Kaip be prievartos išmokyti vaiką susitvarkyti

Vienas dažniausių tėvų priekaištų savo vaikams - jie nenori tvarkytis. Kaip paskatinti vaikų norą tvarkytis, klausiame patyrusios vaikų darželio pedagogės.


Į klausimus atsako vaikų darželio auklėtoja Daina Dobrovolskienė.


Nuo kokio amžiaus galima vaiko prašyti, kad jis susidėtų savo žaislus į dėžę, kad pasiklotų savo lovą ryte atsikėlęs?


Pratinti vaiką tvarkytis galima jau nuo tada, kai jis pradeda vaikščioti. Ankstyvajame amžiuje vaikui norisi viską sužinoti, išbandyti, tad tai geriausias laikas pradėti pratinti vaiką prie tvarkos. Daugelis tėvų mažyliui to neleidžia, sakydami: „Pasitrauk", „Neliesk", „Neimk" ir panašiai. Juk daug paprasčiau viską padaryti patiems – taip greičiau. Tačiau taip slopinamas vaiko noras padėti. Po daugybės „negalima", „neliesk" mažylis praranda bet kokį norą padėti tėvams nudirbti buities darbus.


Daugelis vaikų jaučia nuoskaudą, kai tėvai atmeta jų pastangas padėti ir kad nepatirtų nuoskaudos dar ir dar kartą, tiesiog praranda norą tvarkytis. Žinoma, vaikas nesugebės tvarkingai susidėti žaislų, padėti lėkštės ant stalo, ar išvalyti grindų, gal net sudaužys keletą indų, tačiau jei tėvai leis tai padaryti, tuomet vaikas bus patenkintas - juk jis daro tą patį, ką mama ar tėtis. Ir netgi jei vaikas padaro didesnę netvarką nei buvo, reikėtų jį pagirti už pastangas, o ne barti. Po truputį jam seksis vis geriau.


Kaip išmokyti vaiką tvarkytis?


Iš pradžių tvarkytis galima kartu, žaidžiant, paprašant, kad mažylis padėtų, pavyzdžiui, jūs tvarkote lėles, o mažylis - savo indelius ar pan.


Labai svarbu vaiką pagirti. Ir neapsiribokite vien žodžiu „ šaunuolis". Geriau pasakyti ką nors įkvepiančio, pavyzdžiui, „Tu padedi man, esi pagalbininkas, be tavęs niekaip nesusitvarkyčiau, labai tau ačiū". Vaikams smagu jaustis svarbiems, kad ir jie gali kažkam padėti, kažką padaryti.


Kad vaikas mieliau tvarkytųsi, galima nupirkti žaislinių prietaisų ir daiktų, kurie naudojami tvarkant namus. Kai vaikas paauga, galima jam patikėti prižiūrėti kambarines gėles ar naminį gyvūną. Iš pradžių jam paaiškinkite, kad jis jau pakankamai didelis ir gali būti geras pagalbininkas, todėl jam patikimas atsakingas darbas. Kelis kartus parodykite, ką reikia daryti ir nepamirškite pagirti girdint kitiems šeimos nariams, kad jis puikiai tvarkosi. Jausmas, kad juo pasitiki, o ne jį verčia, labai įkvepia visus vaikus.


Kol vaikas mokosi kažką daryti ir pirmą kartą suklysta, svarbu nekelti balso ir nesibarti. Vaikas išsigąsta riksmo ir tai vėliau asocijuojasi, kad šis darbas yra blogas, nemalonus. Aiškinant ir rodant, kaip pasikloti lovą, palaistyti gėlę ar padengti stalą, tėvams reikia nuolat vartoti žodžius: „kartu", „padėsiu", „patarsiu". Tuomet pirmosios vaiko pastangos kažką padaryti siesis su maloniais prisiminimais ir išmokti darbai nekels priešiškumo.


Žinoma mokydami vaiką dirbti, neapsieisite be pavyzdžių - jūsų pačių, pažįstamų, televizijos ir knygų personažų. Kad vaikas užsinorėtų ką nors daryti, jis turi pamatyti, kaip tai įdomu.


Ką daryti, jei vaikas atsisako ir nenori tvarkytis?


Jau minėjau, kad iš pradžių reikia bandykite vaiką sudominti žaidimu: galite tvarkytis ir lenktyniaudami, kas greičiau gražiai sudės savo žaisliukus; smagiais pamokymais, pavyzdžiui, „Juk tavo žaisliukai taip pat nori pailsėti, o kol jie nebus tvarkingai sudėti, jie nepailsės ir nenorės su tavimi rytoj žaisti...".


Labai daug kas priklauso nuo to, kaip suaugusieji prašo ar siūlo ką nors padaryti. Tai reikėtų padaryti ramiu, draugišku tonu, kad tai atrodytų kaip prašymas, o ne įsakymas. Pavyzdžiui, jei vaikas pasakys, kad nesiklos lovos, užuot sušukus „Aš pasakiau, kad pasiklosi" arba „Kol nepasiklosi, niekur neisi", leiskite vaikui rinktis, ką jis atliks pirma: „Pasiklosi lovą ar padengsi stalą pusryčiams?" .Tada vaikui formuosis nuostata, kad atsisakyti darbo negalima, bet jis gali rinktis, o tai reiškia, kad yra laikomas suaugusiu ir tai neleis atsirasti jausmui, kad yra verčiamas.


Nepamirškite – jausmas, kad juo pasitiki, o ne jį verčia, labai įkvepia visus vaikus.
Nepamirškite – jausmas, kad juo pasitiki, o ne jį verčia, labai įkvepia visus vaikus.
Vida Press


O gal verta vaiką motyvuoti mažomis dovanėlėmis, apdovanojant už tvarkymąsi, tikint, kad vėliau tai taps įpročiu ir dovanų neprireiks?


Dar labai svarbu – teisinga skatinimo sistema. Nežadėkite vaikui už atliktą darbą saldainių, ledų ar naujo žaislo. Vaikas turi suprasti, kad už darbus namuose negaunamas materialus atlygis, tačiau juos reikia atlikti, kad būtų naudingas artimiesiems. Labai svarbu, kad vaikas jaustų pasididžiavimą savo atliktais darbais. Kai už darbą sulaukia tikro dėkingumo ir susižavėjimo, tuomet jis patiria malonumą nuo paties proceso, jaučia pasididžiavimą savo darbu ir stengiasi padėti vėl ir vėl.


Darželyje mūsų 4-5 metų vaikai jau moka prieš eidami miegoti gražiai susidėti rūbelius, patys pasikloja lovas ir tai jiems teikia džiaugsmo. Tai pasiekėme žaisdami: lenktyniavome, kas gražiau susidės rūbelius, kas greičiau ir gražiau pasiklos lovą.


Iš pradžių sekėsi sunkiai, tai darėme kartu ir ne visi norėjo tai daryti, bet draugų pavyzdys ir mūsų pagyrimai padėjo, po mėnesio laiko jau visi moka tvarkytis, ir net vienas kitam noriai padeda.


Svarbiausia taisyklė - neskubėti, nesibarti ir jokios prievartos.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis