Ši jaudinanti pasaka apie meilę, draugystę, supratimą, kito priėmimą. Per lakštingalos su vienu sparnu įvaizdį ji pasakoja apie šeimas, kuriose auga specialiųjų poreikių turintys vaikai, apie sunkų jų patiriamą tikrosios meilės išbandymą. Nuo mūsų visų priklauso, koks bus jų gyvenimo kelias.
Knygos autorius ukrainietis Olehas Romančukas – vaikų ir paauglių psichiatras, psichoterapeutas, dirba Lvove psichikos sveikatos centre „Šeimos ratas“, Ukrainos Katalikų Universiteto Psichikos sveikatos instituto ir Ukrainos kognityvinės elgesio terapijos instituto direktorius, rašytojas, daugelio knygų ir dokumentinių filmų autorius. Šiuo metu – bendros humanitarinės iniciatyvos, orientuotos į nacionalinio ir individualaus atsparumo karo kontekste skatinimą „Atlaikyk. Nugalėk. Atgaivink!“, koordinatorius. Vedęs, trijų vaikų tėvas.
Knygos ištrauka
Ši istorija kažkada nutiko didžiajame miške. Niekas nežino, kaip seniai ar neseniai tai buvo: ar prieš tris tūkstančius metų, ar prieš savaitę, skaičiuojant nuo vakar? O gal tai įvyks tik poryt?
Vieną pavasarį susituokė lakštingalų pora, – žinoma, po laimingų piršlybų – ir susisuko jaukų lizdelį krūmuose prie išsikerojusio seno ąžuolo. Susisuko jie lizdą, padėjo kiaušinį ir ėmė laukti savo pirmagimio.
– Koks gražus mūsų kiaušinukas! Tik pažvelk į šias spalvotas dėmeles, manau, kad mūsų mažylis bus ypatingas, – tarė mama lakštingala lakštingalai tėčiui.
– Žinoma, mylimoji, būsime laimingiausi tėvai visame didžiajame miške. Aš taip nekantrauju pagaliau pamatyti savo paukšelį ir kartu su juo giedoti! – atsakė tėtis lakštingala ir iš džiaugsmo aplink pasklido jo laimingos trelės:
Oi, tjoch, tjoch, vitjoch-tjoch, tjoch,
Giesmę tuoj užtrauksime,
Ir mažučio paukštužėlio
Mes su meile lauksime...
Ši džiaugsmo giesmė skambėjo nuo vakaro iki ryto – kiekvieną naktį – nuo tada, kai lakštingalų pora ėmė perėti kiaušinį. Visi, kas ją girdėjo: miško žvėrys, maži ir dideli, žmonės iš aplinkinių kaimų, – visi džiaugėsi, kad po ilgos žiemos vėl išgirdo suokiant lakštingalą... ir tos giesmės jų širdyse sėjo gėrį ir laimę.
Pagaliau vieną dieną iš kiaušinuko pasigirdo „tuk, tuk“, o paskui „bilst, bilst!“
– Paskubėk, mylimasis, – pašaukė mama lakštingala tėtį lakštingalą, bijodama, kad jis praleis šią svarbią akimirką. Abu pasilenkė virš lizdo laukdami, kas bus toliau.
Vėl pasigirdo „tuk, tuk!“ ir netrukus lukštas įskilo, o iš jo pažvelgė juokingas mielas geltonsnapis.
Tėvai lakštingalos iš susijaudinimo prarado amą: jų mielas vaikelis buvo labai gražus!
– Tebūnie palaiminta tavo giesmė, sūneli! – pagaliau tėtis lakštingala ištarė tradicinius lakštingalų giminės sveikinimo žodžius, skirtus ką tik išsiritusiems geltonsnapiams paukštyčiams.
– Mes tave mylime ir paremsime tavo skrydį, – pridūrė mama lakštingala.
Gi paukštelis, tarsi supratęs, ką pasakė mama, sujudėjo ir... staiga tėvai sutriko, – jų mažylis turėjo tik vieną sparną! Nusiminę jie pritūpė ant lizdelio krašto, mąstydami apie savo vaiko likimą. (…)
Kitų paukščių jaunikliai jau apsiplunksnavo ir mokėsi skraidyti. Dangus kvietė pakilti ir mažąjį lakštuką. Aukštas, tolimas dangus. Nors apie jį tėvai nieko nepasakojo, mažylis matė, kaip jie pakyla ir plasnoja ore, – buvo taip gražu, kad net pats panoro pabandyti. O čia dar šarka patarška pasimaišė ir jo norą tik pakurstė:
– Ko čia tupi, netikša, ar tavo sparnai suaugę, štai jau visi jauni-žali dangų matuoja, o tu čia rūgsti.
– Tikrai visi? – sumišęs paklausė lakštukas, visai nesupykęs ant tetos šarkos, bet truputėlį apgailestaudamas, kad dar neišbandė dangaus.
Tą akimirką jis nusprendė veikti. Pašoko, išskleidė savo sparnelius... ir vos neiškrito iš lizdo. Mat jam atrodė, kad pasaulis krenta į šoną dėl to, kad kairysis sparnas kažkodėl neišsiskleidė ir traukė žemyn... Lakštukas, šiaip ne taip negrabiai laikydamasis ant lizdo krašto, dar kartą pabandė išskleisti sparną ir... galiausiai suprato, kad jo neturi... Jis viensparnis! Paukštiška nuojauta sakė, kad jis niekada negalės palikti savo lizdo. Štai dėl ko tėvai niekada nemokė jo skraidyti! Liūdnai ir beviltiškai šįkart jis pažvelgė į dangų...
