Psichologė: kiek kartų reikia apkabinti vaiką, kad jis augtų laimingas

Kad vaikas augtų sveikas ir laimingas, jam būtinas tėvų artumas nuo pačių pirmųjų jo gyvenimo dienų. Vos gimusį mažylį ant mamos krūtinės padeda ne vien dėl biologiškai svarbaus poreikio žįsti, tačiau ir dėl sensorinių jutimų sužadinimo, artumo poreikio, pirmojo ryšio užmezgimo.

Psichologė Karolina Gurskienė.

Visiems nuo seno yra žinoma, kad „mamos pienas gaminasi jos galvoje“, mat pieno gamyba yra stipriai veikiama psichologijos – noro padėti mažyliui išgyventi, noro jį maitinti, noro globoti.

Motinai kūdikį liesti, glostyti, apkabinti yra ne ką mažiau svarbu nei pačiam kūdikiui. Visa tai sužadina ypatingus jausmus, kurie padeda lengviau gamintis pieneliui, kuris gyvybiškai svarbus ir reikalingas jos kūdikiui (tačiau tai nereiškia, kad visos motinos, kurios neturi pienelio, kūdikio maitinti nenorėjo!).

Juk tuo metu, kai mama žvelgia į savo mažą, bejėgį ir visiškai nuo jos priklausomą kūdikėlį, noras jį saugoti ir maitinti tampa toks begalinis, kad jį jaučia ne tik pats kūdikis, nuo to jausmo „tirpsta“ ir šalia esantis, ką tik gimdymą priėmęs personalas. Ryšys su kūdikiu, užsimezgęs dar mamos įsčiose yra toks stiprus, kad dažniausiai (nes, deja, pasitaiko ir kitaip) ką tik pagimdžiusiai motinai kūdikis tampa toks pat besąlygiškai svarbus, kaip ir ji jam.

Svarbiausia – ne maistas, o ryšys

Psichiatras, psichoterapeutas E. Laurinaitis pastebėjo, kad mes gimdami atsinešame poreikį turėti ryšį. Ne maistą, ne šilumą, o būtent poreikį turėti ryšį. Jis teigė, kad tai mūsų įgimta savybė, kurią būtina patenkinti.

Jei kūdikis negauna tokio ryšio, kuris jam parodo, kad pasaulis, į kurį kūdikis atėjo, yra saugus, patikimas ir prognozuojamas, žmogus išauga su labai nesaugiu pasaulio suvokimo stereotipu.

Kyla klausimas, kaip tą ryšį, kuris atrodo lengvai užsimezgė nuo pirmojo pilvelio paglostymo su žinojimu „kad jis ten“, išsaugoti ir sustiprinti, „kai jis čia“ – guli ant krūtinės ir kažko ieško?

Kaip išmokti mylėti vaiką?

Kiekvienas žino, kaip reikia mylėti vaiką, tam nereikia nei perskaityti papildomų knygų, nei baigti papildomų studijų. Tam net nereikia prieš gimstant kūdikiui ruoštis!

Net ir ką tik gimęs kūdikis „kalba“ – tik „paklausykite“: paimtas ant rankų jis nurimsta, pasūpuotas – palaimingai užsnūsta, priglaustas prie krūties ir įtraukęs pirmuosius pienelio gurkšnelius – užverčia akutes iš malonumo ir putotom lūpytėm godžiai ryja. Ar tai ne patys tikriausi atsakymai į klausimą „ar Tau gera ir patogu?“.

Juk jūs pati niekada neverkiate tam, kad būtų stiprūs jūsų plaučiai. Ir atrodytų visiškai nesąžininga, jei jums netikėtai graudžiai pravirkus, jūsų vyras net neprieitų – neva nenorėdamas jūsų išlepinti. Kiekvieną kartą mažyliui pravirkus, paguodžianti ir supratinga motinos reakcija yra tiesiog būtina pilnaverčiam kūdikio vystymuisi.Psichologė Karolina GURSKIENĖ

Ir netikėkite užtikrinančiai kalbančiomis rūstoko veido moteriškėmis, kurios drąsiai rėžia jaunai mamai „Nelėk prie vaiko vos pravirkus – išlepinsi“ arba „Tegul paverkia, plaučiai sustiprės“. Ne visada tikėkite ir „mamyčių vadovais“, kurių pilnos knygynų lentynos – tikėkite savimi!

Juk jūs pati niekada neverkiate tam, kad būtų stiprūs jūsų plaučiai. Ir atrodytų visiškai nesąžininga, jei jums netikėtai graudžiai pravirkus, jūsų vyras net neprieitų – neva nenorėdamas jūsų išlepinti.

Kiekvieną kartą mažyliui pravirkus, paguodžianti ir supratinga motinos reakcija yra tiesiog būtina pilnaverčiam kūdikio vystymuisi. Glaudus emocinis ryšys su pačiu artimiausiu žmogumi – mama, tėčiu ar kitu, vaiką globojančiu asmeniu mažyliui yra gyvybiškai svarbus, nes tik jo dėka vaikas jaučiasi saugus ir ramus.

Kada neįmanoma ryšio užmegzti

Tačiau glaudus ryšys negali būti tarp „vieno asmens ir daugelio vaikų“. Vaikai, kurie patenka į vaikų globos namus, yra pasmerkiami emociniam šaltumui, jų poreikiai, lyginant su vaikais, kurie gyvena šeimose, pamažu tampa daug mažesni, kol galiausiai lieka tik esminiai, dažniausiai fiziologiniai.

Globos namuose augantys vaikai dažnai pasižymi staigiu ir momentiniu prieraišumu prie žmogaus, išskirtinai parodžiusiu jiems dėmesį. Žmogiškojo ryšio trūkumus juos verčia to ryšio ieškot visur ir taip, tarsi kažkur jie jį būtų pametę. O viltis jį atrasti yra kiekviename, švelniau ir daugiau jį pakalbinusiame suaugusiame žmoguje.

Tokie vaikai mažai matę (arba išvis nematę) mylinčių rankų, o apkabinę vienas kitą nepasijaučia kažkam labiau reikalingi. Tai kaip gi pasaulis gali būti saugus, jei aš nesaugus net šioje mažoje erdvėje?

Kiek apkabinimų per dieną reikia vaikui

Garsus amerikiečių chirurgas Robertas P. Mackas apskaičiavo, kad vaikui išgyventi reikia 4 apkabinimų per dieną, o normaliai vystytis būtina būti apkabintam ir pamyluotam mažiausiai 12 kartų per dieną. Kad ir kokie bebūtų aritmetiniai skaičiavimai, meilės nebūna per daug. Nuo šiol į vakarinį ritualą „dantų valymas - pižama - pasaka“ įtrauksiu ir trumpą pasimylavimą „myliu myliu spust, prie širdutės glust".

Laimingi vaikai, turintys laimingus tėvus.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis