Močiutės laiškas apie mažo vaiko begalinę meilę

Gavome močiutės Renutės laišką, kuriame ji aprašo vieną rytą su mylima anūkėle.

Svečiavausi sūnaus šeimoje Airijoje. Rytas. Guliu plačioje lovoje. Dar tik prabudau, bet saulutė jau šviečia tiesiai į mane pro didelius langus. Džiaugiuosi saulėtu rytu, ir galvoju, ką čia skanaus pagaminti anūkelių pusryčiams.

Neišgirstu atsiveriančių durų, bet tiesiog pajuntu, kad kažkas kambaryje dar yra. Pasuku galvą ir pamatau mažylę. Stovi tarpduryje nedrąsiai, susivėlusia galvele, apkabinusi savo mylimiausią, jau daug visko mačiusį, nublukusį nuo skalbimo ir subliuškusį nuo mylavimų pliušinį dalmantinuką.

Pamačiusi, kad aš jau pabudusi, įsiropščia į lovą ir klausia:

- Ar galiu pas tave pabūt, močiute?

- Gulkis šalia, žiūrėk, kaip šviečia saulutė.

-Aha!

Atsigula šalia manęs. Mažylė pažiūri į langą, į mane, vėl į langą, o veidukas rimtas, rimtas, be šypsenėlės, akytės didelės, didelės ir staiga sako:

- Močiute, aš taaaip myliu savo sesutę!

Jos rankytės stipriai, stipriai prispaudžia prie savęs dalmantinuką, atrodo, kad jis sulys į jos trapų kūnelį. Nuo didelių pastangų kuo stipriau apkabinti, net veidelis persikreipia. Žvilgteli į mane ir vėl:

- Močiute, aš taaip myliu savo broliuką!

Mažos rankytės dar stipriau suspaudžia dalmantinuką, kuris visiškai pradingsta jos glėbyje, veidukas net suvirpa nuo įdėtų pastangų dar stipriau apkabinti.

Aš tyliu.

Mažylė žvilgteli į mane ir vėl sako:

- Močiute, aš taaip myliu tėvelį ir mamytę!

Jau neturi daugiau jėgu spausti dalmatinuko,- apkabina mane. Staiga dalmatinukas šauna į viršų, ir, nepasiekęs lubų skrenda atgal, o aš išgirstu jau ne šiaip pasakymą, o šauksmą:

- Aš taaaip myyyliuuu visą pasaulį!

Nežinau, kas atsitiko, atrodė, kad sprogo tūkstančiai bombų, užtaisytų galinga Meilės energija, kuri akimirksniu pasiekė ir užpildė tolimiausias Visatos kerteles. Atrodė, kad Visata ir visos dangiškos būtybės sustingo iš palaimingo džiaugsmo, pajutę tą galingą tikros, tyros, besąlygiškos vaikiškos meilės pliūpsnį.

Kol aš maudžiausi toje galingoje meilės srovėje, mažylė tyliai išsirangė iš mano lovos ir, apsikabinusi savo dalmantinuką, be žodžių, apdovanojusi mane ir visą pasaulį galinga Meilės energija, nutrepsėjo prie durų, ir, dar kartą žvilgtelėjusi į mane, tyliai jas uždarė.

O aš taip ir likau apgaubta tos begalinės meilės, kurios nepajėgiu ir neturiu teisės nešti viena, noriu ir privalau pasidalinti jeigu ne su visu pasauliu, tai bent su jo dalele.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis