Atsakymai labai nenustebino: skausmo, kad vaikučiui gali kas nors nutikti, kad reikės daryti cezario operaciją ar pan... Natūralu ir suprantama. Bet, kai pažadėjau, kad apklausa bus anoniminė, išgirdau atvirų ir... netikėtų baimių. Taigi šį kartą – apie jas. (Moterų vardai pakeisti.)

Vaida, 28 m.: „Labai bijojau plyšimų. Pirmą kartą sūnelį pagimdžiau sklandžiai, neplyšau. Laukiantis dukrelės gydytoja prognozavo, kad ji gims didelė, tad nusiteikiau plyšimų tikimybei. Labai to bijojau. Kodėl? Draugės pripasakojo, kad siuvant labai skauda. Viena net sakė, kad tai kone prilygsta gimdymo skausmui. Be to, kad paskui kurį laiką negali normaliai nei sėdėti, nei vaikščioti, o dar ir suaugti gali netinkamai. Ir nors gydytoja mane ramino, vis tiek toliau sau sėkmingai bijojau (šypsosi). Dabar suprantu, kaip svarbu prieš gimdymą kuo mažiau klausytis kalbų... Juk kiekvienai tas pats dalykas gali pasireikšti labai skirtingai, galų gale kiekvienos moters ir skausmo slenkstis skiriasi. Taip, gimdydama visgi plyšau, bet nieko baisaus. Kol siuvo, dukrytė gulėjo man ant krūtinės, tad į skausmą nesikoncentravau. O ir gijo gerai. Dabar galvoju, kad, jei būčiau mažiau bijojusi, per gimdymą nejausčiau tokios įtampos, nes nuolat sukosi mintis: „Kad tik neplyščiau, kad tik viskas praeitų sklandžiai." Tai vargino..."

Marija, 30 m.: „Labai bijojau, kad per gimdymą gydytojas, su kuriuo buvau sutarusi iš anksto, negalės ateiti. Maža ką – ar susirgs, ar reikės staiga išvykti, ar tiesiog negalėsiu jam prisiskambinti... Ta mano baimė jau buvo virtusi kažkokia paranoja, nes nuolat, per kiekvieną apžiūrą, klausdavau: „Ar tikrai jūs galėsite atvykti į gimdymą, kad ir kada jis būtų?" Vien nuo mano nuolatinių klausinėjimų gydytojas galėjo pabėgti (juokiasi). Viskas buvo gerai – nors gimdžiau naktį, gydytojas atvažiavo be jokių nesklandumų."

Agnė, 25 m.: „Bijojau mirti. Apskritai labai bijau mirties, o gimdant ši tikimybė, ne paslaptis, padidėja. Dar bijojau, kad ir vaikas gali mirti. Prisigalvodavau visokių baisių dalykų... O, kai hormonai siautėjo visu pajėgumu, tokios mintys itin dažnai neduodavo ramybės. Būdavo, guliu vakare ir galvoju: kas būtų, jei mirčiau? Kaip augtų vaikas, kaip vyras susitvarkytų? O jei netekčiau vaiko, kaip tada pati išgyvenčiau? Iš pradžių apie šią savo baimę pasakodavau vyrui, bet galiausiai jis man patarė kreiptis į specialistą, nes, anot jo, tai jau nenormalu. Tuomet jam nieko nebesakydavau, tik retkarčiais užsimindavau. Gimdžiau ilgai, sunkiai, ir visą laiką neapleido mintis, ar viskas baigsis gerai. Kol kas apie antrą vaiką net negalvoju. Norėčiau mažylio, bet vėl išgyventi tą patį kol kas nesu pasiruošusi. Galbūt iš tiesų dėl mirties baimės reikės kreiptis į specialistą..."

Reda, 34 m.: „Gimdžiau jau trečią vaikutį ir šį kartą bijojau... nespėti į ligoninę. Mano gimdymai – labai greiti. Artėjant terminui nerimavau, stebėjau ir sekiau pojūčius, dažnai lankydavausi pas gydytoją ir netgi prašiau, kad, likus dviem savaitėms iki gimdymo, paguldytų į ligoninę. Gydytoja ramino, kad viskas bus gerai. Ir buvo. Nubėgus vandenims tuojau pat lėkėme į ligoninę (vyras net atostogas buvo pasiėmęs, nes ir jį buvau įbauginusi su tuo „nespėsim" (juokiasi)), o kadangi gyvename netoli gimdymo namų, vaikutis atėjo saugiai ir taip, kaip reikia. Tiesa, taip pat greitai kaip ir kiti du."

Aušra, 26 m.: „Kadangi prižadėjote neskelbti tikro vardo ir nedėti nuotraukos, tai pasakysiu (juokiasi). Labai bijojau gimdymo metu... pasituštinti. Tai pasakiau ir akušerei bei gydytojai, jos mane ramino, kad toks dalykas – visiškai natūralus, bet, deja, manęs tai neguodė. Kaip tik norėjau išgirsti atsakymą, kad nėra ko jaudintis, tai neįmanoma (juokiasi). Bandydavau įsivaizduoti, kaip tai turėtų atrodyti... Siaubas! Ir nors personalas visko matęs ir pripratęs, bet aš visai nenorėjau prie to jų pripratimo prisidėti... Kaip ten buvo per gimdymą, nežinau. Tiesiog nejaučiau, nes, tiesą pasakius, apie tai net negalvojau – skausmas, emocijos paėmė viršų. Jau vėliau paklausiau gydytojos, ar viskas praėjo „švariai", o ji tik nusišypsojo ir pasakė: „Neprisimenu. Ir nebesuk tu dėl to galvos."

Karina, 31 m.: „Bijojau, kad neišgimdysiu placentos ir reikės daryti abraziją arba ji apskritai liks pas mane. Manau, tai forumų įtaka... Prieš gimdymą daug skaičiau apie tai internete ir, aišku, prisiskaičiau ne visai smagių dalykų: kaip kai kurios negalėjo išgimdyti placentos, kaip joms darė abraziją, blogai padarė, tad jautėsi siaubingai, paskui operaciją vėl turėjo kartoti ir t. t. Gimdymas praėjo sklandžiai, pagimdžiau ir vaiką, ir placentą (juokiasi)".

Morta, 36 m.: „Labai bijojau, kad mano vyras negalės dalyvauti gimdyme. Jis, žinoma, sutiko būti kartu, bet jo darbe – dažnos komandiruotės į užsienį, tad nerimavau, kad kaip tik tada gali būti išvykęs. Vyras darbus susiplanavo taip, kad mėnesį iki gimdymo niekur nevažiuotų, bet, jei vaikutis pasibelstų gerokai anksčiau arba iškiltų kitokių nenumatytų priežasčių? Neįsivaizdavau, kaip būčiau gimdžiusi be savo artimo žmogaus paramos. Tai – antras mūsų vaikutis. Pirmasis atėjo labai sunkiai, ir vyras nepaprastai padėjo, turbūt todėl dabar ta baimė ir buvo tokia ryški..."

Simona, 22 m.: „Nuskambės juokingai, bet labai bijojau, kad dings elektra (juokiasi). Kai gimdžiau, stipriai griaudėjo, žaibavo ir aš vis klausinėjau personalo, ar tikrai neišsijungs aparatūra. Ramino, kad viskas bus gerai, be elektros neliksime, bet niekaip negalėjau nusiraminti (šypsosi)."

Beata, 24 m.: „Labai nerimavau, kad per gimdymą pasakysiu personalui ką nors negražaus, nemandagaus, kad išsiuntinėsiu visus toli toli (kvatoja). Esu ūmaus būdo, šiaip kasdienėse situacijose, žinoma, nesiburnoju, bet, kai skausmas aptemdo sąmonę, negaliu už save atsakyti. Prašiau vyro, kad stebėtų situaciją ir, jei pradėsiu siautėti, tegu ramina. Raminti jam mane visgi teko... Labai kažko negražaus nepasakiau, bet gydytojai liepiau patraukti rankas, greičiau ką nors daryti ir pan. Vienu momentu (ir pati atsimenu), sušukau: „Kodėl jūs visi tokie lėti?! Jums visiškai dzin, kad aš čia kankinuosi! Darykit gi pagaliau ką nors, judinkitės!" Kliuvo ir vyrui – kai bandė paimti mane už rankos, surikau: „Trauk tas savo rankas! Eik geriau gėlių skint!" Kodėl taip pasakiau, neklauskit, neįsivaizduoju (juokiasi). Po gimdymo visų atsiprašiau, bet niekas ir nepyko. Gydytojas dar pajuokavo: „Mums tai kas, bet va su vyru tai gyvent turėsit." (Juokiasi.)"

Vanesa, 29 m.: „Mano baimė – labai keista... Bijojau, kad ligoninėje... nesukeistų vaiko. Matyt, mažiau serialų reikia žiūrėti (juokiasi). Sakiau vyrui, kad, jei būsiu nesąmoninga, atidžiai stebėtų, jog vaiko niekur neišneštų, kad iškart uždėtų tuos užrašėlius su duomenimis. Dabar jau esu visiškai rami: sūnus – tėčio kopija, tad niekas nieko nesukeitė."

Karolina, 26 m.: „Labai nesijuokite ir nesmerkite... Gimdydama pirmą vaiką (tuomet man buvo 22-eji) bijojau, kad niekaip nerasiu progos atsilyginti gydytojai, su kuria buvau sutarusi. Gal būsiu nepajėgi, gal be sąmonės, gal labai skaudės ir pan... Dabar ši baimė man atrodo nepagrįsta ir netgi kvaila. Bet bandau save pateisinti – buvau jauna, neseniai atvykusi iš provincijos, prisiskaičiusi ir prisiklausiusi istorijų, neva, jei jau tariesi, būtinai turi atsidėkoti, kitaip bus negerai. Vyras tąkart gimdyme nedalyvavo, buvau visiškai viena. Norėjau atsiskaityti su gydytoja prieš gimdymą – taip man būtų buvę ramiau, bet ji griežtai pasakė, kad pirmiausia leiskime ramiai ateiti vaikučiui, o tada jau spręsime kitus reikalus. Viskas susiklostė gerai – kai gydytoja atėjo manęs aplankyti į palatą, tuomet ir išsprendžiau šį reikalą be jokio streso."