Kaip suprasti, ar pratrūkstate
Daugumai protrūkio epizodų būdingi panašūs ypatumai, kuriuos galime atsiminti pagal akronimą KAkAS (kenksmingas, automatinis, atliepiantis elgesys ir stiprūs jausmai). Ne pats patraukliausias akronimas, bet, tikiuosi, primins jums, kad nesate vieni. Kaip ir dujų kaupimasis, nesivaldymas yra nepatogumo kelianti, bet natūrali žmogaus būsena. Visi tai patyrė (net jei kai kurie ir stengiasi apsimesti, kad ne). Kad ir kaip bandytume keisti gyvenimo būdą, siekdami išvengti dujų kaupimosi, jų vis tiek kaupsis. Gera žinia, kad, pajutę artėjant šią nemalonią būseną, galime imtis veiksmų ir ją palengvinti. Svarbiausia, kiekvienai progai pasitaikius, jums noriu priminti, kad tėvystė – per rimtas darbas, kad apie jį kalbėtume rimtais veidais. Taigi, taip, mūsų laukia KAkAS.
Nieko nelaukdama, pristatau dažniausius daugelio tėvų protrūkių ypatumus.
Stiprūs jausmai. Paprastai pratrūkstame, užklupus stipriam jausmui, nebūtinai tik pykčiui ar įsiūčiui. Suveikia beveik bet kuri stipri emocija: baimė, liūdesys, sumišimas, bejėgiškumas, stresas, susierzinimas, nerimas, drovumas, kaltė ar gėda. Mus įaudrinti gali net teigiamos emocijos, pavyzdžiui, kiekvienas tėtis ar mama yra matę vaiką apsiverkiantį iš juoko. Kartais mūsų stiprūs jausmai susiję su mūsų vaikų išdykavimu, o kartais ‒ ne. Kartais suprantame, kad jaučiame visas šias emocijas, o kartais ‒ ne. Atminkite: a) pratrūkti yra emocinė, o ne racionali reakcija ir b) nekontroliuojame savo jausmų taip gerai, kaip norėtume manyti. Negalime priversti savęs kažkaip jaustis. Viskas, ką galime padaryti, tai pastebėti, kad iš tiesų kažką jaučiame, o tada jau galime rinktis, kaip į tai reaguoti.
Automatinis elgesys. Svarbu atminti, kad didžioji dalis protrūkių nebūna nei sąmoningi, nei tyčiniai. Nebūna taip, kad grįžtate namo po prastos darbo dienos ir pagalvojate: „Hm. Įtempta diena. Manau, šįvakar eisiu ir išsiliesiu ant vaikų.“ Daugeliu atvejų protrūkis yra nesąmoningas ir nekontroliuojamas procesas. Dažnai šio poelgio šaknys glūdi jūsų vaikystėje – greičiausiai tėvai pratrūkdavo lygiai taip pat. Štai kodėl negalite paprasčiausiai nuspręsti nebepratrūkti ir tiesiog visada susitvardyti. Šie protrūkiai – nuspėjama raidos, neurologinių ir biologinių procesų išdava, bet ne logiškas sprendimas.
Atliepiantis elgesys. Galime galvoti apie atliepimą dvejaip. Atliepimas gali būti apibrėžiamas kaip tai, ką sakome ir darome, į ką nors reaguodami. Kad įsiaudrintume, kažkas turi įvykti. Šis jausmas neatsiranda iš niekur. Kartais įsiūčio priežastis visiškai aiški – nuo dirgiklio iki protrūkio galėtume nubrėžti tiesią liniją. Kitais atvejais neturime žalio supratimo, kodėl pratrūkome. Kažkas galėjo nutikti prieš penkias minutes, penkias valandas ar penkerius metus ir nebūtinai tai susiję su mūsų vaikais. Kad ir kas tai būtų ir kada nutiktų, labai svarbu nustatyti dirgiklį, į kurį reaguojate. Jei taip ir nesuprasite, kad gegužė jums siaubingas mėnuo, nes būtent tada įvyko jūsų pirmasis persileidimas, nenuspręsite labiau savimi pasirūpinti tuo metu. Kol nepripažinsite, kad krūminio danties skausmas magiškai nepraeis, negalėsite susiimti ir apsilankyti pas odontologą.
Atliepimas gali būti apibrėžiamas ir kaip mūsų gebėjimas greitai veikti reaguojant į tikrą ar įsivaizduojamą pavojų. Žmogaus smegenys ir kūnas taip sutverti, kad saugotų mus nuo galimos grėsmės. Deja, nei smegenys, nei kūnas nesuvokia, kad daugelis šiuolaikinių stresorių yra emociniai ar psichologiniai, gyvybei nepavojingi, taigi žaibiškai reaguoja į situacijas, kurios visai nereikalauja stiprios ir greitos reakcijos. Be to, mūsų smegenys ne visada puikiai geba atskirti rimtas problemas nuo mažyčių sunkumų, todėl reaguodami pratrūkstame, nors tai nebūtina.
Kenksmingas elgesys. Atsimenate tą kartą, kai jūsų vaikas išlėkė į gatvę arba vos nenukrito nuo laiptų? Tikriausiai tada jus užplūdo stiprūs jausmai, privertę reaguoti automatiškai: galbūt surikote arba staigiai griebėte vaiką už rankos. Net jei surikote ar sugriebėte vaiką už rankos kiek smarkiau nei norėjote, nevadinčiau to protrūkiu. Šios situacijos tik parodo, kad jūsų nervų sistema tinkamai reaguoja į galbūt pavojingą situaciją. Tokia akimirka nebuvo kenksminga, nes nebuvo nereikalingo grubumo ir nepablogėjo jūsų ir mažylio santykiai. Taigi, taip, kartais galima PERŽENGTI RIBAS, bet NEPAKENKTI.
Kenksmingiausi protrūkiai ir ką su jais daryti
Nors yra daugybė būdų, kaip pratrūkti ant vaikų, vieni yra blogesni už kitus. Itin žaloja įžeidimai ir bauginimai, taip pat ir fizinė agresija ar bet koks smurtas, toks kaip mušimas, pliaukštelėjimas, sudavimas ranka ar daiktų mėtymas. Galbūt toks elgesys yra dalis kultūros, kurioje buvote auginti arba kurioje auginate savo vaikus, o galbūt toks elgesys visai naujas. Bet kuriuo atveju, jei kažkas panašaus vyksta jūsų namuose, privalote sustoti. Pirma, darykite viską, ką galite, kad nustotumėte save kaltinti ir gėdyti. Taip, padėtis rimta, bet kuo anksčiau rasite savyje šiek tiek gerumo ir atlaidumo sau, tuo greičiau atrasite pagalbos ir įgyvendinsite svarbių pokyčių. Nesate vieninteliai tėvai, kurie kada nors trenkė savo vaikui, bet tai nereiškia, kad taip elgtis galima. Sugebėsite pasitaisyti. Pažadu. Galbūt nepavyks to padaryti vieniems, bet tai nereiškia, kad nesugebate būti tėvais arba esate įklimpę iki ausų. Pirmiausia turėtumėte pasikalbėti su patikimu žmogumi: draugu ar šeimos nariu, gydytoju ar pediatru, psichoterapeutu, patarėju, pastoriumi, rabinu, kunigu ar imamu. Pokalbis nebus lengvas ar džiaugsmingas, bet jis būtinas. Jūs sugebėsite.
Kenksmingi protrūkiai yra nenuspėjamos, neadekvačios reakcijos: pikti žodžiai, fiziniai protrūkiai, kabinėjimasis, gėdinimas ir kaltinimas. Ta akimirka atrodo nevaldoma. Kenksmingi protrūkiai kyla, kai esame sudirgę, ir jie toliau dirgina visus susijusius asmenis. Pavyzdžiui, rėkiate ant savo vaiko dėl išpiltų sausų pusryčių, pratrūkstate, nes jis per ilgai aunasi batus, ar piktai priekaištaujate dukrai, kad pamiršo paruošti namų darbus. Tokie atliepiamieji protrūkiai gali pažeisti ir susilpninti jūsų ryšį su vaiku.
Be to, dažna įtampa ir stresas sujaukia smegenis ir nervų sistemą, didina tikimybę, kad sudirgsite ir vėl. Todėl jums labai svarbu ne tik išmokti kuo rečiau pratrūkti, bet ir sustiprinti ryšį su vaiku kas kartą, taip nutikus. Pakartokime: nesivaldymas yra KAkAS. Tai kenksmingas, automatinis, atliepiantis elgesys ir stiprūs jausmai. Ne šiaip sau per daug nesigilinau į patį elgesį ‒ ar piktai atsikertate, ar rėkiate, ar trankotės, ar susierzinę pasišalinate sarkastiškai murmėdami sau po nosimi. Mes visi pratrūkstame skirtingai, kiekvienas vis kitokiu intensyvumu, todėl bus naudingiau, jei susitelksime į elgesio ypatumus, o ne patį elgesį. Esu mačiusi tylų žvilgsnį, skaudinantį lygiai taip pat, kaip sviestas nuotolinio valdymo pultelis, esu girdėjusi ir nuožmių grasinimų, galinčių varžytis su blogai nusiteikusio Klinto Istvudo grasinimais.
Vis dėlto daugelis iš mūsų praradę savitvardą elgiasi panašiai (piktai atsikertame, rėkiame, trankomės ir panašiai) ir labai svarbu, kad suprastumėte, ką tiksliai darote, kai įsiuntate, nes tas elgesys yra vienintelis dalykas, kurį galite kontroliuoti.
Tikiuosi, kad paskutinis sakinys jus pritrenkė, nes jeigu ne, tai jūs neįdėmiai skaitėte. Ką tik sakiau, kad negalite kontroliuoti savo jausmų ir kad jūsų protrūkiai yra automatiniai ir atliepiantys, o tada pasakiau, kad pratrūkę galite kontroliuoti savo elgesį. Jei viskas vyksta automatiškai, kaip, po galais, tai kontroliuoti?
Apie tai ir yra likusi knygos dalis. Nesijaudinkite, nesakysiu tiesiog nurimti užuot pratrūkus. Jei galėtumėte, jūs būtumėte taip padaręs, aš būčiau taip padariusi ir visi sau ramiai žiūrėtume „Netflix“ gurkšnodami karštą arbatą ir neieškotume pagalbos knygoje. Išmokysiu jus sumažinti tikimybę pratrūkti, atpažinus savo dirgiklius ir į juos reaguojant veiksmingai, nuslopinant savo mygtukus ir mokantis pastebėti, kad artėjate prie protrūkio ribos, kad nepradėtumėte kenksmingai elgtis su savo vaiku. Galų gale, išmokysiu jus, kaip susiimti pratrūkus, kad daugiau taip nenutiktų.
Aišku? Gerai. Dabar, kai jau aišku, ką reiškia pratrūkti, reikia pakalbėti, kaip būna susivaldžius.
