Manęs visiškai neklauso vaikas: ką patars psichologė?

Nevilties netekusi mama rašo: "Nesusikalbu su savo vaiku. Toks vaizdas, kad kalbu pati sau". Ką moteriai patars psichologė?

Kristinos klausimas:


"Mano vaikui 5 metai. Esu vieniša mama. Su vaiku susikalbėt neįmanoma. Jis nepasėdi vietoj net 5 min. Nesvarbu, kur jis yra, parduotuvėj, gatvėj ar minioj žmonių... Toks vaizdas, kad kalbu pati sau. Jis manęs paprasčiausiai neklauso. Ką daryti?"


Į klausimą atsako individualiosios psichologijos konsultantė Edita Heister.


Vaiko veiksmų valdyti Jūs negalite, tačiau galite valdyti SAVO veiksmus. Taigi, verčiau vaikui sakyti „Jei tu darysi taip ..., aš darysiu šitaip..." Tai yra, jam paaiškiname, kaip jis gali valdyti mūsų veiksmus.


Toliau svarbu apgalvoti, ko jis iš Jūsų nori. Kad gautų tai, ko nori, jis turi padaryti ką nors, ko Jūs iš jo norite. Pvz., „Dabar mes eisime į parduotuvę, jei eisime abu susikibę rankomis, aš tau nupirksiu ledų. Jeigu taip nepavyks nueiti iki parduotuvės, ledų nepirksiu. Jei ir iš parduotuvės eidami būsime susikibę rankomis, ledus gausi iškart grįžęs namo. Jei nepavyks taip grįžti, ledus gausi po pietų." Tai yra, aš niekuo negrasinu, aš tik paaiškinu, kokiu būdu gali iš manęs gauti tai, ką mėgsti. Kitu būdu šiandien iš manęs ledų negausi. Labai svarbu, kad laikytumėtės savo žodžio. Jei susitarimas apie ledus, tai TIK apie ledus. Tai neliečia mašinėlių, riešutų, sūrelių ir kt. gerų dalykų.


Tarkime, Jūs taip paaiškinote vaikui savo veiksmus, bet jis visą kelią į parduotuvę bėgo 20 m priekyje. Jūs pykote, kad derybos „nepavyko". Iš to piktumo neperkate jam nei sulčių (kurias planavote pirkti), nei žurnaliuko (kurį visada pirkdavote): „Nedavei rankos, tai ir negausi!" Jūs savo viduje jaučiatės teisi, nes norėjote būti vaikui gera, o jis nepaiso Jūsų pastangų! Tačiau vaikas girdi, kad Jūs staiga keičiate susitarimo sąlygas - namie kalbėjote, kad tik ledų nepirksite, o dabar jau grasinate „nieko nepirkti". Išvada: neverta su Jumis tartis, nes vis tiek taip nebus...


Mes, suaugusieji, tikrai dažnai mėgstame keisti susitarimus su vaikais. Tam mes randame „rimtų" ir „objektyvių" argumentų : „dabar negaliu, matai, atėjo teta..." (vėl atėjo mamos draugė, reikalai atidedami neribotam laikui... ji visada svarbesnė...), „nėra pinigų" (nors piniginė stora ir mačiau, kad ten YRA pinigų!), „čipsai nesveika" (o per gimtadienį buvo sveika... be to, cigaretes mama sau perkasi, nors močiutė sakė, kad jos irgi nesveika ...), „greitai renkis, aš vėluoju!" (staiga reikia eiti pas močiutę... žiūrėjau filmuką, o pas močiutę to kanalo nerodo...).

Tie argumentai visada patogūs mums ir „išvartom" juos pagal situaciją. Vaikas nepajėgus su mumis ginčytis argumentuodamas, bet jis puikiai jaučia, kada mes ne visai sąžiningi, kada argumentais mėginame pridengti savo tingėjimą, aplaidumą, klaidas, savo savanaudiškumą. Dažnai net patys tikime tuo, ką sakome, o vaikas mato, kad mūsų „tiesa" šiandien vėl kitokia, negu vakar... Tai kam mūsų klausytis? Ar įmanoma su mumis tartis?


Auklėjimas nėra žodžiai ar bausmės. Auklėjime daug svarbiau mūsų pačių elgesys. Jei norime, kad žodis turėtų poveikį, jis turi atitikti veiksmą. Kai vaikas žino, kad tėvai laikosi žodžio, jis gali su jais tartis, derėtis. Jei tėtis vis žada ir netesi, vaiko širdyje kaupiasi nusivylimas juo. Jei mama vis grasina ir netesi, ji darosi juokinga...


Bet, Kristina, jei prirašyčiau dar tris puslapius, Jūs vis tiek negautumėte atsakymo - ką daryti? Gyvenime pilna rūpesčių, o auginti vaiką vienai - tikrai sunku. Norint ką nors keisti įprastiniame gyvenime, reikia ne tik gero patarimo, bet ir palaikymo tuo pokyčių laikotarpiu. Beveik visuose didžiuosiuose Lietuvos miestuose vyksta konsultantų vedamos „Tėvų grupės", kuriose tėvai ieško ir mokosi geresnių auklėjimo būdų. Tokioje grupėje Jūs gautumėte ir patarimų, ir palaikymą.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis