Nors apie gimdymą norėtųsi rašyti tik šviesiai, bet...
Ir praėjus 20 metų, pažiūrėjus į savo dvidešimtmetę dukrą, kaskart suspaudžia širdį, matant ant jos peties didžiulį peiliu perpjautą randą, kurį padarė gydytojai, pasitikdami mano į šį pasaulį ateinantį vaiką...
Pradėsiu nuo pradžių. Buvo šventinis šeštadienis, Lietuva šventė Mindaugo karūnavimo ilgąjį savaitgalį, taip pat tą savaitę Lietuva įsivedė naujus litus. Taigi, mes, atvykę gimdyti, įteikėme gydytojai naują, kvepiantį banknotą, tikėdamiesi geresnio požiūrio ir šiek tiek dėmesio. Deja.
TAIP PAT SKAITYKITE:
Papasakok savo gimdymo istoriją ir laimėk dovanėlę.
Sąrėmiai tęsėsi visą dieną, kas valandą įkišdavo sesutė galvą į palatą, pažiūrėdavo, ar dar negimdau, nors nuo beprotiškų skausmų visą dieną blaškiausi po palatą pirmyn atgal kaip žvėris narve.
Apie vienuolikta vakaro pikta gydytoja teikėsi mane apžiūrėti.
Pastebėjome, kad ji labai nepatenkinta, tik sukomandavo sesutėms skubiai ruošti ekstra operacinę, nes pasak jos, vaikas jau buvo „pradėjęs kilti į viršų". Buvo vakaras, matyt, personalas pašventęs. nes dirbti akivaizdžiai tingėjo. Toks jausmas buvo, jog esame kalti, kad jas trukdome.
Tada prasidėjo pats baisumas: man uždėjo kaukę narkozei, bet jos taip pat tinkamai neparinko, viską mačiau ir jaučiau, tik nieko negalėjau pajudinti ir pasakyti. Jaučiau, kaip gydytoja su skalpeliu perpjauna man gyvai pilvą ir pradeda traukti vaiką. Po to nieko neprisimenu...
Atsibudau kitą rytą palatoje - pilvo nebėra, vaiko irgi.
Užsuko gydytoja ir pranešė, kad gimė sveika mergaitė, tik jie truputį ją "supjaustė"... Bet patikino, kad viską susiuvo tirpstančiais siūlais, randas užgis, ir viskas bus gerai...
Mintyse sukosi žodžiai: „Mano vaikas į pasaulį buvo pasitiktas su peiliu..." Vėliau, kai pamačiau vaiko randą, patyriau dar vieną šoką - naujagimės petukas perpjautas ir susegtas metalinėmis sąsagomis, ir vėliau visos šios sąvaržėles buvo atlankstomos ir ištraukiamos, palikdamos po randą.
Kitą dieną koridoriuje sutikau dar viena personą su baltu chalatu, kuri pareiškė, kad dalyvavo operacijoje ir užeis rytoj į palatą. Aiški užuomina, kad laukia „dovanelių"...
Buvau jauna, neturėjau patirties.
Nemokėjau pakovoti už save ir savo vaiką, tvarkingai pasidėjau vokelį ir laukiau, kai atėjo, pasiėmė...
Jei kas atsuktų laiką atgal, šiandien aš šitai poniai baltu chalatu (negaliu net parašyti žodžio „gydytoja") liepčiau atsakyti už supjaustytą mano vaiką, už randus, kuriuos mano dukra nešioja visą gyvenimą. Ir matomus, ir nematomus...
Juk pasąmonėje visada liks faktas, kad šis pasaulis ją pasitiko su peiliu, už ką nesulaukėme jokių atsiprašymų, gailesčio ar pasiteisinimų...
Guodžiamės tik tuo, kad tai buvo viso labo tik petukas, o ne veidukas, kuris buvo visai šalia.
Ramunė
