Šiuolaikinių tėvų klaida: dėl jos vaikus užklumpa šimtai ligų

„Jis turbūt pavargo", - vaiką, parduotuvėje iškėlusį sceną dėl žaislo, užstoja mama. „Kažin kas jį išvargino? - ironizuoja reiklus tėtis. - Kinas, ledai, karuselės?" Vaiką gali išvarginti net ir šeiminiai pietūs, jei reikėtų, mamos pusėn stotų psichologė Dovilė Jankauskienė.

Konsultuoja psichologė Dovilė Jankauskienė.


Teoriškai viduramžius jau „išaugome", žinome ir pritariame požiūriui, kad vaikas nėra miniatiūrinė suaugusio žmogaus kopija. Ir nors vaikams perkame vaikiškus drabužius, leidžiame žiūrėti tik vaikiškus filmukus, vis dar labai dažnai juos matuojame suaugusio žmogaus mato vienetais: „Aš galiu, gali ir jis"; „Man patinka, patinka ir jam", „Aš ilsiuosi, vadinasi, ilsisi ir vaikas." Tačiau yra ne visai taip.


Įsitempęs vaikas


Pavyzdžiui, suaugusiojo širdžiai, akims ir skrandžiui malonūs bei „poilsingi" šeiminiai pietūs (sėdėti reikia šiek tiek pasitempus, valgyti – švariai ir pagal etiketą) gali būti mažo vaiko nuovargio priežastis. Suaugusiam nieko nekainuoja šakute pasmeigti bulvės gabalėlį, pataikyti šaukštą į burną ar atsigerti kompoto neapsipylus. Suaugęs žmogus atsipalaiduoja ir mėgaujasi skoniais. Tuo tarpu trimečiui pavalgyti pačiam - ir dar taip, kaip tikisi mama, yra turbūt taip pat sunki užduotis, kaip uolų laipiotojui užsiropšti ant penkių metrų olos.


„Fizinį, emocinį, psichologinį nuovargį vaikui gali sukelti dalykai, kurie suaugusiam atrodo be pastangų įveikiami, lengvai pakeliami ir net malonūs. Vaiko įgūdžiai nėra taip gerai išlavinti kaip suaugusio žmogaus. Mažylis neturi tiek patirties, kiek suaugęs žmogus, net ir paprasta užduotis reikalauja daug pastangų. Vaikas dar nežino, kurios raumenų grupės užtenka, pavyzdžiui, užkelti sunkesnį daiktą ant stalo, todėl įtempia visus raumenis. Stebėkite savo mažuosius – jie „dirba" labai susikaupę, įtempę net ir veido raumenis. Vaiką nuvargina jau vien toks įsitempimas, be to, jo nervų sistema nėra brandi, jis dar nemoka „atsijungti", kai pastangų reikia mažiau, ir paskui vėl „įsijungti". Ką nors darydamas yra visada „įsijungęs". Todėl tai, kas mums teikia džiaugsmo, nes yra lengva, vaikui gali taip pat teikti džiaugsmo, bet būti sunku."


Svarbiausia - taisyklingai kvėpuoti


Tiksliau, giliai įkvėpus nepamiršti giliai iškvėpti. Vaikai džiaugsis tuo, ką daro, ir nepervargs, jei, pirma, jį lydės sėkmė, antra, veikla bus organizuojama kvėpavimo principu – įkvėpus reikia iškvėpti, t. y. aktyvią veiklą turi lydėti ramus atokvėpis, o ne kita aktyvi veikla. „Per dieną darželinukui užtenka vienąkart giliai įkvėpti – po tokios veiklos, kuri reikalauja energijos, susikaupti ir kitų pastangų, paskui, ypač popiet, svarbu leisti vaikui iškvėpti, atsikvėpti – duoti laiko „suvirškinti" tai, ką patyrė, nusiraminti. Jei leisime jam gyventi tokiu ritmu, net ir pavargęs atgaus jėgas.


Be abejo, įtemptų akimirkų, kai reikia vis įkvėpti, pasitaiko ir vaiko gyvenime, tai normalu, jos neišsekina. Tačiau jei jis nuolat gyvena tik įkvėpdamas, tarkime, ryte laukia baletas, popiet – anglų kalba, vakare – baseinas, o rytoj viskas prasideda iš naujo ir nėra kada visko, kas patirta, sukaupta, iškvėpti, ateis akimirka, kai įkvėpti tiesiog nebebus kur. Vaikas bus pilnas visko ir naujų įspūdžių, žinių jis tiesiog nebepriims.


Kai taip nutinka, „išlenda" pirmieji pervargimo požymiai - tai abejingumas, liūdesys, noras „nieko neveikti", žiūrėti į vieną tašką, mechaniškai pirmyn atgal stumdyti mašinytę, arba, priešingai, perdėtas neproduktyvus aktyvumas, kai vaikas lyg prisuktas, sudirgęs, agresyvokas, energingas, tačiau toji energija nieko nesukuria, nes visos jėgos nukreiptos kovoti su nuovargiu. Psichologė įspėja, kad neproduktyvus hiperaktyvumas, sumišęs su nerimu, pykčiu, gali būti vaikų depresijos požymis.


„Emociškai galima jaustis pavargus po gimtadienio šventės, fiziškai po treniruotės baseine, protiškai – po kelių iš eilės pamokėlių. Pavargti yra normalu. Nuovargį vaikas pakelia, gali atsigauti. Svarbu žinoti, kad nuovargis yra kaip skausmas, jis įspėja, kad atėjo metas ilsėtis. Jei į įspėjimą nereaguojama, nuovargis kaupiasi, didėja ir virsta pervargimu. Tai pavojinga.


Dažnai po darželio vaikas dar vežamas į būrelį, gimimo dienos vakarėlį, kiną ar kavinę, nes tėvai yra įsitikinę, kad turėtų būti smagu. Bet vaikui gali būti per daug. Grįždamas jis gali verkti, būti piktas arba „nulūžti" automobilyje. Jei toks elgesys kartojasi – vadinasi, vaikas pervargęs, jo nervų sistema „ištampyta". Pervargimą lydi išsekimas, o šis prišaukia ligą," – įspėja D.Jankauskienė.


Kaip aš tave myliu, arba formuojame požiūrį


Nusilpęs imunitetas, alergija, atopinis dermatitas, neurodermatitas, depresija, psichikos sutrikimai – nuovargis yra daugelio ligų PIN kodas. Pervargęs suaugęs žmogus turi įvairių įsipareigojimų, kurie neleidžia laiku stabtelėti, todėl geria vaistų, papildų, kavos, energinių gėrimų ir t. t. Kol kūnas „pakelia", nuovargį žmogus ignoruoja. Ką daro vaikas? Mažas vaikas tiesiog „išsijungia" – nedaro nieko, miega arba suserga.


„Kuo mažesnis vaikas, tuo labiau paklūsta vidiniams organizmo dėsniams, tuo fiziologiškiau reiškia nuovargį, todėl greičiau ir atsigauna. Vyresnis, penkiametis ar šešiametis, paprastai jau yra patyręs ankstyvojo ugdymo programą – lyderystės mokyklas, plaukimo būrelius, spektaklius šeštadieniais ir edukacines programas Nacionalinėje dailės galerijoje sekmadieniais, bet jaučia, kokie yra tėvų lūkesčiai, todėl organizmo dėsnius pradeda „permušti" noras tuos lūkesčius pateisinti, įtikti tėvams, sulaukti apdovanojimo ar susižavėjimo šūksnių", – sako psichologė.


Sutinku vaikų, kurie į dailės terapijos pamokėlę ateina po sporto ar anglų kalbos būrelio. Sporto būrelyje jie „iškrauna" visą savo nerimą, per kraštus „lipančią" energiją ir kai vėliau iš jų tikimasi kitokio judesio, pavyzdžiui, smulkiosios motorikos, vaikui, pasirodo, tai per sunku. Jis nori tik trupinti molį tarp pirštų, „makaluoti" spalvas (nuvargę itin mėgsta maišydami įvairias spalvas bandyti išgauti rudą atspalvį) arba atlikti kitą monotonišką mechanišką veiksmą. Nes taip jis ilsisi.


Tėvų pareiga – tai pastebėti ir leisti ilsėtis. Psichologė D.Jankauskienė sako, kad būdami jautrūs savo vaikui ir jo poreikiams mes formuojame jo požiūrį į save, nuostatą, kiek ateityje jam bus svarbu tai, ką jaučia pats, ir tai, ko kiti nori ar tikisi. „Ką matome stebėdami suaugusius žmones? Jie nebeatpažįsta, nepastebi kūno ženklų, kartais net nesuvokia, kad yra pervargę. Manau, tai nepagarba sau."


Ar snūstelėjęs automobilyje trumpą valandėlę, pavyzdžiui, kol yra nuvežamas iš vieno būrelio į kitą, vaikas pakankamai pailsi ir atsigauna? Toks poilsis kokybiškas?


Manydami, kad to pakanka, mes vaiką vėl lyginame su savimi. Dažnam suaugusiam žmogui „nulūžti" dešimčiai minučių vidury dienos yra sielos atgaiva. Pavyzdžiui, po darbo sėdame į autobusą, „atsijungiame", o išlipę vos už kelių stotelių jaučiamės gan energingi bėgti į antrą darbą. Tačiau vaikui užtenka vieno darbuko – dienos darželyje. Po jo jau nereikėtų tempti į kitą ugdymo įstaigą. Taip elgdamiesi tėvai atsižvelgia į savo galimybes, o ne į savo vaiko poreikį.


Ar šiuolaikiniai vaikai miega užtektinai? Suaugusieji miega per mažai ir tai rimta bėda, o kaip vaikai? Yra net darželių, kuriuose per pietų miegą vyksta įvairios veiklos...


Vaikai turi laimę, nes miego stygių sugeba kompensuoti kad ir „atsijungdami" automobilyje, valgydami košę. Žinoma, jei nuovargis ignoruojamas arba yra labai didelis, gali nukentėti miego kokybė, jis tampa neramus, gali sapnuotis baisūs sapnai, pavyzdžiui, vaikas sapnuoja, kad pasiklydo, jį kažkas vejasi, nori pavogti ir t. t.


Reikia pietų miego ar ne, reikia spręsti pagal konkretų vaiką. Kai kuriems pradinukams jo dar reikia, kai kuriems keturmečiams jau nebereikia. Net jei pietų miego vaikas nemiega, labai svarbu, kad tuo metu turėtų galimybę atsikvėpti, pailsėti, žaisti, pabūti su mėgstama knygute, žaisliuku, pagaliau pats su savimi.


Ar įvairūs atsipalaidavimo pratimai, pavyzdžiui, kvėpavimo, joga ir veido joga, net pėdučių mankšta, gali padėti nepervargti ar bent sumažinti vaiko nuovargį?


Labiausiai pailsėti, „atsijungti" vaikams padeda laisvas, nevaržomas, suaugusiųjų nekontroliuojamas, neorganizuotas žaidimas. Iš tikrųjų tokie vaikai labiausiai nori tiesiog žaisti, daryti tai, ką suaugę žmonės dažnai vadina „nieko neveikti". Tai gali būti ir žaidimai vonioje su vandeniu, ir smėlio žaidimai, ir piešimas, tapymas, bet tik jei vaikas pats to nori. Organizuotas atsipalaidavimas – tai suaugusių žmonių reikalas. Be abejo, galima pamažu mokyti vaiką atsipalaiduoti „pagal komandą", tai pravers ateityje. Atsipalaidavimo pratimai, pertraukėlės labiausiai padeda vaikams įsidūkus, kai jie tampa sunkiai valdomi, arba užėjus pykčio bangai. Bet pavargusiam leiskite tiesiog būti. Pavargę vaikai patys parodo, ko jiems tuo metu labiausiai reikia.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis