Neįtikėtina, bet viskas, kas pasakojama knygoje, kuri Švedijoje tapo bestseleriu, yra tiesa. Jei pagal šią autobiografiją būtų sukurtas kino filmas, scenarijaus kūrėjai greičiausiai būtų apkaltinti davę pernelyg daug laisvės fantazijai.
Christina Rickardsson pasaulį išvydo 1983-iaisiais Diamantinoje kaip Christiana Mara Coelho. Kai jai tebuvo penkiolika dienų, mama su ja pasislėpė greta šio miesto esančiose olose ir čia, laukinėje gamtoje, praleido penkerius metus. Tik retsykiais, visiškai prispaudus badui, jos išsiruošdavo į miestą netoliese. „Draugai švedai ir paskaitų lankytojai daug kartų yra klausę, kodėl mano mama nutarė su vaiku gyventi oloje. Kartais aiškinu ilgai, kartais atsakau vienu klausimu: „Kas pavojingiau už nuodingus gyvūnus?“ Kartais jie atsako patys, kartais aš: „Tai žmonės“, – karčiai pažymi „Niekada nesustok“ autorė.
Christinai į atmintį įsirėžė galybė smulkmenų: dvi olos, kuriose bėgo jos dienos, mamos rankų mitrumas, kai iš šakelių ir palmių lapų supindavo uždangą olai arba paklotą, kad būtų ant ko miegoti. Tai buvo laimingas gyvenimas, nors teko kovoti su alkiu, nuolatos ieškoti maisto ir išgyventi, kai aplink gyvatės, vorai bei skorpionai. „Prisimenu, kartais vidurnaktį mane pažadindavo koks nors labai didelis ir nuodingas šimtakojis, ropojantis šlaunimi, bet aš numesdavau jį ir vėl užmigdavau šalia mamos. Jaučiausi saugi, mane supo šiluma. Darydavau tai, ką darydavo mama, žaisdavau su buožgalviais ir visokiais man prieinamais gyviais.“
Ji iki smulkiausių detalių prisimena ir tą naktį, kai užmigo viena prie nedidelio laužo, kurį didžiuodamasi įkūrė pati – mama buvo išmokiusi, kaip įdegti į ananasą panašų kaktusinį augalą, kuris ilgai degdavo, šildydavo ir atbaidydavo žvėris. Pabudo purtoma grįžusios mamos ir išgirdo, kad turi bėgti. Nuo persekiojančių vyrų jos pasislėpė po kojomis miške pasipainiojusioje duobėje, mama pati išsitrynė žemėmis ir ištrynė dukrą, tačiau tai nepadėjo – pabėgėlių ieškantys šunys jas aptiko. „Balsai artėjo. Ir šunys. Tada pajutau, kaip kažkas šliaužia mano ranka link krūtinės. Atsargiai alkūne bakstelėjau mamai į šoną ir sušnabždėjau: „Gyvatė.“ Išsigandau, bet nedrįsau pajudėti. Žinojau, kad gyvatė jaučia mano baimę, nes mama buvo sakiusi, kad tai jaučia ir gyvatės, ir kiti gyvūnai. Tačiau labiau bijojau vyrų nei gyvatės. Žinojau, kad mama niekada netupėtų duobėje, jei tie lauke nebūtų dar pavojingesni. Gyvatė šliaužė per mano krūtinę link mamos. Pajutau staigų mamos judesį, ji prispaudė ranką prie mano krūtinės ir sugriebė gyvatės galvą. Žibintuvėlių šviesos artėjo, vienas iš šunų uosdamas pribėgo prie duobės krašto. Žemės, kuriomis mama buvo mus ištrynusi, negalėjo užgožti mūsų kvapo. Pajutau, kad mama vėl sujudėjo ir tą akimirką, kai šuo prikišo nosį prie duobės krašto, ji iškišo gyvatės galvą. Šuo sukaukė – to garso niekada nepamiršiu – ir nubėgo, o vyrai jam iš paskos“, – knygoje pasakoja Christina.
Glaustis olose jos nebegalėjo, pėsčiomis pasiekė San Paulą, jų namais tapo šio didmiesčio gatvės, kartais – lūšnynas, o pragyvenimo šaltinis dažniausiai būdavo išmalda. „Gyvenimas už mūsų saugiųjų olų ribų buvo tarsi visai kitas pasaulis. Kad jame išgyventum, reikėjo laikytis visai kitų taisyklių. Labai greitai supratau, kad privalau prisitaikyti ir išmokti gatvės taisykles. Viena padaryta klaida gali reikšti, kad tai paskutinis dalykas, kurį padarei“, – liūdną gyvenimo tiesą konstatuoja knygos autorė. Ir pasakoja apie dienas, kai pavojai tykojo kiekviename žingsnyje: apie tai, kaip geriausias draugas neapsikentęs nužudė prieš mamą smurtavusį patėvį ir pradingo, kaip iš turtingųjų kvartalo benamius vaikus „valantys“ vyrai jos akyse nušovė draugę, o ji pati smeigė stiklo šukę į pilvą berniukui, norėjusiam iš jos atimti šiukšlyne rastą paplotėlį, ir po kelių dienų sužinojo, jog jis rastas negyvas.
Kai Christinai buvo septyneri, mama ją ir naujagimį sūnų patikėjo vaikų namams. Juose dirbančios moterys nutarė, kad šiems vaikams bus geriau ne su gimdytoja, kenčiančia nuo psichikos ligos, o naujoje šeimoje už tūkstančių kilometrų. Taip mergaitė su mažuoju broliu atsidūrė Švedijos šiaurėje ir tapo Christina Rickardsson. Vindelne, kur buvo tik apie pustrečio tūkstančio žmonių, reikėjo išmokti gyventi pagal naujas taisykles: „Vaikai čia, regis, neturėjo didesnių rūpesčių nei nugriūti nuo dviračio ir nusibrozdinti kelį, negauti būtent tokios lėlės, kokios pageidavo, negauti leidimo žiūrėti televizorių, kiek panorėję, priverstinai būti lauke ir žaisti arba eiti miegoti. Man tai atrodė labai keista ir buvo sunku suprasti. Visa, ką buvau patyrusi, jiems, savaime suprantama, atrodė visiškai neįtikima. Papasakojus ką nors, kas man buvo nutikę, nieko gero nebūdavo. Mūsų patirtys skyrėsi, jausmai taip pat. Mano istorijos jiems būdavo panašios į išmonę arba baisią pasaką. Tada ėmiau išsigalvoti ir kurti geras pasakas. Pavyzdžiui, išsigalvojau, kad grūmiausi su liūtu, kad moku karatė, nors visai nemokėjau. Aš lengvai visus parblokšdavau ant žemės, todėl galėjau sakyti, kad moku. Išsigalvojau daug dalykų.“
Per porą mėnesių Christina pramoko švedų kalbos ir įsiliejo į gyvenimą, kuris tapo savas. Tačiau ir po kelių dešimtmečių juto savo dvilypumą – buvo Christina iš Norlando ir Christiana iš Brazilijos. Ne visada būdavo lengva suvienyti šias dvi savo asmenybės puses: „Ėmiau sapnuoti košmarus: aš vėl septynerių ir bėgu nuo mirties. Sapnavau tai vėl ir vėl. Geriau būčiau sapnavusi, kad po lova gyvena baisūs troliai. Deja, sapnavau tikrus įvykius, tai, kas man nutiko vaikystėje.“
Tai privertė Christiną ryžtis kelionei į kitą žemyną – gimtinės žemę ji palietė kojomis po dvidešimt ketverių metų. Lydėti į vaikystės pasaulį reikėjo vertėjo, nes portugalų kalba buvo išsitrynusi jai iš atminties. Christina skrido į San Paulą nieko nesitikėdama, tačiau kelionė buvo sėkminga – privatus seklys atsekė jos artimųjų ir mamos pėdsakus. Tik tada paaiškėjo, jog niekas iki tos akimirkos negalėjo net nuspėti, kaip susiklostė į vaikų namus atiduotų mergaitės ir berniuko likimai, nes įvaikinimą palaiminę darbuotojai nesileido į kalbas su giminaičiais.
„Esu labai laiminga, kad radau savo šeimą, – viename interviu sakė Christina Rickardsson. – Mes iki šiol pažindinamės, sužinome vis daugiau vieni apie kitus. Labai sunku paaiškinti tiems, kurie to nepatyrė, ką reiškia būti atskirtam nuo šeimos ir vėl bandyti atkurti ryšį. Mūsų gyvenimai susiklostė visiškai skirtingai, o dar atsirado kultūrinių skirtumų. Tačiau, nepaisant visko, turime atrasti vieni kitus.“ Paklausta, ar neliko kartėlio, jog kadaise buvo prievarta atskirta nuo mamos ir gimtinės, Christina tvirtino, kad nieko nenorėtų keisti, nes pažino nuostabių žmonių, gavo gerą išsilavinimą ir kitokio gyvenimo galimybę: „Bet įvaikinimas turi vykti kitaip ir nesukelti tokio šoko. Džiaugiuosi, kad dabar Brazilijoje jau laikomasi kitokių įstatymų nei tuomet, kai man buvo aštuoneri. Aš patyriau šoką, bet esu laiminga gyvendama Švedijoje.“
Šaknų paieškos pakeitė Christinos gyvenimą: grįžusi į Švediją suprato negalinti nutylėti to, kas jai nutiko. Todėl ne tik aprašė savo patirtį knygoje „Niekada nesustok“, bet ir įkūrė fondą sunkiai gyvenantiems vaikams ir paaugliams Brazilijoje. Mokosi portugalų kalbos ir jau ne kartą lankėsi gimtinėje.
