Kai mušasi kūdikis, nepulkite kaltinti blogo auklėjimo – priežastis kita

Kodėl tokie maži vaikai, dar neišaugę iš kūdikystės, ima muštis? Kaip tinkamai į tokį elgesį sureaguoti tėvams? Į šiuos ir kitus tėvams rūpimus klausimus atsako psichologė.

Artėdami prie pirmojo gimtadienio, kūdikiai dažniausiai vis nesiliauja džiuginti tėvelius savo naujais pasiekimais: ima savarankiškai stovėti, vaikščioti, bando patys valgyti griebdami už šakutės ir nerangiai taikydami į burnytę.

Tačiau ne visos kūdikio savarankiškumo apraiškos yra malonios ir priimtinos tėvams. Ir nors tėveliai griebiasi už galvos pamatę pirmuosius savo mažylio savarankiškus smūgius kastuvėliu draugui per galvą – tai dažnas ir normalus raidos procesas.

Kadangi vaikas dar labai mažas ir neturi patirties, kaip užmegzti kontaktą su kitais vaikais, tokiu savo elgesiu jis tiesiog natūraliai bando į save atkreipti dėmesį ir pradėti bendravimą.

Smėlio sauja draugui į veidą, trinktelėjimas per galvą grėbliuku ar neapskaičiuotas timptelėjimas už kapišono reiškia norą komunikuoti, taip mažylis išreiškia susidomėjimą kitu asmeniu. Paradoksalu, bet kitam pravirkus, pasidaro dar įdomiau – kyla noras tą patį veiksmą pakartoti dar kartą ir įsitikinti, kad būtent taip viskas ir veikia („trenkiau – verkia – bara"). Tokio amžiaus vaikas dar per mažas numatyti ar suprasti pasekmes, tačiau momentinis supratimas, kad „aš tai padariau" yra sąlyginai malonus ir siektinas. Mažylis tokį savo veiksmą (dar kartą trinktelti grėbliuku per galvą ką tik nurimusiai mergaitei) su malonumu atlieka dar kartą, nes jam labai smalsu ir norisi įsitikinti, ar reakcija bus tokia pati.

Savaime suprantama, kad tėvai tokio vaiko elgesio „nenurašo" (o ir neturėtų) savaiminiam raidos procesui. Nors toks elgesys yra natūralus, adekvati tėvų reakcija į tai yra labai svarbi ir reikalinga.

Visu pirma, tėvai neturėtų patys išsigąsti tokio mažylio elgesio ar labai emocionaliai į tai sureaguoti. Perdėta tėvų reakcija išprovokuos perdėtas vaikų reakcijas – nuskriaustasis dar labiau verks, o skriaudėjas dar labiau susidomės draudžiamu elgesiu. Tėvai turėtų išlikti ramūs, tačiau konkretūs ir griežti. Tinkama reakcija būtų paimti savo vaiką už rankos ir trumpai, tačiau aiškiai nurodyti logišką pasekmę: „negalima muštis, Ievutė verkia, jai skauda".

Moralai apie netinkamą elgesį ir vaiko gėdinimai šioje situacijoje yra visiškai neveiksmingi, paprastai jie labiau reikalingi skriaudėjo tėvams, tarsi netiesioginiam atsiprašymui nuskriaustojo tėvams už tokį savo vaiko elgesį. Tačiau nurimkite, tokio amžiaus „muštuko“ smūgis nebūna labai stiprus, o nuskriaustas priešininkas, kaip tyčia, dažniausiai būna ypač jautrus, todėl situacija nėra rimta – nereikia ir jokių rimtų pasiteisinimų. Nors tokio amžiaus mažyliai yra labai egocentriški ir tikrai nesugeba įsijausti į kito jausmus, mokymasis turi prasidėti nuo pirmųjų naujojo elgesio dienų.

Reikėtų skatinti vaiką netinkamai pasielgus, šiuo atveju nuskriaudus draugą, jo atsiprašyti. Dėl mažo vaiko amžiaus tai padaryti reikėtų skatinti neverbaline kūno kalba: „paglostyk Ievutę, atsiprašyk" arba „dabar padėk Ievutei atsistoti, jai sunku". Kuo anksčiau mažylis bus mokomas užjausti ir padėti, tuo lengviau jam vėliau bus įsijausti į kito žmogaus emocijas ir būti empatišku.

Netinkamą vaiko elgesį įvardinkite ir pateikite galimą alternatyvą. Jeigu mažylis atėmė kastuvėlį iš draugo, labai svarbu grąžinti jį savininkui („atiduok, dabar Ievutė žaidžia su juo, atimti negalima") – taip perduodama vaikui informacija, kad toks elgesys nėra toleruojamas. Tačiau labai svarbu suprasti ir savą vaiką – jis taip pat nori kastuvėlio, todėl reikia rasti ir jam priimtiną sprendimą: „mes paimkim šitą, pažiūrėk, koks jis gražus".

Vaikai, kaip ir suaugę žmonės, gali tiesiog nesutarti su tam tikrais žmonėmis, gali greitai pavargti ar jausti antipatiją konkretiems asmenims. Stebėkite savo vaiką, jeigu jūsų Lukutis su kaimynės Jokūbėliu nuolat vietoje „labas" duoda vienas kitam per ausį – sąmoningai venkite jų susitikimų ir susidūrimų. Vaikai nuo mažų dienų gali pavydėti vienas kitam, nemėgti vienas kito ar jausti ypač didelį susidomėjimą vienas kitu, galiausiai gali neapsakomai traukti vis ta pati konkurento reakcija.

Galbūt jūsų vaikui greitai nusibosta ta pati veikla, todėl po 20 minučių kapstymosi smėlio dėžėje jam tampa nuobodu ir trinktelėjimu jis paįvairina savo žaidimą, tad pamatę svajingai žvelgiantį į vieną tašką savo vaiką, pasiūlykite jam pakeisti veiklą ir nueiti pasisupti.

Stenkitės nekreipti dėmesio į aplinkinių reakcijas, bet patys reaguokite adekvačiai ir atitinkamai. Žinodami, kad jūsų mažylis dabar išgyvena „mušimosi laikotarpį" stenkitės nevesti jo prie vaikų ir tėvų, kurie ypač jautriai reaguoja į tokias situacijas. Stenkitės bendrauti su aktyviais vaikais, kurie ne visada ar ne taip stipriai reaguoja, kad jiems kažkas trinkteli – nei jūsų vaikui tada bus įdomu, nei kitam.

Išmokti nesimušti ir kitokiu būdu pakviesti draugą draugauti, išmokti kitaip apsiginti ar išmokti nesimušant išreikšti pyktį yra ilgas ir daug kantrybės reikalaujantis procesas. Jeigu jūsų mažylis nereaguoja į pastabas ir vėl ir vėl trenkia draugui – patraukite jį ir įspėkite, kad jei nesiliaus, teks eiti namo. Ir iš tikrųjų, jam nesiliovus – veskite jį namo. Verkiantį, rėkiantį ar kitaip protestuojantį, tačiau veskite jį namo – taip mokomes priežasties-pasekmės ryšio ir šventai imame tikėti mama. Ne veltui yra sakoma, kad vaikai mažesni ne be priežasties, o todėl, kad reikalui esant tėvai galėtų juos tiesiog pakelti ir nunešti.

Į bet kokį vaiko elgesį reikalinga tinkama „čia ir dabar" reakcija. Užsimojo, bet netrenkė: „tu šaunuolis", kantriai duoda žalią grėbliuką Ievutei ir atsargiai ima už raudono iš jos rankutės: „tu šaunuolis, kad siūlai". Pagyrimai taip pat labai svarbūs. Būkite nuoširdūs ir teisingi. To iš jūsų mokosi ir jūsų vaikas.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis