudusi ir išprakaitavusi, vis bando savo klykiančiam dvimečiui pagal kažkokią metodiką žodžiais paaiškinti, kaip tas vaikas turėtų elgtis. Mama visa yra savo beviltiškume, susierzinime – ką daryti su vaiku, kuris visai nepaklūsta? Vienintelio, ko reikia tam vaikui – pajusti, kad yra kažkas, kas juo pasirūpins. O tas suaugęs visų pirma turi pasirūpinti savimi, kad vėliau galėtų pasirūpinti kitu. Vienas psichologas yra pasakęs – ar žinote, kodėl vaikai yra lengvi? Kad juos prireikus būtų galima paimti ant rankų ir nunešti.


Vaikų poreikiai turi būti patenkinti ir pateisinti. Pirmiausia reikia išmokti juos suprasti. Vienintelis būdas tai padaryti – atsitraukti ir apmąstyti. Tai reiškia – gali sau užduoti klausimą ir su juo gyventi kelias dienas, arba eiti su tuo klausimu miegoti, leisti mūsų pasąmonei įlieti išminties. Vėliau įgūdis skaityti vaiko reakcijas darosi vis stipresnis. Jei elgiasi taip – vadinasi, jaučiasi nesaugiai. Labai dažnai ugningo temperamento vaikai nesaugumą išreiškia agresija. Tuomet tėvų uždavinys – sukurti tokią aplinką, kurioje vaikas jaustųsi saugiau. Pirmiausia – galėtų susitikti juos pačius.

Pateisinti poreikius reiškia leisti vaikui suprasti, kad jis turi teisę. Teisę jaustis taip, kaip jaučiasi, teisę isterikuoti, teisę būti nepatogus, norėti valgyti ne vietoje – ypač maži kūdikiai. Ir aš, atsakingas už vaiką suaugęs, priimu jo poreikius, net jei man jie nepatinka. Kartu po truputį, savo pavyzdžiu mokau, kad poreikius galima tenkinti įvairiais būdais ir kaip tai daryti socialiai priimtinais būdais.


Suaugusysis nuo vaiko skiriasi tuo, kad jis gali pats patenkinti visus savo poreikius, išmoksta to per gyvenimą. Nors spragos akivaizdžios – kartais ir suaugę reaguojame į situaciją kaip paaugliai ar vaikai.


Vida Press


Kaip vaikui mokytis vis labiau patenkinti savo poreikius? Tai įmanoma tik tada, kai tėvai pirmame septynmetyje moka jį išgirsti ir pripažinti. Tai vienintelis būdas išmokti. Leiskite savo vaikui natūralias reakcijas. Isterikai iškrovos malonumą išmoksta patirti kitokiu būdu. Jei suaugęs moka sudaryti erdvę vaikui išsikrauti, jis mokosi po truputį tai padaryti pats, sudaryti erdvę sau pačiam. Dažnai su amžiumi vaikui pačiam nebelabai patinka jo reakcijos, o radęs palaikymą gali lengviau keisti savo reagavimo išraišką. Vaikų psichoterapeutai pirmiausia stengiasi sudaryti traumuotam vaikui tokią aplinką, kurioje jis pirmiausia gali išreikšti viską, kas yra susikaupę, o tik tada imasi tolimesnių terapijos žingsnių.

Žmonės bėgioja, tvarko butą ar kapoja malkas – tai savo iškrovų sukultūrinimas.


Keiksmažodžiai, grasinimai afekto būsenoje padeda išsikrauti – nereikia tuo metu vaiko stabdyti. Isterijos gali trukti ir keturias valandas. Jei vaikui sudaryta erdvė išsikrauti, ateina laikas, kai jis nurimsta. Traumuojantis, sunkus išgyvenimas, sukėlęs tokią audringą reakciją, yra „perdirbtas" – paleistas. Ir tai – labai malonu. Kai supranti, kad ta istorija baigėsi ir tu vėl nori gyventi. Būtent tokį patyrimą mes išsinešame iš situacijos, kurioje mūsų reakcija ir mes patys buvome priimti tokie, kokie esame. Tikrai nereikia aptarinėti buvusios situacijos, vaikai dažnai dėl to jaučiasi nejaukiai. Jei išlauksite, jis kada nors ramioje situacijoje prabils pats, nes tikrai norės apie pasikalbėti su tuo, kuris jį supranta.


Ko laukti pasakius „ne"


Kada sakyti „ne“, kaip padaryti, kad vaikas patirtų ribą, bet ji būtų pilna meilės, kad suaugęs liktų pasiekiamas? Reikia suprasti, kokio amžiaus yra vaikas, kokios yra jo galimybės ir poreikiai. Sakyti „ne" reikia tvirtai, bet tu, kaip žmogus, turi būti jaučiamas. Būtų gerai, kad suaugęs nebūtų įširdęs. Jei vaikas jums rodo savo tikras reakcijas, tai reiškia, kad jis jumis pasitiki ir atsiveria.


Ritmas – irgi tam tikros ribos. Tvarkymasis – tarkim, keturmečiui neliepiat „susitvarkyk žaislus", sakote„sudėk šitas kaladėles į dėžę". O vaikas sako – „ne, nesitvarkysiu“. Jei riba yra sveika, galiu pasakyti – susitvarkyk, apsisukti ir nueiti. Po kelių minučių poveikis gali būti stebuklingas – paprotestavęs vaikas paims tas kaladėles ir sudės.

Kas tuo metu vyksta? Visų pirma, vaikai turi visai kitokį pasaulio vaizdą ir suvokimą, kas tuoj vyks. Kai pasaulio vaizdas griūna, mums reikia erdvės ir laiko persiorientuoti. Dažniausiai pokyčiams vaikai priešinasi. Suaugusiems taip pat sunku priimti į šukes sudužusius lūkesčius. Kiekvienas turi savo būdą su tuo tvarkytis, dažniausiai jausmai yra keturi: įniršis ir pyktis – karštas jausmas, kai tikimasi, kad situaciją dar galima pakeisti. Kitas būdas – orinis, išmesti situaciją į orą tarsi muilo burbulą ir jį susprogdinti. Trečias – liūdėti, kad senas gyvenimo būdas sudegtų ir ateitų naujas. Vaikai liūdi kur kas rečiau, nei suaugę. Ketvirtas jausmas yra baimė – nežinomybės baimė. Kartais ji virsta agresija. Jei vaikui pasireiškia šie jausmai, žinokite, kad greičiausiai vaikas turėjo planą ir tiesiog leiskite, kad tas planas galutinai išsisklaidytų ir jis gebėtų priimti pasikeitusias sąlygas. Kuo vaikas mažesnis, tuo realybės pojūtis menkesnis. Kodėl reikia kažkur eiti, jei norisi pusvalandį laipioti laiptais? Tai, kas įdomu ir nuobodu, suaugusiems ir vaikams skiriasi.


Dėmesio nukreipimas, kai vaikas yra pačioje emocijoje, sudominimas kažkuo kitu dažnai yra manipuliacija. Vaikas taip išmoksta nukalbėti, neišgyventi savo jausmų ir manipuliuoti kitais. Mes bijome vaikų reakcijos, bet jei jas leidžiame, vaikui duodame gebėjimą mokytis. Vaikui augant, jame atsiranda vidinė erdvė, kurioje jis gali išreikšti dalį savo emocijų. Abstraktus mąstymas pabunda maždaug šešiamečiams, tai procesas. Labai svarbu išgyventi reakcijas, per tai vaikas patiria, kad jo poreikiai yra suprasti, priimti ir pateisinti. Tikrai nėra nei vieno vaiko, kuris ką nors darytų specialiai siekdamas jus paerzinti. Visa, ko vaikas nori – tai susitikti su jumis. Jei manot, kad vaikas daro kažką labai blogo jums – būkite tikri: jis ieško jūsų.


Muštis – tai kita. Visų pirma, jam reikia neleisti to daryti – fiziškai. Tada tas įniršis bus iškrautas kitaip, bet jis pats turi rasti būdą kaip tai išreikšti be didelių aiškinimų. Nereikia vaikui pirkti bokso kriaušės – jei jis pyksta dėl to, kad negali susitikti tėčio ar mamos, jis vis tiek muš juos, o ne kriaušę. Leiskite vaikui pačiam atrasti jam tinkamą iškrovos būdą – duosite jam meškerę, o ne žuvį. Įsivaizduokit, kad vaikas pakliuvo į tokią intensyvią situaciją – jis muša savo mylimiausią žmogų, mamą. Paprastai jis to išsigąsta. Ypač svarbu, kad mama mokėtų suvaldyti situaciją, kad vaikas pajustų, kad jį priima net ir tokį, kad su juo moka būti tuomet, kai jis visiškai nesupranta ir nevaldo savęs. Vaiko suvaldymas – tikrai ne prievarta. Jam pačiam tikrai labai baisu. Pabandykite įsivaizduoti save vaiko vietoje – tai labai paveiku. Kas vyksta su juo, kai jis taip draskosi ir plėšosi? Tai, kad jūs jį sustabdote, yra ribos pademonstravimas – vaikas suvokia, kad yra saugus. Kad mama suvaldys reakciją, kurios pats vaikas suvaldyti negali.

Nepamirškite: esate pakankamai geri tėvai savo vaikams. Būti tokiais gyvybiškai reikalingais žmonėmis – didelė privilegija.


šaltinis: www.miestomamos.lt

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis