Kaip tėvai programuoja... savo vaikus

Nustatyta, kad didžiąja dalimi vaiko likimą, jo poelgius ir pasirinkimus nulemia tėvai. Vaikystėje matyti elgesio modeliai, girdėti žodžiai tarsi programuoja žmogaus ateitį.

„Tėvai užprogramavo mano likimą, – sako jauna, 34 m., moteris Asta (vardas pakeistas). – Aš jų nekaltinu, tik pati su savo vaikais, jei jų turėsiu, elgsiuosi kitaip. Džiaugiuosi, kad pradėjau tuo domėtis ir atradau daug naudingų ir įdomių dalykų, pvz., nustatyta, kad jau suaugusio žmogaus elgesio modelį lemia iš esmės ne jo patirtis, būdas, o tėvų įdiegtos programos iš vaikystės. Ir nebūtinai teigiama linkme. Taip atsitinka iš tėvų nežinojimo, nes juk iš esmės visi tvarkingi, ne asocialūs žmonės myli savo vaikus ir nelinki jiems blogo."


JAV mokslininkas Erikas Bernas, transakcinės analizės pradininkas (transakcinė analizė – grupinės ir individualios psichoterapijos kryptis, ją sukūrė pats E. Bernas) įsitikinęs, kad kiekvieno žmogaus gyvenimas programuojamas iki penkerių metų amžiaus, ir paskui visi mes gyvename pagal šį scenarijų. Štai keletas jo minčių ir Astos komentarų iš jos pačios patirties.


Pasak mokslininko, tas scenarijus – tai palaipsniui besivystantis gyvenimiškasis planas, kuris susiformuoja ankstyvoje vaikystėje, ir jo pagrindas – tėvų įtaka. Ir jei atrodo, kad suaugusio žmogaus poelgiai grindžiami jo laisvu pasirinkimu, taip dažniausiai nėra. Kitaip tariant, iš vaikystės jau tarsi yra užrašyta programa, kurią žmogus „pasmerktas" įgyvendinti.


„Iš vaikystės prisimenu begalinį mamos atsargumą ir baimę, – sako Asta. – Ji bijojo daug ko: kad kas nors gali apvogti, nuskriausti, pasakyti piktą žodį, kad gali nepasisekti darbe, kad bus blogas oras, kad... Ta jos baimė persikūnijo į mane, tarnsformavosi visokiais pavidalais ir lydėjo nuo pat vaikystės. Iš pradžių, pamenu, smėlio aikštelėse bijodavau vaikų (o jei šie atims mano žaislus?), vėliau – mokytojų (o jei pakvies atsakinėt, jei susimausiu, jei gausiu dvejetą, jei...), vėliau – pasimatymų (o jei apgaus, paliks, jei nepatiksiu?) ir t. t. Ir nors mama drąsindavo, vis tiek bijodavau, kai kuriose situacijose netgi pagaudavau save kartojant tas frazes, kurias girdėdavau sakant mamą, kai ji ko nors bijodavo... Beje, manęs mama specialiai niekada negąsdindavo, anaiptol, ji bandė skatinti, įkvėpti. Taip, bandė. Bet viduje juk bijojo. Vėliau, jau paaugusi ir būdama pakankamai sąmoninga, nutariau tos savo baimės atsikratyti, vėliau – su ja susidraugauti ir galiausiai – tiesiog ją paleisti. Atrodė, pavyko. Tam man prireikė apie 10 metų. Bet... dar ir dabar tam tikrose situacijose, kai, regis, bijoti visai nėra ko, viduje pradeda kutenti tas pats vaikyste atsiduodantis baimės jausmas..."


Pirmieji dveji vaiko gyvenimo metai paprastai programuojami jo mamos. Ir nuo to labai priklauso, kuo jis bus gyvenime, ar kūjis, ar priekalas... Ar jis kals, ar ant jo...


Kai vaikui sukanka šešeri, jo gyvenimiškasis planas jau paruoštas. Tai ankstesniais laikais puikiai žinojo šventikai ir viduramžių mokytojai, jie sakė: „Palikite man vaiką iki šešerių metų, o paskui pasiimkite atgal." Geras ikimokyklinio ugdymo specialistas netgi gali numatyti, koks gyvenimas laukia vaiko, bus jis laimingas ar ne, taps nugalėtoju ar tenkinsis nesėkmingo žmogaus vaidmeniu.


„Iš tiesų jau pirmoje klasėje labai aiškiai matyti, kuris vaikas drąsus, lipantis kitiems per galvas, kuris kuklesnis, kuris vienišius, o kuriam draugų ir pripažinimo reikia kaip oro, – kalba Asta. – Aš buvau nedrąsi mergaitė, o mane pasodino su tokiu berniuku, kuris vietoj neišbūdavo nė sekundės, negana to, žnaibėsi. O aš ką, bijojau ką nors kam nors sakyti, jam – tuo labiau. Įdomu tai, kad po daug metų klasės susitikime jis buvo toks pat. Tiesa, nesižnaibė, bet vietoj nenusėdėjo. Genai? Galbūt tik iš dalies. Kiek žinau, mano abu tėvai nebuvo tyleniai vaikystėje, tai iš ko aš tai paveldėjau? Čia pasitarnavo, mano manymu, tas baimės jausmas ir dar kiti jį apraizgę dalykai. Ar to galima atsikratyti? Pasikeisti? Tapti kitokiu žmogumi? Šiek tiek. Bet ne kardinaliai. Tai, kas jau įdėta, įskiepyta ir užprogramuota, stipriai įleidę šaknis: jei galvosi, kad pamiršai, ims ir išlįs tuo momentu, kai visai nesitikėsi..."


Vaiko ateities planas daugiausia grindžiamas šeimos instrukcijomis. Kai kurie svarbiausi momentai gali būti pastebėti gana greitai, jau suaugusio žmogaus paklausus: „Ką tėvai papasakojo apie gyvenimą, kai buvai mažas?"


„Pamenu, kaip mano tėvai nuolat kartodavo, kad tikrų draugų nėra, niekuo negalima pasitikėti. Neva, toks gyvenimas, visi tik ir taikosi apgauti. Atspėkite, ar turiu tikrų draugų? Atspėjot – ne, – apgailestauja moteris. – Yra viena buvusi bendraklasė, kuri šimtą kartų įrodė, kad ja galima pasitikėti, sunkiausiais momentais buvo šalia, padėjo, bet... aš jos šalinuosi. Jei reiktų logiškai paaiškinti kodėl, nežinau, ką atsakyčiau. Ji man patinka, aš ja žaviuosi, mėgstu kartu išgerti kavos ir paplepėti, bet tai toli gražu nepanašu į tikrą draugystę, nes, matyt, giliai viduje aš visgi tikiu, kad visi gali išduoti, o jei visi, tai, vadinasi, ir ji...


Dar pamenu savo tėvus kalbant, kad sąžiningu darbu tai jau nieko neįmanoma užsidirbti... Tiesa, jie taip kalbėdavo ne man, bet aš girdėdavau. Ir tai užsiprogramavo manyje. Kartu jie mokė mane būti sąžiningą, nevogti ir nemeluoti. Vadinasi, užprogramavo neturėti pinigų. Galiu pasakyti, jiems pasisekė – man jų nuolat trūksta. Nelėbauju, manęs nekamuoja apsipirkinėjimo manija, bet tiesiog... kažkodėl nesiseka. Stengiuosi dirbti daug, sąžiningai ir, kai jau atrodo, kad visai padoriai užsidirbu, atsitinka kažkas tokio, kas pareikalauja didelių išlaidų, ir vėl lieku be pinigų. Ir taip – nuolat. O tas „kažkas tokio" tai, tarkim, mašinos remontas, nepataisomai sugedęs koks nors buitinis prietaisas ar pan."


Iš kiekvieno tėvų pasakymo vaikas nesąmoningai atsifiltruoja branduolį, esmę, kurią paskui taiko gyvenime, ja vadovaujasi. Tarkim, jei tėvai drausmindami vaiką sako: „Koks gi tu nevykėlis, vis ką nors išpili!", tai ir užsifiksuoja – nevykėlis. Tolimesniame gyvenime tas žmogutis visai ne specialiai stengsis tai pateisinti. Ir tikriausiai pats stebėsis, kodėl jam vis nesiseka... Tai tarsi „netyčinis" tėvų prakeiksmas, kurio atsikratyti labai nelengva, o neretai – net ir neįmanoma. Ir tie tėvai, kurie vadino nevykėliu, greičiausiai tikrai nelinkėjo, kad vaikas ateityje būtų nelaimingas. O kiek tokių palinkėjimų kasdien pasakome savo vaikams ir juos programuojame?..


Tėvai „rašo" vaikams gyvenimo scenarijų, o šie jį priima ir dar užtvirtina, pavyzdžiui, tikriausiai ne kartą yra tekę girdėti vaiką sakant: „Būsiu toks, kaip mama!" Arba: „Kai užaugsiu, būsiu toks, kaip tėtis!" Ir gal dukra turi omeny „tokia graži kaip mama", o sūnus – „toks didelis kaip tėtis", bet žodžiai ištarti, programa įrašyta ir užtvirtina. Ir gal ta mama nelaiminga, besiblaškanti gyvenime, gal jai nesiseka susirasti patinkantį darbą, gal trūksta pasitikėjimo savimi, gal ji viena augina vaikus ir dar daug „gal". Bet vaikas juk nori būti būtent toks, kaip mama. Vadinasi, su visomis jos savybėmis. Su viskuo. Tas pats ir kalbant apie tėtį.


Programavimas vyksta negatyvia forma. Tėvai prikemša vaikų galvas visokiausių apribojimų. Draudimai trukdo prisitaikyti prie aplinkybių, o leidimai suteikia pasirinkimo laisvę.


„Kai kurie tėvai bijo vaikui leisti per daug, neva išlepins, atleis vadžias ir jis ims elgtis netinkamai. Bet... Pagalvokime. Jei tėvai leis daugiau, nei draus, vaikas pats galės atsirinkti, kas jam gerai, kas blogai, bet tam, aišku, reikia tvirto tėvų pavyzdžio, – įsitikinusi Asta. – Jei nuolat matys tinkamai besielgiančius tėvus, jei bus skiepijamos tikrosios vertybės, jo pasirinkimai, manau, nepridarys bėdos nei jam pačiam, nei kitiems.


Mano tėvai labai dažnai sakydavo „ne" ir paauglystėje laikė mane, kaip sakau, „ant trumpo pavadžio". Po kiek laiko, baigusi mokyklą, džiaugiausi, kad išaugino geru žmogumi. O dabar suvokiu, kad kur kas smagiau būti ne geru, o laimingu žmogumi...


Mano kiemo draugė augo, kaip mano mama sakydavo, „palaida bala". Tėvai jai leido eiti į lauką, būti iki vėlumos, rengtis, ką nori, draugauti, su kuo nori, nekraustydavo mokyklinės kuprinės, norėdami patikrinti joje tvarką, negrūmodavo pirštu, jei gaudavo dvejetą. Jie tiesiog ją mylėjo. (Mane, beje, irgi...) Ir dabar ji – žydinti sėkminga moteris, labai lengvai galinti pasirinkti, žinanti, ko ir kaip nori. Ji laiminga, o aš – gera."


Svarbiausi leidimai vaikui, pasak mokslininko, tai leidimas mylėti, keistis, džiaugtis, sėkmingai susidoroti su savo užduotimis ir t. t. Žmogų, kuriam tai būna leista, iš karto galima atpažinti, kaip ir tą, kuris sukaustytas draudimų. Beje, kalbant apie merginas, moteris, būti gražiai – tai visai ne tik su anatomija susijęs dalykas, o tėvų leidimas. Leidimas savo dukrai būti (jaustis) gražiai. Jei tėvai savo sūnų laikė silpnu, negabiu berniuku, o dukrą – nedailia, žiopla mergaite, tai jie tokie ir bus.


Iš esmės nereikia ir žodžių, kad būtų galima „užprogramuoti" vaiką – užtenka tėvų vidinės savijautos. Tarkim, mama gali stengtis būti ryžtinga, užtikrinta, nes tokį nori matyti savo vaiką ir siekia savo pavyzdžiu tai parodyti, bet jei viduje jausis priešingai, sūnus ar dukra tą jaus ir „programuosis"... Žinoma, visu tuo galime netikėti, nusikratyti atsakomybės ir remtis posakiu „kiekvienas – savo laimės kalvis", bet, kaip sakoma, jei tam tikrais dėsniais netiki, nereiškia, kad jie neveikia.


Parengta pagal užsienio spaudą.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis