Sklandaus ir natūralaus gimdymo paslaptis skaitytojos istorija

Laukiame ir Jūsų gimdymo istorijų! Rašykite jas, linksmas ir liūdnesnes, įkvepiančias, el. paštu tavovaikas@delfi.lt. Mėnesio gale įdomiausio pasakojimo autorę apdovanojame grožio dovanėle. Na, o dabar suteikiame žodį mums parašiusiai Simonai.

Gal jau?..

Štai jau artėjo ta didžioji diena - 2013 metų liepos 8-toji. O aš vis dar nežinojau, kas gi tie paruošiamieji sąrėmiai, ko tikėkis, ko čia laukti? Iki termino beliko vos 4 dienos, o mano savijauta puiki. Tvarkiausi sau naujuose namuose, dėliojau daiktus, puoselėjau kūdikėlio kambarį. Grojant smagiai muzikai kartas nuo karto palinguodavau klubais, šokau, drąsiai ploviau grindis. Liepos 4-tosios vidurnaktį miegus išblaškė pilvuko apačios maudimas. Hmmm... Gal jau? Naktys buvo karštos, išėjau į balkoną, kvėpavau tyru oru ir laukiau, kas bus toliau. O gi, nieko.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Vytautas Mackonis: Penelopę įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio. Išskirtinis interviu ir foto
15 idėjų, kaip įdomiai praleisti šį savaitgalį

„Turbūt pajutau paruošiamuosius sąrėmius", - su pasitenkinimu pagalvojau ir kritau atgal į lovą. Miegu. Ir vėl skausmelis - laikrodis kuždėjo, kad praėjo vos pusvalandis. Vėl balkonas ir vėl laukimas: kas toliau? Nieko. Vėl guluosi. Po 40 minučių skausmą palydėjo ir noras į WC. Naktimis rimto reikalo niekad nesinorėdavo... Hmm.. Ech, tas nėštumas - kupinas staigmenų.

Daugiau miegoti ir nebenuėjau.

Skaičiavau laiką ir mėgavausi mintimi, kad visgi gal tai ne paruošiamieji, o tikrieji sąrėmiai. Kaip tik iš ryto, 10 valandą turėjau būti ligoninėje ir pamatuoti vaisiaus širdelės tonusus. Rytas vis aušo, sąrėmiai dažnėjo ir ilgėjo. Nebuvo jie skausmingi, priminė menstruacijų skausmus. Suskambo vyro žadintuvas, nekantraudama papasakojau nakties „nuotykius". Pažadėjo nekantriai lauksiąs naujienų iš ligoninės. Išlydėjau vyrą į darbą ir pradėjau ruoštis.

Skausmeliai kartojosi kas 7-10 minučių. Iki ligoninės maždaug 4 kilometrai. Laiko turėjau daug, tad nutariau eiti pėstute. Ėjau laiminga, vis stabtelėdama pakvėpuoti, kai suskausdavo. Pasiekiau ligoninę, pasidžiaugiau personalui, kad mano sąrėmiai jau gana reguliarūs, jie ilgėja ir tarpas tarp jų trumpėja. Matuojant tonusėlius kaip tik aplankė toks skausmelis. Skubiai pasakiau sesutei, o ji kartu su gydytoja pasižiūrėjo į aparatą ir teigė, kad tai ne sąrėmis - aparatas nieko panašaus neužfiksavo...

Ech, truputį nuliūdau, kad dar ne, bet kartu ir džiaugiausi, kad visgi žinosiu, kas gi tie paruošiamieji. Gydytoja nuramino, kad dar tikrai negimdau, kad kol kas tik įsistatinėja kūdikio galvytė ir išlydėjo į namus, liepė grįžti po poros dienų vėl matuoti tonusų. Grįžau namo (pėstute!) ir kaip tik radau pietaujantį vyrą.

Valgom pietus, bet man taip nesinori jų.

Tie skausmai jau tokie aštroki. Bandžiau juokauti, kvėpuoti, judėti pagal mėgiamas melodijas. Susirandu internete programėlę skaičiuoti sąrėmių laikui. Skaičiuoju. Vyras į mano "paruošiamuosiu" sąrėmius žiūri skeptiškai, ragina važiuoti į ligoninę, bet aš spyriojuosi: „Ką tik buvau, ko ten važiuoti, šiandien tikrai negimdysiu". Besibaigiant vyro pietums pajutau, kad man sunkoka vis prieiti prie kompiuterio ir spausti mygtuką tiek skausmui prasidėjus, tiek jam pasibaigus. Pasikviečiu anytą ir ji tęsia šią užduotį. O aš tai ant lovos, tai ant žemės mankštinuosi, tūpčioju, kvėpuoju, šoku, kėloju kojas, vaidinu Pandą Kung Fu, juokauju (nors darėsi jau tikrai nebejuokinga). Kai paklausiu anytos, kokie laiko intervalai, ši atsako: „Vaikeli, kaip tiksliai čia viskas - 3 minutės 58 sekundės, paskui 4 minutės, 4 minutės ir 4 sekundės".

Prisiminiau, kad paruošiamuosius sąrėmius švelnina dušas. Ką gi, maudausi duše, bet „švelnėjimas" neaplanko. Išėjusi iš dušo toliau prašau anytos skaičiuoti laiką. Vis dar 4 minutės. Vyras vis skambina, pastebiu, kad man jau sunku kalbėti. Sutariam, kad jis išsiprašys iš darbo ir vėl nuveš mane į ligoninę.

15 valandą važiuojame į ligoninę (tą dieną lauke buvo +32 laipsniai). Karšta. Pasipasakoju, kad jau labai nebelinksma su tais paruošiamaisiais. Deja, aparatas sąrėmių nerodo... Tuomet gydytoja nutarė apžiūrėti mane ant ginekologinės kėdės: "Kaklelis atsivėręs 4 centimetrus, greitai gimdysi".

Mano nėštumas buvo rizikingas, negalėjau gimdyti savo miestelyje, todėl netrukus jau sėdėjau „greitukėje" ir tarsi ant sparnų lėkiau į Panevėžį. Vyras nuvažiavo iki namų, paėmė seniai laukiančius krepšius su daiktais ir važiavo iš paskos.

„Greitukė" lėkė tikrai greitai ir smagiai „pakratė"- visai kaip ant linksmųjų kalnelių.

Ir sąrėmių skausmai, nors kartojosi jau kas 2-3 minutes, bet nebuvo skausmingi - laukimas juos tiesiog užglaistė. Panevėžyje buvau 16:04. Pildant dokumentus vis stojausi pakvėpuoti, akušerė stebėjosi, kad tikrai dažnai čia jau man taip. Hmmm. Po gydytojo apžiūros paaiškėjo, kad pasimatymas su mažyliu jau visai čia pat. Netrukus su vyru atsidūrėme gimdykloje, kartu kvėpavome, alinantį karštį vijome drėgnais rankšluočiais. Viskas vyko labai greitai ir sklandžiai, pamenu akušerės žodžius: „Štai jau matau galvytę su ilgais juodais plaukučiais!"

Tą akimirką abu su vyru pasižiūrėjome vienas kitam į akis, nusišypsojome, dar truputis jėgų ir 19:25 pasaulį išvydo mūsų sūnelis Aistis.

Džiaugiuosi, kad pagimdžiau natūraliai, be jokių nuskausminančiųjų, be didelio nerimo ir nesklandumų.

Manau, kad svarbiausia yra dvasinė ramybė, nusiteikimas ir didžiulis stebuklo laukimas, troškimas kuo greičiau susipažinti su savo vaikeliu. Beje, giliai širdyje gal net džiaugiuosi, kad aparatas neparodė sąrėmių. Nežinodama, kad tą dieną gimdysiu nepabijojau pėstute taip daug vaikščioti per karščius, šokti, būti namie, maudytis duše ir gana ramiai sulaukti tos stebuklingos akimirkos.

Simona

Gimdymo istorijų konkursas tęsiasi. Laukiame jūsų gimdymo istorijų el.p. tavovaikas@delfi.lt. Įdomiausias publikuosime www.tavovaikas.lt, o vienai skirsime grožio dovanėlę.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis