Siaubingai nemalonus jausmas, kurį vaikai ima jausti nuo 5 metų

Augdami vaikai susiduria su kebliomis situacijomis, o gėdos jausmas juos kankina gerokai dažniau nei suaugusius žmones. Gėda yra siaubingas jausmas. Ypač vaikams.

Gėda nėra „įgimtas“ jausmas


Kiekvienas iš mūsų yra jautęs gėdą, ji, priešingai nei pyktis, liūdesys ar džiaugsmas, nėra „įgimtas“ jausmas. Tai, dėl ko gėdijamasi, jei išvis tai daroma, nulemia visuomenė, kurioje išaugame. Būtent visuomenė formuoja reikalavimus, kuriuos vėliau mes patys sau keliame.


Norėdami suprasti gėdą, pirmiausia turime išsiaiškinti, apie kokias pirmines emocijas kalbame. „Dažniausiai gėdą sukelia savojo „Aš - idealas“ nepasiteisinimas“, - tvirtina diplomuota psichologė Kora Krueger iš Hamburgo. Tai galioja šeimos galvai, kuris iš gėdos prieš šeimą nutyli netekęs darbo. Tai galioja vaikui, kuris nuo menu besižavinčios savo motinos nuslepia gavęs prasčiausią balą iš dailės. Abu jie gėdijasi neįvykdę savo pačių sau iškeltų reikalavimų.


Vaikai gėdijasi dažniau nei suaugusieji


Vaikai yra ypač priklausomi nuo savo tėvų, mokytojų ir draugų pripažinimo bei dėmesio. Todėl jiems labai svarbūs aplinkiniai ir jų nuomonė. Kai tik įmanoma, jie vengia visko, kas gali sukelti bet kokį gėdos jausmą. Pavyzdžiui, jeigu yra žinoma, kad beveik visi vaikai klasėje bodisi itin populiaria jaunų vaikinų grupe, tuomet jos gerbėjai garbina savo stabus slapčia ir su viltimi, kad bendraklasiai to neišsiaiškins. Išaiškėjus „paslapčiai“ kiltų stiprus gėdos jausmas.

Taip nutinka Jonui, tyleniui su akiniais, kuris įpratęs laikytis atokiau, kai draugai ima laidyti juokelius. Šiandien jis susikaupė ir nusprendė papasakoti nešvankų anekdotą. Jono bendraklasiai pašaipiai žvelgia į jį, bet nei vienas nesijuokia. Jonas stovi tarsi suakmenėjęs, jaučiasi susimovęs. Jis juk norėjo šiuo anekdotu užsitikrinti naują statusą tarp draugų, aiškina psichologė. „Po velnių, - galvoja kiti, - tyli kiaulė gilią šaknį knisa“.


Jonas patiria dvigubą smūgį. Iš bendraklasių reakcijos jis supranta: „Esi prastas anekdotų pasakotojas, o be to, tylenis su akiniais dar turi ir nepadorių minčių“. Taip Jonas įgaus naują vaidmenį kitame anekdotų raunde. Kitą kartą bendraklasiai mes jam iššūkį. Jeigu jis nepapasakos „riebaus“ anekdoto, bus pavadintas bailiu. Jei tai padarys, tas anekdotas jiems vėl pasirodys nejuokingas.


„Kiti mato Jono gėdą. Čia dar kalba eina ir apie socialinę baimę“, - sako Kora Krueger. Psichologė tvirtina, kad Jonui labai svarbu priklausyti šiai grupei, tačiau jis nežino, kaip prie jos prisijungti. „Jonas galvoja esantis nepatrauklus, o skausmingas atmetimas tik dar labiau sustiprina šį neigiamą savęs suvokimą“, - toliau aiškina psichologė. Kad vaikas išsilaisvintų iš šio užburto rato, specialistė pataria nuo viso to atsiriboti tol, kol praeis gėdos jausmas.


Shutterstock nuotr.


Gėdos jausmas atsiranda tik penktaisiais metais


Kaip atsiranda gėdos jausmas? Iš pradžių reikia atskirti dvi gėdos formas: aukščiau minėta gėda, kuri kyla, kai žmogus jaučiasi sutrikęs, ir kūno gėda, kurią žmogus jaučia iš poreikio apsaugoti savo intymumą. Kūdikiai gėdos jausmo dar nejaučia. Jie tik sulaukę pusantrų metukų atpažįsta save veidrodyje – tai svarbi sąlyga, kad suvoktume save kaip asmenį. Pamažu formuojasi vidinis vaizdas (kaip suvokiu save) ir išorinis vaizdas (kaip mane suvokia kiti). Gėdos jausmas išryškėja apie penktuosius gyvenimo metus, o septintaisiais metais apie 80 procentų vaikų turi stipriai išreikštą gėdos jausmą. Tokius rezultatus gavo vaikų gėdos jausmus tyrę mokslininkai.


Augdami ima gėdytis savo kūno


Tai, kad ikimokyklinio amžiaus vaikai gėdijasi savo kūno, tampa akivaizdu, kai vieną dieną jie jau nebenori lakstyti nuogi. Taip vaikas bando nustatyti ribas, kurias suaugusieji privalo gerbti. Apie trečiuosius ar ketvirtuosius gyvenimo metus vaikas pradeda atriboti savo privačią sferą. Jis pagaliau užsidaro tualeto duris, bent jau eidamas „didelio reikalo“. Kai kurie mokyklinio amžiaus vaikai persivilkdami baseine apsisiaučia rankšluosčiu arba namuose duše maudosi su maudymosi kelnaitėmis, jei namie yra mažojo brolio auklė.


Išsiaiškinkite, kas iš tiesų žeidžia vaiką


Kita svarbi prielaida, dėl ko vaikas gali gėdytis – jis jau sugeba suvokti, kad kažką padarė blogai arba ne pagal taisykles. Toks suvokimas atsiranda tik ikimokyklinio amžiaus vaikams. Vis dėlto ką daryti, kai vaikai gėdijasi dažnai ir labai stipriai, dėl to jaučiasi sutrikę ir nepasitikintys savimi? Tokiu atveju tėvas ir motina turėtų pabandyti atsargiai išsiaiškinti tikrąsias gėdos priežastis.


Dešimtmečiui Markui nutiko štai kas – kadangi per fizinio lavinimo pamoką jis atbėgo paskutinis, mokytojas neapgalvotai pakomentavo: „Kaip šlapias maišas“. Todėl nuo tol dauguma klasės draugų jį pradėjo vadinti „šlapmaišiu“.


Marko tėvams teko išsiaiškinti ne tik, ką reiškia „šlapmaišis“, bet ir visą pravardės atsiradimo istoriją. Dar daugiau jiems teko pasistengti, kad nuoširdaus pokalbio metu Markas atskleistų, kas iš tikrųjų jį įžeidė ir kurie jo atžvilgiu išsakyti žodžiai jam atrodo neteisingi. Jeigu jo savęs vertinimas priklauso nuo to, ar jis pripažįstamas kaip sportininkas, tėvai gali nesunkiai padėti – užrašyti vaiką į sporto klubą, kuriame nesilanko nė vienas bendraklasis. Ten jis gali treniruotis tol, kol pasijaus esantis tvirtas.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis