Jauni aktoriai žinomi iš populiarių serialų – „Moterys meluoja geriau“, „Rezidentai“, „Pasmerkti“. Panevėžiečiai juo myli už spektaklius teatre „Menas“. Kai kalbėjomės su miela ir nuoširdžia pora, vaikštinėdami po parką, šalia Panevėžio „Cido“ arenos, su jais sveikinosi vos ne kas antras praeivis. „Jūsų gerbėjai?“ – klausiau. Justina kuklinosi: „Turbūt.“
Kaip sekasi derinti aktorystę ir motinystę – apie tai šis interviu.
Neseniai kino teatruose pasirodė filmas „Robertėlis“, jame atliekate vieną iš pagrindinių vaidmenų?
Praėjus keturiems mėnesiams po Ulos gimimo man pasiūlė šį vaidmenį. Iš pradžių buvo planuota pradėti filmavimus, kai dukrytei buvo šiek tiek daugiau nei mėnuo, tuo metu būčiau greičiausiai atsisakiusi, kad ir koks viliojantis buvo siūlymas, tiesiog Ula buvo labai maža, nebūčiau pasiryžusi jos palikti. Labai bijojau dėl žindymo.
Kodėl buvo tokių baimių?
Atrodė, ką tik viskas susitvarkė, „atradome“ savo ritmą, žindyti nebebuvo taip skausminga, labai bijojau, kad ką nors pakeitus vėl visos bėdos grįš, o tada aš nusišausiu. (juokiasi)
Pradžia tikrai nebuvo lengva. Prabėgus trisdešimčiai dienų, kai gimė Ula, pagimdė ir Arno sesuo. Mano patarimas jai buvo vienas – iš karto dar į gimdymo namus pasikviesti žindymo konsultantę. Pati kviečiausi tik kai grįžau į namus iš ligoninės. Prisiminiau, kaip per kursus mums sakė: „Gimdyti lengva, žindyti sunku.“ Taip ir buvo, iš pažiūros lyg ir normalu viskas, bet skauda, kažkodėl kraujo pasirodė. Žindymo konsultantė akimirksniu viską sustatė į savo vėžes, dar ir dabar su ja bendrauju, visus dešimt mėnesių, kai gimė Ula. Maitinu iki šiol.
Papasakokite, kaip derinote filmavimą ir Ulos priežiūrą.
Praėjus keturiems mėnesiams po Ulos gimimo man pasiūlė šį vaidmenį. Ula su Arnu gyveno viešbutyje Vilniuje, mes visą laiką buvome kartu. Aš išeidavau filmuotis, būdavo 12 valandų pamaina, filmavausi ne kasdien, per mėnesį maždaug 19 įtemptų dienų. Aš kas keturias valandas nusitraukdavau pieno, Ula nepajuto jokių nepatogumų.
Filmavimas vyko vasario mėnesį, nebijojote susirgti?
Lietuvą tuo metu buvo užspaudę nežmoniški šalčiai, tikrai baiminausi peršalti. Būdavo, grįžtu į viešbučio kambarį 3–4 val. nakties sustirusi į ledą, o aplinkui kolegos sirgo. Ne dėl savęs bijojau, kad susirgsiu – dėl Ulytės, ji nuo manęs visiškai juk priklausoma. Mane vienas žmogus ramino: „Tu nieko nebijok, jūs, mamos, esate apsaugotos iš aukščiau.“ Gerai, kad man nereikėjo šokti į ledinį vandenį, aš buvau ta įžūli merga, kuri į eketę įstūmė savo partnerį, aktorių Nerijų Gadliauską – Robertėlį.
Kaip Ulai sekėsi su tėčiu?
Tėtis atsiėmė viską su kaupu už savo premjerą. Kokią rasdavo mane grįžęs po darbų, tokį rasdavau jį baigusi filmavimo pamainą – nesipraususį, neprivalgiusį, susivėlusį ir be nuotaikos. Bet jis – šaunuolis, puikiausiai susitvarkė. Kai Ulą palieku su Arnu, esu visiškai rami, jis – nuostabus tėvas.
Visą redaktorės Rūtos Rukaitės interviu rasite naujausiame „Tavo vaiko“ žurnale ( nr. 9). str. „Mamos apsaugotos iš aukščiau“.
Kitos temos:
Žmonių, kurie nesivaldo, rėkauja, mes vengiame. Matyti rėkiantį savo mamą ar tėtį, t. y. žmones, kurie kaip tik turėtų būti saugumo ir ramybės garantas, vaikui yra žlugdanti patirtis, jis išgyvena jausmą, apie kurį sakome: „Žemė slysta iš po kojų.“
Pykčio, agresijos ir rėkimo ratą turi stabdyti suaugusieji. Tai yra jų atsakomybė ir uždavinys. Sako psichologė Dovilė Jankauskienė straipsnyje „Kaip nerėkti“.
Mes taip laukiame, kada kūdikis žengs pirmąjį žingsnį, kad dažnai pamirštame, o gal net nežinome, kad rankyčių judesiai yra gal net svarbesni nei pirmas savarankiškas žingsnis į priekį. Kodėl? Skaitykite str. „Ranka valdo“.
Kaip dirba jūsų vaizduotė? Filosofas Kristupas Sabolius sako, kad labiausiai vaizduotę naikina nuovargis ir... darbas, o žadina žaidimas. Lavinti vaiko vaizduotę gali kiekviena mama ir tėtis. Apie tai skaitykite str. „Žaidimai vaizduotei“.
Nenumaldomai artėja nauji mokslo metai. Kaip turėti lėtesnį, ramesnį ir draugiškesnį šiokiadienio rytą? Idėjų rasite atsivertę str. „Pusryčiai iš vakaro“.
Pagimdžiusios pirmagimį ir prabėgus keleriems metams pradedame galvoti apie kitą nėštumą. Tada planuojame, renkamės laiką, mąstome, ar mūsų organizmas jau pasiruošęs naujiems iššūkiams. O gal dar palaukti? Gydytojos ginekologės akušerės genetikės patarimai – str. „Pirmas, antras, trečias...“
Jeigu jūs laukiatės ir norite papuošti rubriką „9 mėnesiai“, nuotrauką siųskite nuotraukos@tavovaikas.lt. Redakcija jums padovanos fotosesiją ir nuotraukas.
Akims paganyti – vaikų mados puslapiai (str. „Fontanų šventės“).
Viršelyje – 6 mėn. Dominykas
Uteniškis Dominykas – šeimos pirmagimis, kaip sako mama Zina, tai – tikra dovana. Labai geras, beveik neverkia, ramiai miega, mamai leidžia atlikti visus buities darbus. Labai valgus, yra primaitinamas košėmis, džiaugiasi kiekviena – ar moliūgų, ar cukinijų, o jei dar paskaninama kokia šilauoge, iš viso džiaugsmas didžiulis, kemša pilna burna. Labai draugiškas, kad ir kas jį pakalbina, visus apdovanoja plačia šypsena su dviem dantukais. Ypač myli vyrus, kaip juokėsi mama, matyt, ji per dieną jam įgrįsta. Džiūgauja pamatęs tėtį vakare, krykščia dėdei ir seneliams.
Mama Zina – pati šeimos gydytoja ir gali palyginti savo sūnų su kitais pusmetinukais. Pasak jos, kaip ir kiekvienai mamai jos vaikas „pats pats“, taip ir jai atrodo, kad Dominykas labai jau guvus, toks „šustras“ vaikinas. Fotografė Indrė turėjo idėją nufotografuoti Dominyką saldžiai miegantį, jokių bėdų – kelios minutės vežimėlyje lauke ir berniukas – jau sapnų karalystėje.
