Vaikas nuolat reikalauja dėmesio. Kaip elgtis?

Kai kurie einame pasivaikščioti į parką ir grožimės paukščiais arba voveraitėmis. Bet stebėti vaikus gali būti kur kas naudingiau. Tiesą sakant, eiti į parką stebėti vaikų būsimiems tėvams turėtų būti privalomos pratybos. Jeigu esate mama arba tėtis, dar ne per vėlu stebėti savo vaikus.

Pažvelkime, kaip įdomiai ir sudėtingai vaikai bendrauja. Matote mamą, stumiančią vežimėlį su kūdikiu. Ji susitinka draugę. Diskretiškai prisiartinkite ir atidžiai stebėkite. Prieš pasisveikindama su mama, draugė pirmiausia užkalbins kūdikį (vyrai paprastai kur kas labiau varžosi bendrauti su kūdikiais). Pirma pasilenks arti prie kūdikio, tada pažvelgs tiesiai į jį, nusišypsos ir garsiu dainingu balsu suoks: „Koks gražus berniukas", „Kaip gyvena mano mažasis princas?", nors konkretūs žodžiai čia neturi reikšmės – kiti ištars tradicinį „Ku kū!"

Šią akimirką vaikas reaguos (jeigu bus geros nuotaikos): atsimerks, pažiūrės į atėjūnę, jo veidelyje atsiras į šypseną panaši išraiška, linktelės galvą ir ištars „gu gu" ar kokį kitą žodelį. Nuo tos akimirkos pokalbiui greičiausiai vadovaus kūdikis, o maloni moteris tenkinsis šypsena arba kartos „gu gu" ir linksės galvą, o kūdikis mėgdžios ją, mėgdžiojančią jį. Ir taip toliau.

O dabar žiūrėkite, kas vyksta toliau. Maloniajai moteriai kiek pabosta šis žaidimas ir ji ima kalbėtis su kūdikio motina. Moterys atsisuka viena į kitą ir nė viena nemato kūdikio. Bet jūs kaip atsitiktinis taktiškas stebėtojas akių nuo jo neatitrauksite. Pamatysite įprastą, bet mažai žinomą kūdikių gyvenimo epizodą, tą momentą, kurio mama ir jos draugė nepastebės, nes į kūdikį nežiūri.

Matysite, kaip kūdikis kartą, dar kartą linkteli galvą, ištaria „gu gu" ir nusišypso. Bet šypsena virsta visai kitokia išraiška: suglumimo, nerimo, galiausiai – nepasitenkinimo. Kiek leidžia amžius ir gebėjimai, vis garsiau guguoja, ima sukioti galvą ir visą kūnelį, ieško ką tik iš jo regos lauko dingusio žmogaus, sujudina vežimėlį arba numeta žaisliuką, kad patrauktų į save dėmesį. Jeigu šią akimirką mama ar draugė kūdikį draugiškai pakalbins, jis iškart nurims (kelioms sekundėms), o jeigu toliau nekreips dėmesio, mažylis gali pradėti verkti, vėliau rėkti, kol įsiverks.

Kodėl jis taip elgiasi? Dauguma paaiškinimų knygose ar remiantis „populiariąja išmintimi", yra gana neigiami ir nepalankūs kūdikiui. Jais mažylis kaltinamas, kad yra išlepintas (esate akylas stebėtojas, įsitikinsite, kad taip elgiasi visi kūdikiai – išlepinti ir ne). Dar sakys, kad pavydi – galima pritarti, nors tai tikrai ne pats geriausias paaiškinimas.

Ar jis pavydi tos moters, kad kalbasi su mama, o gal mamos, kad ši kalbasi su ta moterimi? Įsivaizduokite: esate kavinėje su savo vyru. Prie jūsų prieina nepažįstamas žmogus ir jums sako „Sveiki", su jumis nerūpestingai pasišnekučiuoja apie orą, tada prisėda prie staliuko ir ima kalbėtis su jūsų vyru. Tas žmogus ir jūsų vyras dvi valandas sėdės atsigręžę vienas į kitą, jums neištars nė žodžio, net nežvilgtelės. Kaip jaučiatės?

Jeigu tas nepažįstamasis būtų kerinti blondinė su gilia iškirpte, greičiausiai pamanytumėte, kad „pavyduliaujate". Bet net jeigu tai būtų senyvas žilabarzdis, irgi nesijaustumėte geriau. Tiksliau – jaustumėtės „kur du – trečias nereikalingas" ar „neverta dėmesio", o tai skaudina bet kokio amžiaus žmones.

„Bet jūsų pateiktame pavyzdyje vyras manęs nepaisė dvi valandas, o kūdikis pradeda verkti po kelių sekundžių!" Tiesa, tačiau laikas čia santykinis. Kūdikiui kelios sekundės yra ilgai. Pripažinkite, kad nemaloniai pasijustumėte greičiau nei po dviejų valandų. Elgiantis taip atsainiai, kai kada net suaugęs žmogus gali įpykti jau po penkių ar dešimties minučių.

Apie vargšelius kūdikius dar sakoma, kad „jie visada nori būti visų dėmesio centre". Šiuo teiginiu labai perlenkiama lazda. Kūdikiams sunku bendrauti daugiau nei su vienu asmeniu. Kai kas nors jam rodo dėmesį, kitų tuo metu nepastebės: bus patenkintas, jeigu domėsis bent vienas.

Arba vaikai dar vadinami „egoistais". Egoistiškas asmuo visko nori tik sau ir neigia kitų poreikius. Bet kūdikis neneigia: tik nori bendrauti, šypsotis ir guguoti. Jeigu taip bendraujant ir būna kas nemalonaus, tai tik tiek, kad kūdikis gali apseilėti. Jam, kitaip negu suaugusiajam, toks dėmesys yra labai svarbus. Mažylis toli gražu nėra egoistas, jo tikslas tyras ir nesavanaudiškas – bendravimas vertingas abiem.

Dar sakoma, kad kūdikiai „apsimetinėja siekdami dėmesio", ašaros – „netikros", skausmas irgi netikras ir tik apsimeta verkiantis – mumis „manipuliuoja". Gal mamai ir jos draugei visiškai suprantama į viską žiūrėti kaip tik taip: vieną akimirką vaikas šypsosi ir guguoja, jos kelioms sekundėms žvilgsnius nusuka, o jis jau gailiai rauda.

Pokytis atrodo labai staigus, nesunku įtarti klastą. Bet jūs, stebėdamas vaikus, mažojo draugužio veide matėte tikrą, stiprų nepasitenkinimą, skausmingą nesuvaidintą išraišką, tai atsirado, kai niekas į jį net nepažiūrėjo.

Neseniai turėjau progą pamatyti tą išraišką viename moksliniame filme, sukurtame grupelės psichologų. Mama buvo paprašyta sėdėti priešais vaiką, šypsotis ir kalbėtis kaip įprasta kelias minutes. Staiga ji liovėsi kalbėti ar šypsotis, nė vienas raumenėlis nesuvirpėjo ir visiškai nejudėdama dvi minutes sėdėjo priešais vaiką.

Viena kamera filmavo motinos, kita – kūdikio veidą ir abu vaizdai ekrane buvo rodomi greta. Kūdikio nerimas dėl mamos abejingumo buvo kone apčiuopiamas, be to, visiškai akivaizdu, kad jokia motina to negalėtų daryti ilgiau negu porą minučių. (Sunkia depresija sergančių motinų, kurios savo kūdikiams abejingos ir nejautrios, vaikai vėliau gali turėti psichologinių problemų.)

Tad kodėl kūdikiai taip elgiasi, jeigu ne iš pavydo, ne iš egoizmo, ne tam, kad patrauktų dėmesį, ir ne todėl, kad būtų tikri nedorėliai? Žmonės gyvena grupėmis. Vaiko ir motinos ryšys yra labai svarbus, bet ir ryšys su kitais taip pat reikšmingas. Vaikas ateina į pasaulį užprogramuotas patikti genties nariams, kad išvengtų agresijos. Jis ateina į pasaulį užprogramuotas patraukti genties narių dėmesį, kad, kilus pavojui, užsitikrintų jų apsaugą. Štai kodėl, dar neišmokęs vaikščioti ar kalbėti, jau moka maloniai bendrauti su kitais. Nes, ignoruojamas kitų arba „atstumtas savo genties", jaučia pavojų ir nerimą.

Ar tai reiškia, kad kiaurą dieną turime kartoti „ku kū" savo ir kaimynų vaikams? Žinoma, ne. Pirma, tai būtų neįmanoma: turime ir kitų vaikų, pareigų, poreikių ir tikrai negalime skirti be galo daug dėmesio vienam vaikui. Antra, mūsų kūdikiui tikrai baisiai nepakenks, jeigu kartais dėmesio neparodysime, ir jis dėl to nusimins (nors ateityje greičiausiai pakenktų, jeigu dėmesio skirtume labai mažai arba vaiko visiškai nepaisytume). Noriu pasakyti:

1. Vaikus apsupkime kuo didesniu dėmesiu. Jo niekada nebus per daug. Nė vienas vaikas niekada nebuvo „psichologiškai traumuotas", nes žmonės jam daug šypsojosi ir kalbino.

2. Kai kūdikis verkia ar ima „ožiuotis", norėdamas atkreipti dėmesį, nemanykime, kad jis taip elgiasi, nes yra blogas ar užgaidus. Jis taip daro dėl to, kad jam reikia mūsų ir mus myli.

3. Nusišypsokite, paglostykite, ištarkite kelis žodžius per atstumą – tai padės nuraminti, kai negalėsite būti kartu. Tai visada bus daug geriau, negu klausyti šio patarimo: „Jis tik bando jūsų ribas, tegul verkia, greitai pavargs."

Auginkite savo vaikus su meile, nes laimingiausios jų dienos dar tik bus, ir jos priklauso nuo jūsų.

***

Ištrauka iš naujausios gydytojo Carlos González knygos apie vaikų auginimą "Pabučiuok mane" (leidykla "Briedis").


Prieraišiosios tėvystės šalininkas gydytojas Carlosas Gonzálezas ragina tėvus pakeisti požiūrį į vaikų auklėjimą. Jis pataria labiau pasitikėti savo instinktais, o ne kažkieno nustatytomis taisyklėmis. Autorius savo knygoje argumentuodamas pateikia svarbiausius principus, padėsiančius užmegzti glaudų ryšį su vaikais ir auginti juos laimingus.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis