Kaip jaučiasi vaikas, kai mato besipykstančius tėvus?

Visi norime, kad namai būtų užuovėja, ramybės oazė, tačiau vargu ar daug kas gali pasigirti, kad gyvena it rojuje, nes pasitaiko ir susipykti, ir pasiginčyti. Ką jaučia vaikas, kai mato besivaidijančius tėvus, kaip konfliktuoti nekenkiant jo emocinei būklei?

Konsultuoja psichologė Edita Kuogienė.

Ar kiekvieną ginčą galima vadinti konfliktu? Kuo jie skiriasi?

Konfliktas - dviejų pusių priešiškumo būsena. Ginčas gali būti dėl skirtingų nuomonių, bet be priešiškumo, kai gerbiant oponentą siekiama išsiaiškinti tiesą ar geriausią išeitį. Tačiau dažniausiai ginčai vis dėlto yra ir konfliktai.

Kaip vaikas jaučiasi, kai ginčijasi ir pykstasi tėvai, kartais net ir jį įtraukia į tarpusavio karą, verčia pasirinkti, kurį jų palaikyti? 

Kai tėvai pykstasi, vaikas gali jausti baimę, nerimą, pyktį, bejėgiškumą, ieškoti savo kaltės dėl to, kas vyksta. Ir nors kartais tai atrodo visai nelogiška, jis mano, kad buvo nepakankamai geras ir tėvai dėl to dabar pykstasi. Todėl tampa piktas, agresyvus arba bando kaltę išpirkti stengdamasis tėvus sutaikyti. Tačiau jaučiasi bejėgis, nes tai tėvų konfliktas, mat prisiimti atsakomybę ir išsaugoti jų santykius vaikui yra per sunki našta.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Ką apie vaiką pasako jo Zodiako ženklas? Dvyniai

Paaiškėjo, kada ir kur bus krikštijamas karališkasis kūdikis

Širdelėje kunkuliuojantis pyktis tėvams vaikui kelia baimę,jis jaučiasi esąs blogas, bijo būti atstumtas. Ir jeigu tai patvirtina mamos ar tėčio dėl ko nors kilęs susierzinimas, pyktis, „prasikaltėlio" savijauta dar labiau pablogėja. Todėl nurimus konfliktui pasakykite vaikui, kad mylite jį tokį, koks yra, ir mylėsite visada. Šie žodžiai gydo visas emocines žaizdas.

Kokio amžiaus vaikas yra pažeidžiamiausias, į tėvų barnius reaguoja jautriausiai?

Kaip rodo praktika, tėvų barniai ir skyrybos gali būti skaudūs net suaugusiam vaikui.

Ar mergaitės ir berniukai į tėvų konfliktus reaguoja skirtingai?

Mergaitės šiek tiek dažniau stengiasi konfliktus užglaistyti, tėvus sutaikyti, o berniukai dažniau reaguoja pykčiu.

Kokios galimos tėvų konfliktų pasekmės vaiko emocinei būklei, sveikatai, santykiams su bendraamžiais?

Kai tėvai konfliktuoja, vaikas gali regresuoti (pavyzdžiui, šešiametis gali pradėti elgtis kaip trimetis), skųstis įvairiais skausmais ar netgi iš tikrųjų susirgti, tapti agresyvus, piktas, uždaras, nebendraujantis arba, priešingai, ypač geras, lipšnus, plepus. Jei šeima konfliktuoja, ir vaikas gali dažniau konfliktuoti su draugais bei kitais žmonėmis. 

Kaip turėtų reaguoti tėvai, jei juos vaikas pamatė konfliktuojančius?

Paaiškinkite, kad jūs pykstatės ir tai yra normalu - visi žmonės kartais pykstasi. Gal dar šiek tiek pasibarsite, gal tyliai papyksite tiek, kiek reikės, o gal greit išsiaiškinsite ir susitaikysite. Pabrėžkite, kad tai suaugusiųjų konfliktas (net jeigu ginčas vyksta dėl vaiko auklėjimo) ir susitvarkysite patys. Taip šiek tiek sumažinsite jo kaltės jausmą, nuimsite nuo pečių pareigos naštą jus sutaikyti ir vaikui bent truputį bus lengviau.

Dar rekomenduoju po konflikto būtinai pasikalbėti su vaiku, leisti išsakyti savo nerimą, pyktį, baimes. Tad paklauskite, ar jam baisu ir ko jis bijo. Dažniausiai atsako, kad skyrybų. Tuomet pakalbėkite apie tai, kad jūs neketinate skirtis, arba apie tai, kad skyrybas galima išgyventi ir netgi po jų vaikas vis tiek turi abu jį mylinčius tėvus. Jeigu atsisako kalbėti, galite paklausti: „Turbūt pyksti ant mūsų, kad verčiame tave nerimauti?" Jeigu atsakys „ne", neprieštaraukite, gal vaikas tiesiog nenori dabar apie tai kalbėti. Nuo to, kad paklausėte, jam jau lengviau.

Kai kurie tėvai išvengia žodžių karo, bet svaidosi piktais žvilgsniais arba daug savaičių vienas su kitu nekalba. Ar vaikas į visas konflikto išraiškos formas reaguoja vienodai?

Jeigu tėvų konfliktas paslėptas, be žodžių, vaikas jaučia įtampą, baimę, tik nežino, kodėl, nes apie tai nesikalbama, nuo jo slepiama. Todėl apie tvyrančią įtampą ir jam kylančią grėsmę dažniausiai kuria fantazijas. Ir neretai jos būna gerokai baisesnės nei tikrovė. Geriausias vaistas sveikai emocinei atmosferai šeimoje palaikyti - kalbėtis apie viską, kas vyksta, apie jausmus, kurie kyla. Jeigu tylite „dėl šventos ramybės", „nuryjate" nuoskaudas, aukojate save ir savo poreikius, gyvenate ramiai, bet ant veikiančio ugnikalnio. Ir vaikas tai jaučia.

Sakoma, kad konfliktai turi ir gerą poveikį vaikui: jis tikroviškiau suvokia pasaulį, išmoksta tinkamai juos spręsti. Tai gal tėvai neturėtų slėpti savo tarpusavio nesutarimų?

Taip, gyvenime vaikas patirs visko, todėl mūsų uždavinys ne saugoti jį nuo to, kas laukia, bet išmokyti tinkamai reaguoti. Šiltnamyje auginta gėlė natūraliomis sąlygomis nelabai išgyvena, bet nuolat šalnų ar audrų alinamas daigelis taip pat sunkiai auga. Todėl geriausia surasti viduriuką: kur reikia pasaugoti, o kur galima, leisti išgyventi pačiam.

Jeigu tėvams išeina „kultūringai" konfliktuoti, ginčydamiesi dėl savo tiesos neįžeidinėja vienas kito asmenybės, neskaudina, argumentuotai įrodinėja norėdami išgirsti, suprasti ir kito žmogaus nuomonę bei poziciją, tada tokie konfliktai vaikui gali būti netgi naudingi. Jis mokosi, kaip tinkamai konfliktuoti ir paskui gerai jaustis, išmoksta santykius aiškintis ir kitomis aplinkybėmis. Tačiau tokie konfliktai realiai yra reti. Dažniau vaikai girdi visai kitus dalykus: nuoskaudas, kaltinimus, priekaištus, įžeidinėjimus, skaudinimus. Jeigu jūsų konfliktai tokie, stenkitės bartis ne vaiko akivaizdoje, o jeigu jau kitaip neišeina, po visko būtinai su juo pasikalbėkite apie tai, kas vyko.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis