Mažo – tiesiogine šio žodžio prasme – žmogaus pasaulis 

Tėvai stengiasi suprasti savo vaikus, jų norus, daro viską, kas mažiesiems geriausia arba... mano taip darą. Kaip dažnai nesuprantame mažo žmogaus poreikių, nes nekreipiame dėmesio į vieną „smulkmeną“ – vaikas yra mažas! Pabandykite įsivaizduoti, kaip atrodo mažo – tiesiogine šio žodžio prasme – žmogaus pasaulis.


Konsultuoja psichologė Jūratė Bortkevičienė

 

Mes pamirštame ir neįvertiname, kad maži vaikai dažnai už mus yra perpus mažesni (ūgio atžvilgiu). Kiekvieną kartą reikėtų įsivaizduoti, kaip mes jaustumės, jeigu šalia mūsų nuolat stovėtų dvigubai didesnis žmogus. Viena vertus, tai nėra labai blogai, nes pakėlus smakrą į viršų jaučiamasi pozityviau, užtikrinčiau ir visapusiškai geriau, nei nuleidus galvą. Jei laikai iškėlęs galvą, labiau pasitiki savimi. Gal tai yra esminė priežastis, kodėl mažylis ramiai reaguoja į tėvų pyktį? Pakėlęs galvą į viršų jis jaučiasi labiau savimi pasitikintis. Vaikai šitaip gyvena nuolat, į pasaulį žvelgia būtent iš tokios pozicijos, dėl to jie taip noriai žaidžia su savo ūgio žmogiukais.

 

„Ar aš tau nesakiau?!“


Vaikui nėra nei blogai, nei gerai gyventi tokiame pasaulyje, kuriame visi didesni (aukštesni). Suvokdami, kad kitaip nebus, mažyliai prisitaiko. Tačiau jei pažvelgtume iš savo, suaugusiojo, pozicijos ir palygintume, suprastume, kad geriausiai jaučiamės tada, kai mūsų akys yra pašnekovo akių lygyje. Todėl labai gerai, kai tėvai, bendraudami su mažyliais, atsitupia ir žiūri vaikui į akis – šitaip tėvai geriau supranta, kaip iš tokio aukščio atrodo pasaulis. Tarkime, vaikas lipa ant sofos, jums tai natūralu, o jūsų mažyliui – tarsi didžiulis kalnas, kurį reikia įveikti. Vaikams nuo maždaug trejų metų „įsijungia“ vaizduotės varikliukas ir juos supantys daiktai tampa tarsi simboliai ir iššūkiai. Tuo tarpu suaugusiųjų fantazija „miega“, kėdė mums yra daiktas, ant kurio galima atsisėsti, o vaikui – daiktas, ant kurio užsiropštus galima ir nušokti. Vaikui tai tikras jėgų išbandymas, trimečiui „pipirui“ ypač patinka šuoliukai – kažkur nušokti, kažką peršokti – jis šitaip įveikdamas sunkumus sau įrodo esąs galingas. O kaip atrodo suaugusiesiems? Matome paprastą vaizdą – užsikorė, šoka, dar nupuls... Nupuolė ir griežta intonacija pasiteiraujame – „Ar aš tau nesakiau?!“. O dabar pažvelkite iš vaiko pozicijos – kas būtų, jeigu jums darbe nepavyktų atlikti užduoties iš pirmo karto, nes neturite tam įgūdžių, o bosas kraipydamas galvą moralizuotų: „Ar aš tau nesakiau, kad tau nepavyks?“... Didelė tikimybė, kad tikrai supyktumėte ir įsižeistumėte. O vaikui žeriate priekaištus be jokios širdies graužaties ir dar „apdovanojate“ nemaloniais epitetais – bailys, verksnys, tinginys, nevala ir t. t. Dabar įsivaizduokite, jei jus taip vadintų jūsų viršininkas, ar patiktų? Savo mažylius negražiai pavadiname, kai jie mus sunervina, o ar mes jų nenerviname? O jeigu jie pradėtų taip vadinti suaugusiuosius? Baisu pagalvoti, kas tuomet būtų... Juk suaugusieji nori, kad pastabos jiems būtų išsakomos švelniai ir mandagiai, o vaikams tai daro neretai grubiai, lyg vaikas, bendraudamas su tėvais, būtų ne lygiavertis žmogus, o mažavertė būtybė, į kurią nereikia kreipti dėmesio. Dar būna ir tokių atvejų, kad smarkiai supykus vaikas supurtomas fiziškai... Mes, būdami dvigubai didesni ir keliskart stipresni, purtome vaiką... O jeigu mus purtytų koks nors dvigubai didesnis žmogus, kurį sunervinome?

 

Kas turi teisę pavargti?


Tėvai turi stebuklingą frazę „Aš pavargęs, ariau visą dieną.“ Jeigu mėgstate šią frazę, pagalvokite, kad vaikas darželyje praleidžia beveik dešimt valandų per dieną – tikrai daugiau, nei jūs būnate darbe. Jam darželis irgi prilygsta darbui. O mokyklinukai, ar mažai dirba? Pamokos, įvairiausi būreliai ir namų darbai vakare... Veiklos daugybė. Ar mažieji pavargsta ne labiau nei tėvai, atliekantys vieną, sau įprastą darbą, kurį puikiai išmano ir turi patirties? Tėvams atrodo, kad vaikystėje viskas lengva (kaip mes greitai pamirštame savąją...). Liepkite dabar kokiam brandžiam tėvui padaryti tiltelį, kurį jis darė tik vaikystėje. Kiek procentų tėvų tai atliktų? Eidami į darbą, negauname užduočių, kurios nebūtų susijusios su mūsų pasirinkta specialybe, mūsų kiekvieną dieną nelaukia nematyti ir negirdėti dalykai, o vaikams taip yra nuolat, ypač mokykloje – jiems reikia ne tik išmokti, bet ir prisiminti. Maža to, dar pritaikyti! Įprastą darbą dirbti, ko gero, lengviau, nei eiti į mokyklą. Kai kurios mamytės rypauja, kad vargšai vaikai patiria didžiulį krūvį. Nereikėtų dramatizuoti – atžalai nieko blogo nenutiks, visi mokosi ir išmoksta. Nereikia pulti į vieną ar kitą kraštutinumą, tačiau ir fraze „Esu pervargęs!“ piktnaudžiauti nereikėtų. Suaugusieji drąsiai sako, kad yra pavargę, o vaikai tarsi tam neturi teisės. Grįžę iš darbo pasakykite „Buvo sunki diena, bet aš įveikiau visus sunkumus, dabar truputį pailsėkime, paskui ką nors nuveiksime drauge.“ Taip būtų teisinga ir sąžininga.

 

„Duok man ranką“


Tėvai labai mėgsta vesti vaikus už rankos, manydami, kad taip saugiau. O dabar pamėginkite įsivaizduoti, kiek jūs galėtumėte vaikščioti aukštai pakelta ranka? Tai nepatogu ir net skausminga. Turbūt esate matę, kaip eina du laimingi tėvai ir vedasi mažylį už abiejų rankų – kažin ar mažyliui smagu kaboti kaip nukryžiuotajam? Tėvai laimingi, o mažas žmogutis, kuris velkamas pažeme, ką jaučia? Jeigu vaikelis nenori duoti mamai rankos, tai greičiausiai ne todėl, kad norėtų nuo jos pabėgti, o todėl, kad nepatogu. Jeigu jūsų vaikui saugu eiti, tikrai nebūtina jo tįsti už rankos. Jeigu norite, kad mažasis duotų ranką, pabandykite pasilenkti ir vesti jį taip, kad jam būtų gerai. Sakysite, tokia padėtis nepatogi, suskaudo nugarą? O kurgi lygybė, leiskite paklausti...

 

Kai aplink tik kojos...


Išeinate su šeima į mugę, leidžiate vaikui išsirinkti tai, ką jis nori, bet nepagalvojate, kad jis nieko nemato. Ką vaikelis mato per tokias dideles šventes? Kitų batus, kojas, jei pakelia galvą – užpakalius, o jei užverčia – dangų. Viskas! Tuomet jis pradeda zirzti, „ožiuotis“, o tėvai nervinasi, vadindami vaiką nedėkingu. Juk jis paprasčiausiai nemato to, kas džiugina tėvus! Mažylis ne be reikalo prašosi ant rankų, jam tiesiog norisi pamatyti tai, ką mato tėvai. Net vežime nepatinka sėdėti, nes iš ten irgi nieko nematyti. Jeigu jums tektų vaikščioti tarp kojų, kažin, ar būtų smagu. Išgirskime vaiką ir pasistenkime suprasti, nes dabar dažnai negirdime net tada, kai jis kalba. Dažnai tėvai sako „Aš bandžiau kalbėti su vaiku, jis negirdi.“ Mano patarimas – pabandykite įsirašyti tą pokalbį ir paklausyti, o tada įsivaizduokite, kad su jumis taip kalba jūsų vyras, viršininkas, draugė. Įdomu, ar tikrai norėtumėte girdėti krūvas priekaištų, įžeidžiančių epitetų?


Dažnai suaugusieji tarpusavyje aptarinėja viską vaikui girdint ar esant tame pačiame kambaryje. Atroso, vaikas neįdomus suaugusiajam, jis kažkur žemai. Kalbame apie viską, nepaisydami, kad mažas žmogus klausosi. Juk neapkalbinėjame suaugusiųjų, kai jie stovi šalia, nes juos gerbiame, matome, o vaiko kažkodėl – ne, nes jis mažas. Turbūt labai pažįstamas vaizdelis: jūs susitinkate draugę, kurios ilgai nematėte, bet jeigu esate su vyru, greičiausiai su drauge sutarsite susiskambinti vėliau, o jei šalia tik vaikas, tikėtina, pradėsite nesibaigiančius pokalbius apie senus laikus, madas ir dar bala žino ką... Mažylis kantriai įsikibęs į ranką kenčia, paskui pradeda muistytis, nes jam neįdomu, o jūs į tai – trumpai ir griežtai – „Pakentėk, nematai, kad šneku su teta?“. Įsivaizduokite save tokiomis aplinkybėmis: jūsų antroji pusė kalba su draugu apie tai, kas jums visiškai neįdomu, o jūs turite kantriai stovėti ir nepratarti nė žodžio, nes „nemandagu kištis į kitų pokalbį.“ Vaikas reikalauja dėmesio, o gal yra ir kita priežastis, gal jis nori „siusiuko“? Bet, atsiprašau, pamiršau, čia juk tik vaikas, kuris privalo pakentėti...

 

Kambarys lyg futbolo aikštė


Vaikai labai mėgsta padėti gaminti, bet mes neleidžiame, nes mažas ir dar ką nors sudaužys, išteps, įsipjaus. O jeigu paruoštumėte jam darbo vietą taip, kad tai būtų saugu ir atitiktų jo dydį? Mažylis nori daryti varškėčius – tegul, tiesiog įberkite mažiau miltų, kad mažos rankytės galėtų išminkyti tešlą, pristumkite suolelį, kad vaikui būtų lengviau pasiekti stalą, gerbkite vaiko norą jums pagelbėti. Mano trimetis, naudodamasis trintuve, puikiai daro „ežiukus“. Gali įsipjauti? Žinoma, gali, bet ir mes kartais įsipjauname. Toks gyvenimas. Nereikia žiūrėti į vaikus iš aukšto, žiūrėkime vienas kitam į akis net ir gamindami.


Kartais atrodo, kad esame linkę į vaikus žiūrėti kaip į neįgalius: „Tu nesugebėsi, tu nemokėsi, dar įsipjausi...“ ir pan. O kitose srityse, kur vaikui iš tiesų stinga įgūdžių ir patirties, reikalaujame kaip iš supermenų. Pavyzdžiui, aiškiname dvimečiui, kaip gaudyti kamuolį, o prieš tai dar ir suploti rankomis. Jam tai atlikti per sunku, o mes jau nervinamės: „Kaip tu nesupranti? Juk taip paprasta.“ Žaidžiame su vaikais žaidimus, kurie jiems ne pagal amžių, ir reikalaujame, kad viską atliktų kaip suaugusieji. Arba aiškiname, kad tas šuniukas, kuris vaikui beveik iki smakro, yra geras ir jį galima paglostyti. Ar suvokiate, kaip tas šuniukas atrodo mažam vaikui? Kaip didžiulis pabaisa.

Kitas pavyzdys – liepiame vos metukų mažyliui suptis pačiam. Jam sunku suvokti, kaip tai padaryti, kaip judinti kūnelį, kad sūpynės judėtų. O ar penkiametis gali išsiurbti kambarį? Gali, tik jums teks jį pamokyti ir apsišarvuoti kantrybe. Ir vėl nepamirškite, kad tas kambarys, kuris jums atrodo mažas, vaikui prilygs beveik futbolo aikštei.

 

Be kankinio išraiškos


Atlikdami namų ruošos darbus, būkite linksmi, nenutaisykite kankinio išraiškos. Savo pavyzdžiu galite parodyti, kad darbas yra kančia. O kas norės kankintis?

 

Bendrauti su šypsena


Suaugusieji labai mažai šypsosi, malonia šypsena veidas nušvinta tik tada, kai ko nors norime iš kitų. Stebėkite, vaikai elgiasi taip pat – kai ko nors labai nori, ateina prašyti išsišiepę. Ne tik su vaikais reikėtų kalbėti besišypsant, pasistenkite taip bendrauti su visais. Tėvai vaikams daug šypsosi pirmaisiais jų gyvenimo metais, nes mažylis tiek daug naujų dalykų padaro: apsiverčia ant pilvuko, atsisėda, pradeda ropoti. Daugiausia šypsenų jam dovanojame tol, kol vaikas guli, kuo jis labiau auga, tuo tėvai mažiau šypsosi, nes vaikelis vis rečiau padaro ką nors ypatinga. Atsisėdo ant puoduko – džiaugsmas begalinis, vėliau pats nueina į tualetą, pagalvojame – „ai, jau čia nieko naujo, nieko ypatingo“. Bet vaikai nori matyti laimingus tėvus. Užduokite sau klausimą, kiek jūs šypsotės be priežasties. Patys suprasite, kad ne itin daug, o juk besišypsantis žmogus jaučiasi laimingesnis ir mažiau pyksta. Atrodo, lengva, bet pamėginkite ir pamatysite, kad ne, tuoj pat atsiras abejonių – „Kodėl aš čia turiu šypsotis, kaip koks kvailelis...“ Įdomus faktas, kad žmonių smegenys neskiria dirbtinio juoko nuo natūralaus, todėl pabandykite iš pradžių šypsotis bent dirbtinai, vėliau tai taps natūraliu įpročiu. Vaikai, kol maži, labai daug šypsosi ir juokiasi, vėliau šis įprotis išnyksta. Mūsų, kaip tėvų, užduotis – neištrinti vaikams šypsenų nuo veido. Nebijokite vaiko akių kontakto, tai padeda bendrauti. Vaikas gali kalbėti su jumis bėgiodamas. Bet tai nėra blogai, nes tyrimų rezultatai atskleidė, kad taip mažylis geriau išgirsta. Tačiau jūs kalbėdami turite žiūrėti į savo atžalą, o ne į televizoriaus, telefono ar kompiuterio ekraną.

 

„Kokią čia nesąmonę darai?“


Skubame kritikuoti, žeminti vaiką, nors galbūt ir patys darome nesąmonių. Vaikai ne visada supranta, kad jų poelgis buvo kvailas, nes jie neturi gyvenimo patirties, jiems jų elgesys atrodo tinkamas. Bet dažnai girdima suaugusiųjų kritika netrunka tapti norma. O tai rodo tik vieną – auginame kartą, kuriai irgi bus normalu visus kritikuoti, sakyti, kad viskas, kas neatitinka jų norų, yra nesąmonė. Vaikai atsimena viską, kas jiems į galvą „įkalta“ iki penkerių metų, ir ima elgtis taip, kaip elgėsi jų tėvai.

 


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis