Auklėjimo svoris
Tyrėjai Rūta Gumbelevičiūtė, Aidas Gedminas ir prof. Vita Akstinaitė tyrimą atliko Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje. Jie analizavo aukščiausias vadovaujamas pareigas užimančių asmenų (lyderių) vaikystę ir lygino su savo srities specialistų, neatliekančių vadovaujamų vaidmenų, vaikyste.
Pastebėta, kad didžiausią įtaką tyrimo dalyviams lyderiams padarė tėvų auklėjimo stilius. Dauguma lyderių nurodė, kad vaikystėje jie patyrė autoritetingą auklėjimo stilių. Tėvai kėlė didelius reikalavimus, reikalavo disciplinos, tačiau tuo pat metu kūrė šiltus, pasitikėjimu paremtus santykius, palaikė, padėjo siekti tikslų ir skatino prisiimti atsakomybę. Tuo metu savo srities specialistai (ne lyderiai) pasakojo, kad vaikystėje patyrė autoritarinį auklėjimo stilių. Pastarųjų tėvai dažniau kėlė aukštus reikalavimus, tačiau nesileisdavo į diskusijas ir nepaaiškindavo vieno ar kito jų sprendimo priežasčių. Puikiai šį auklėjimo stilių atspindi tyrimo dalyvio citata: „Dažniausiai girdėdavau: „Daryk, ką sakau, kitaip būsi nubaustas!“ Negavau tiek teigiamo psichologinio palaikymo, kiek būčiau norėjęs, [...] daugiausia grėsė neigiamos pasekmės.“ Autoritarinį auklėjimo būdą naudojantys suaugusieji prisiima atsakomybę už sprendimą ir atžalai nesuteikia galimybės mokytis nebijoti ir prisiimti atsakomybę už savo poelgius. Taip pat jie nepadeda suprasti vaikui poelgių svarbos.
Aukšti pažymiai ar aplinkinių palaikymas?
Taip pat didžioji dauguma apklaustųjų pabrėžė tėvų, senelių, brolių ir seserų, giminaičių palaikymo svarbą, draugų, jų tėvų, mokytojų, sporto trenerių, neformalių veiklų vadovų (pvz., skautai, „The Duke of Edinburgh’s International Award“ (DofE) programa, šokių būreliai) teigiamą arba neigiamą pavyzdį. Pagrindinis tarp lyderių ir ne lyderių išryškėjęs skirtumas – pirmuosius jų autoritetai palaikė, skatino klysti ir tobulėti, prisiimti atsakomybę. Vienas iš Lietuvos dalyvių paminėjo: „[...] Buvau skatinamas siekti tikslo, nes žaidžiau gynėjo pozicijoje. Treneris sakydavo: „Šimtą kartų suduosi per rankas, šimtą pirmą atimsi kamuolį švariai. Dirbk.“ Ir visa tai padarydavau.“ O ne lyderiai dažniausiai prisimindavo, kad jų sektini pavyzdžiai mokė sunkaus darbo ir gyvenimui reikalingų įgūdžių.
Tyrimo dalyviai taip pat dalijosi savo mokykline patirtimi. Mokymosi rezultatai neturėjo įtakos jų pasirinkimui užimti vadovaujamas pareigas ateityje. Tiek lyderiai, tiek ne lyderiai pasiekė ir gerų, ir blogų akademinių rezultatų. Tačiau respondentai pažymėjo, kad specifinė aplinka, kai mokytojai palaikė, diskutavo kaip su sau lygiais, o bendramoksliai skatino tobulėti, turėjo didesnę įtaką jų charakteriui. Viena dalyvė iš Jungtinės Karalystės pasidalino neigiama patirtimi, kai jai mokyklos atstovai neleido siekti savo tikslų ir stoti į Kembridžo ar Oksfordo universitetą, nes ji galimai būtų sugadinusi mokyklos reitingus, kadangi mokykla netikėjo, kad ji gali įstoti.
Kalbėdami apie vaikystę, dauguma lyderių taip pat išskyrė sportavimą. Tačiau tai nebuvo pagrindinis veiksnys, lemiantis jų lyderystę. Tiek lyderiai, tiek ne lyderiai buvo aktyviai įsitraukę į įvairias sporto veiklas. Tuo metu tik keturi lyderiai ir du ne lyderiai pažymėjo, kad fizinis aktyvumas turėjo įtakos jų vystymuisi. Dalyviai, pabrėžę sporto įtaką savo vystymuisi, dažniausiai sportavo profesionaliai, turėjo kompetentingą trenerį ir dalyvavo organizuotose treniruotėse. Kitiems respondentams, priešingai, sportas buvo tiesiog laiko praleidimo ir malonumo šaltinis.
Vaikų pastangos ištrūkti iš sunkumų
Paskutinė tarp dalyvių besikartojanti tema buvo vidinis noras pakeisti nepalankias aplinkybes, kuriose jie atsidūrė vaikystėje. Šios aplinkybės buvo siejamos su noru ištrūkti iš šeimos blogos finansinės padėties ar sudėtingos emocinės aplinkos. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad vidinė motyvacija yra svarbus lyderystę formuojantis veiksnys, nes vaikystėje patirti finansiniai ir emociniai iššūkiai gali įkvėpti siekti geresnio gyvenimo ateityje. Šiame tyrime 10 iš 12 lyderių, išgyvenusių sudėtingas emocines aplinkybes, ir vienas ne lyderis pažymėjo, kad priekaištai mokykloje, tėvų skyrybos, nesutarimai su broliais ir sesėmis ir panašios neigiamos situacijos paskatino siekti geresnių gyvenimo sąlygų ir reikšmingai sustiprino jų charakterius.
Vienas Jungtinės Karalystės dalyvis pabrėžė, jog: „Gyvenimas skurdžiame name su šiek tiek disfunkcine šeima tikriausiai sustiprino tą norą padaryti geriau, norą tobulėti pačiam. Norėjau pasiekti geresnių rezultatų dėl savęs.“ Tačiau ne tik vidinis noras, bet ir nuolatinis tėvų, šeimos, mokytojų palaikymas ir padrąsinimas padėjo lyderiams ištrūkti ir anksčiau minėtų sunkių gyvenimo situacijų.
Tyrimas parodė, kad vaikui be galo svarbu, kaip su juo bendrauja ir kokį pavyzdį jam rodo supantys žmonės: ar diskriminuoja dėl socialinės, finansinės padėties bei lyties ar bendrauja kaip su lygiu. Svarbu ne tik reikalauti, kad sūnus ar duktė gerai mokytųsi, puikiai išlaikytų egzaminus, atliktų savo pareigas bei gerbtų vyresnius, bet ir kartu diskutuoti, tikėti, skatinti prisiimti atsakomybę ir, žinoma, palaikyti vaiką jo gyvenimo kelyje, kad ateityje jam pavyktų tapti lyderiu.
