Patyriau du skaudžius persileidimus, todėl trečias nėštumas manęs nebedžiugino

Mūsų skaitytojos istorija apie tai, kad kartais vaikelis gali ateiti tik po ilgų laukimo metų ir daugybės medicinos procedūrų.

Laukimas, viltis ir tikėjimas buvo mano palydovai net penkerius metus. Jau gerokai prieš vestuves su vyru nusprendėme nebesisaugoti, bet gandrai pas mus neskubėjo...

Po kelerių metų bevaisio laukimo kreipiausi į gydytojus. Atlikus laparoskopiją paaiškėjo, kad turiu vienaragę gimdą ir vieną funkcijas atliekančią kiaušidę. Gydytoja suteikė viltį ir liepė pusmetį palaukti. Pusė metų skriete praskriejo, jokio rezultato. Norėjau pasikonsultuoti su vaisingumo specialistu, nes pradėjau įtartinai jaustis. Kas rytą geriama kava kėlė šleikštulį, taip mėgstami patiekalai tapo ne tokie, kokie buvo...

Vieną sekmadienio rytą pasidariau testą. Negalėjau patikėti – dvi juostelės. Skraidžiau lyg ant sparnų, verkiau, juokiausi – emocijos tryško per kraštus. Nedarbingumo lapelis ir dešimt savaičių neapsakomos euforijos. Kol vieną dieną pasijutau negerai. Po skubios apžiūros negailestinga diagnozė: nesivystantis nėštumas... Kodėl? Kodėl man?! Buvo be proto sunku išgyventi tą nepakeliamą skausmą, suvokti, kad... nebesilaukiu kūdikio. Bet aš tikėjau.

Vėl kankinantis pusės metų laukimas, nes organizmas turėjo atsigauti. Lėkiau pas gydytoją, pasiūlė stimuliaciją, sutikau. Pirmoji stimuliacija – nieko, antroji – nieko, nenusiminiau: viltis miršta paskutinė. Dantis sukandusi lėkiau pas specialistus. Trečioji stimuliacija – pagaliau aš nėščia! Visam pasauliui rėkiau: „Aš laukiuosi kūdikio!" Vėl ligoninė, nedarbingumo lapelis, tikėjau, kad viskas bus gerai, tai jaučiau. Vadovui pasiūliau ieškoti naujo darbuotojo, nes aš tikrai nedirbsiu! Kas savaitę lėkiau pas gydytoją apžiūros. Praėjo viena kita savaitė. Echoskopas neparodė širdelės. Vis tiek tikėjau, kad viskas bus gerai. Aštuntą nėštumo savaitę gydytojos baimė pasitvirtino: gemalinė pūslelė tuščia. Ligoninė, nusivylimas...

Su vyru išvykome atostogų, atgavau jėgas, tikėjau, kad dar ne viskas prarasta. „Aš turėsiu vaikutį!" – kartojau sau tai daug kartų ir labai tuo tikėjau. Po pusės metų pertraukos grįžau pas vaisingumo specialistą, toliau gydžiausi.

Pirmosioms stimuliacijoms per daug dėmesio nekreipiau. Nustatytą dieną nulėkiau duoti kraujo ir kibau į darbus. Kaip tik tuo metu turėjome didžiulį projektą, kuris reikalavo labai daug fizinių ir proto pastangų, dirbau nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro. Sutartą dieną paskambinau sužinoti rezultatų. Aš ir vėl nėščia! Tik tai manęs nebedžiugino. Bijojau ir vėl nusivilti. Nesisaugodama dirbau toliau. Vieną dieną sulaukiau savo gydytojos skambučio. Ji, sužinojusi rezultatus, suskubo mane pasikviesti apžiūros. Atsakiau, kad neturiu laiko, dirbu. Išklausiau tokio moralo, kad kitos dienos vakarą jau gulėjau ligoninėje! Pirmasis tyrimas echoskopu parodė, kad nėštumas yra. Bet dar anksti džiaugtis. Atsisakiau nedarbingumo lapelio ir po kelių dienų išėjau į darbą. Po savaitės – ir vėl apžiūra. Kažką girdžiu. Negaliu patikėti, kad plaka širdutė! Gydytoja šypsosi, bet per daug vilčių neteikia. Mano gyvenimas buvo matuojamas savaitėmis: 12, 14, 16 savaitė. Vilties vis daugiau. Apvalėjantis pilvukas, pirmi vaisiaus judesiai... Neapsakomas jausmas, kai žinai, kad po širdimi plaka kita širdis, kuri pakeis tavo gyvenimą, nes tu tapsi mama.

Pagaliau išaušo 36–os nėštumo savaitės rytas. Iki numatytos cezario pjūvio operacijos liko visai nedaug. Tą rytą sugalvojau pradėti krauti mažylio daiktelius, kurių reikės ligoninėje. Savo reikmenis jau buvau susidėjusi. Išsitraukiau sąrašą. Dieve, kas gi čia? Tarp kojų pajutau šilumą... Akimirką nesuvokiau, kas vyksta, nubėgau į tualetą ir tik tada supratau, kad nubėgo vaisiaus vandenys. Paskambinau vyrui, palindau po dušu, susidėjau kitus daiktus ir lėkte į gimdymo namus. Po geros valandos jau girdėjau savo vaiko verksmą. Ašaros riedėjo upeliais, buvau ir esu labai laiminga. Dabar mano sūnui devyni mėnesiai.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis