Kaip vaikai buvo auklėjami senovės Lietuvoje?

Vaiko auklėjimą šešiolikto - septyniolikto amžiaus viduryje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) lėmė šeimos socialinė padėtis. Vienaip jis vyko valstiečio ar miestiečio, kitaip į vaiką žiūrėta bajorijos elito šeimose.

Kaime, atliekant žemės ūkio darbus, buvo svarbi kiekviena rankų pora. Vos ūgtelėję ir namų ruošoje galėję padėti vaikai iš karto būdavo įtraukiami į suaugusiųjų pasaulį. Jų vaikystė truko tol, kol vaikas buvo priklausomas nuo kitų pagalbos ir priežiūros. Vos vienas kitas valstiečio vaikas parapijinėje mokykloje gavo gramatikos žinių ir tikėjimo pradmenis. Skirtingai nei Danijoje, kur nuo XVII a. 2-ojo deš. pradėta įgyvendinti privalomo pradinio mokymo idėja, LDK valstiečių (ir daugumos miestiečių) vaikai buvo beraščiai. Tėvai nenorėjo jų leisti mokytis, nebuvo pakankamai pradinių mokyklų, trūko lėšų jas išlaikyti. Todėl žinios apie žemesniųjų visuomenės sluoksnių vaikų auklėjimą negausios.


Diduomenės vaikai – giminės tęsėjai


Geriausiai žinoma apie to meto bajorijos ir jos elito vaikų auklėjimą.Pagal III Lietuvos Statutą mergina suaugusia laikyta nuo 14 metų, o vaikinas – nuo 18-ikos, teoriškai tiek laiko turėjo trukti jaunuolių auklėjimas.  LDK nebuvo vieningo švietimo modelio, ugdymo procesas vyko individualiai. Vaikų auklėjimo ir lavinimo laikas šeimose įvairavo, pavyzdžiui, diduomenė sekė europiečių elito vaikų auklėjimu - berniuko ir mergaitės gimimu diduomenės šeimos džiaugėsi, o paveldėtojo, giminės tęsėjo atėjimas į pasaulį buvo didelis įvykis.


1520 metais sūnaus sulaukęs Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis rašė žmonai: „Dviguba ir neišmatuojama laimė pasiekė mus su Jūsų Malonybės laišku, perduodanti žinią apie laimingai pasibaigusį gimdymą ir tai, jog su Dievo pagalba turime mieliausią sūnų, amžiną mūsų abipusės meilės laidą. Už tokią laimingą ir džiugią naujieną dėkojame Jūsų Karališkai Malonybei ir primygtinai prašome kuo labiau pasirūpinti savo sveikata. 

Mylimiausiam mūsų sūnui įsakykite krikštijant duoti Žygimanto vardą, kurį dabar dviese nešiosime.“


O štai į pasaulį viena po kitos ateinančios dukros reiškė giminės gesimą, su ištekančia dukra į kitą giminę „nutekėdavo“ ir turto dalis. Bet dukros gimimas taip pat buvo šventė. 1667 metais gimus paskutinei Biržų šakos Radvilaitei – Liudvikai Karolinai, jos tėvas LDK arklidininkas Boguslovas Radvila Karaliaučiuje įvykį pažymėjo patrankų salvėmis. Vienodai tėvai sielojosi ir dėl visų anksti mirusių vaikų.


Pirmoji auklėtoja – mama


Auklėjimo klausimus sprendę teologai, teisininkai ir pedagogai sutarė, jog didžiausia pareiga, rengiant vaikus gyvenimui, tenka šeimai, ypač motinoms, tik po to – mokyklai. XVI amžiaus vid. Mikalojus Rėjus pageidavo, kad „motinos [...] pačios savo vaikus maitintų ir auklėtų“.


Anot 1640 m. laidotuvių kalbos autoriaus, „tikroji garbė ne motina būti ir vaikus pagimdyti, bet juos gerai išauklėti, Dievo baimę ir meilę įskiepyti“. Nuostata vaiką iki 7 m. amžiaus palikti motinos globoje įteisinta 1588 m. III Lietuvos Statute. Tokios praktikos laikytasi gyvenime. 1581 metais išdaviko Grigaliaus Astiko sūnus Jonas, nenorėdamas prarasti valdų, teisme aiškino, jog „ankstyvoje vaikystėje jį ir jo motiną tėvas nuo savęs atskyrė, jis lavinosi atskirai“. Teisėjai, atsižvelgę į paaiškinimą, priėmė palankų Jonui sprendimą.


Didikės dvare mažamečius prižiūrėjo mama, auklės ir dvariškės. XVI amžiaus vid. Mikalojaus Radvilos Rudojo sūnus auklėjo Ana Chomecka, kuriai 1548 m. didikas padovanojo Astravo dvarą. Nuo XVII a. pr. LDK susiklostė tradicija formuoti atskirus didikų vaikų dvarus. Su mažamečiais kai kurie tėvai bendravo daug. XVII a. pr. Vilniaus kašteliono Jonušo Radvilos mažos dukros kartu su tėvais pusryčiaudavo, prižiūrimos, kad „neišsiteptų, kaip paršiukai“. Išlikusi diduomenės korespondencija rodo tėvų meilę vaikams. Jie vadinti mažybiniais vardais (Anuška, Kristupėlis, Zoska, Jonušėlis ar Halčuchna). Rūpintasi jų sveikata, apranga, valgiu. Minėtas J. Radvila liepė dukrai rytais duoti šviežių vaisių, o po valgio būtinai plauti dantis, draudė pernelyg šildyti patalpas.


Moralistai, pvz., Augustinas Lavskis (1614) smerkė beatodairišką tėvų, ypač motinų, meilę vaikams. Ją prilygino „grynai ligai ir alinančiai karštinei“. Iš tėvų laukta aktyvaus dalyvavimo, formuojant vaiko charakterį, griežtos rankos. Pedagogai akcentavo moralinį vaiko ugdymą, kuris buvo suprantamas kaip religinis (tikėjimo) ugdymas ir pilietinis (atsidavimas Tėvynei) auklėjimas bei papročių mokymas. Vaikai mokyti tikybos, dievobaimingumo ir paklusnumo. Jiems rodyti tinkamų asmenų pavyzdžiai, nes, anot 1558 m. pasirodžiusio pirmo Lenkijoje pedagoginio traktato autoriaus Erazmo Gličnerio, „vaikas yra lyg beždžionė: ką pamato, tą kartoja“.


Anuomet bausta už melavimą, užsispyrimą, piktumą. Nesitenkinta moralais, mat pagrindinė auklėjimo priemonė buvo rykštė. Jų neišvengė ir mergaitės, pvz., Liudvika Karolina Radvilaitė. 1651 m. traktate „Apie politinę žmonių sąjungą“ skyrių vaikų bausmėms skyręs Aaronas Aleksandras Olizarovijus siūlė: „Bausmės neturi būti sunkesnės už nusižengimus“.


Dukterims – Šventasis Raštas ir ekonomika


Ūgtelėjusių vaikų auklėjimo turinys skyrėsi. Radviloms dirbęs profesionalus pedagogas Adomas Rasijus 1619 m. išsakė nuomonę, jog „vėliau švietimas turi būti vienoks sūnums, kitoks dukterims: juos reikia mokyti ir mokslo, ir kariškų dalykų, jas – pamaldumo ir ekonomikos dalykų“. 


Adomas Rasijus teigė, jog mokslas turi būti skirtingas sūnums ir dukterims.


A. A. Olizarovijus manė, jog mergaitėms reikalingos elementarios skaitymo, rašymo, muzikos žinios. Pasak jo, geriausia joms užsiimti rankdarbiais. Didikų (kai kada ir bajorų) mergaitės auklėtos namuose. Ugdymo lygis nebuvo prastas. Apie 80–90 proc. LDK didikių buvo raštingos, kartais mokėjo lotyniškai ar vokiškai.  Visos buvo puikiai susipažinusios su Šventuoju Raštu, turėjo ekonominių žinių, suvokė teisinius dalykus, žinojo Statuto straipsnius, ypač apie savo teises. Jos klausėsi muzikos, mokėsi šokti, jodinėjo. Mažuosius į suaugusiųjų pasaulį įvesdavo žaislai ir žaidimai. Mergaitės žaidė su molinėmis ar medinėmis lėlėmis, o kai kurių lėlių rankos ir kojos judėjo, jos buvo puoštos brangiomis sukniomis.


Merginų auklėjimas baigdavosi joms ištekėjus.


Sūnums – geležinė drausmė ir studijos užsienyje


Sūnų lavinimui diduomenė buvo reiklesnė. Iš pradžių jie lavinti namuose. Į dvaro mokyklą buvo priimami ir didikui ištikimų bajorų vaikai. Sūnums didikai tėvai kartais nustatydavo griežtą dienotvarkę: pratybos prasidėdavo 5.30 ryte ir trukdavo iki 21 valandos. Vaikai tik dieną per savaitę ilsėdavosi.


Daug dėmesio skirta kalbų mokymui, tarnais samdyti užsieniečiai. Nuo 4-ių metų vaikai mokyti rašyti, kiek vėliau – oratorystės, kalbėjimo meno. Nemažai laiko jie skirdavo fiziniams pratimams, jodinėjimui. 1617 metais Kristupo II Radvilos sūnus Jonušas žirgą gavo būdamas 5-ių metų. Berniukų žaidimuose galima įžvelgti riteriškos kultūros poveikį: arkliukai, kario ginkluotė, riterių dvikovos. Populiarūs buvo veiksmų ir judesių žaidimai: persekiojimas, „Katinas ir pelės“, slėpynės, medžiokliniai žaidimai.


14–16 metų sulaukę jaunuoliai buvo siunčiami studijų tęsti Vakarų Europoje (dažniausiai Italijoje ir Vokietijoje). Ne tokie turtingi bajorai vaikus iš pradžių leido į parapijines mokyklas, vėliau – į aukštesnio, gimnazijos tipo mokyklas, pvz., Vilniuje ar Kėdainiuose. Rimta atsvara bajorijai vietoje užsienio universitetų tapo 1579 m. įsteigta Vilniaus akademija. Trečdalį čia XVI a. pab.-XVII a. vid. studijavusių studentų sudarė lietuviai ir žemaičiai, likę buvo rusėnai, atvykėliai iš Livonijos, Prūsijos ir Lenkijos. Studijos universitetuose baigdavo bajorijos ir diduomenės jaunuolių lavinimo procesą.


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis