Skaitytojos išpažintis: atrodė, kad vaikelis miega, deja, jis buvo be gyvybės ženklų

Jeigu kas nors prieš trejus metus būtų paklausęs, kaip susitaikytum su kūdikio mirtimi, turbūt atsakyčiau labai paprastai: „Taip tiesiog negali nutikti. Tik ne man“. Bet, deja, šią tragediją patyriau būdama 24 – erių metų.

Laiškas mano pirmajai mergaitei, kurios niekada nepažinsiu

Niekada nebūčiau pagalvojus, kad taip gali atsitikti būtent man, sveikai, jaunai, save prižiūrinčiai merginai. Kiekvieną motinos dieną, stovėdama prie dukrytės kapo pagalvoju, kad ji jau būtų trejų, kalbanti, bėgiojanti,žaidžianti su mažuoju broliu, besidžiaugianti kiekviena gyvenimo akimirka. Realybė, deja, kitokia. Bet kad ir kaip bebūtų, Olivija visada bus mūsų pirmagimė ir labai laukta dukrytė.

Nėštumas buvo man pirmas, vos sužinojus teigiamą atsakymą, buvau lyg ant sparnų. Nuo tos dienos supratau, kad niekada nebūsiu viena, turėsiu mažą žmogeliuką, kurį be galo mylėsiu ir rūpinsiuos, atiduosiu visą savo dėmesį ir meilę. Visas laukimosi periodas buvo labai lengvas ir sklandus, nebuvo net paprasčiausio pykinimo.

Pilvelis ėmė ryškėti gana vėlai, tik apie 6 – 7 mėnesį. Tuo metu atrodė, kad galiu padaryti viską, buvau pilna jėgų ir džiaugsmo, kad po kelių mėnesių tapsiu mama ir savo glėbyje laikysiu dukrytę. Visą nėštumo laikotarpį dirbau, buvau aktyvi ir pozityvi.

Atėjus vasarai, oro temperatūra pakilo, karšta buvo ir dieną ir naktį, na ir prasidėjo mano sveikatos sutrikimai. Kažkokių ypatingų nusiskundimų neturėjau. Gal greičiau pavargdavau, gal ir poilsio trūko. Konsultacijos metu, gydytojai pamatavus kraujo spaudimą, duomenys deja,nedžiugino. Buvo pasiekta riba 140/100 mm Hg, nors tokių simptomų kaip galvos svaigimas, skausmas nebuvo, tik tą rodė, pėdų tinimai, kurie laikėsi daugmaž iki pat gimdymo dienos.

Gydytoja liepė prižiūrėti save, matuoti kraujo spaudimą keliskart per dieną ir žymėtis užrašuose duomenis, daugiau ilsėtis, nepervargti. Patarimų išklausiau, viską stropiai kiekvienąkart žymėdavau, visuomet savo ginekologe pasitikėjau, net neįsivaizdavau, kad kraujo spaudimas gali taip stipriai veikti visą nėštumą, tuo labiau, kad niekada blogai nesijaučiau ir simptomai nebuvo ryškūs. Kitos konsultacijos metu, ginekologei patikrinus mano užrašus apie kraujo spaudimo rodmenis, aptarėme, kad būtų laikas pradėti naudoti kraujo spaudimą mažinančius vaistus, žinoma, neprieštaravau.

Pasikvietusi kolegę, ginekologė drauge konstatavo, jog širdelės veiklos nėra, vaisius žuvęs.Olivijos mama
Gydytoja jau tuo metu užsiminė, kad aukšto kraujo spaudimo laikymasis gali turėti įtakos priešlaikiniam gimdymui, placentos atšokai ar net vaisiaus žūčiai. Tuo metu jau buvo beveik 8 nėštumo mėnuo. Stengiausi išlikti pozityvi, laikytis gydytojos nurodymų, su kiekviena diena maniau, kad jau nedaug laiko liko, ir viskas mums pavyks.

Deja, netrukus buvau paguldyta į vieną Kauno ligoninių. Buvo 36 nėštumo savaitės. Ligoninės aplinka ir balti gydytojų chalatai man visada sukeldavo įtampą, visuomet maniau, kad ten patenkama, kai atsiranda didelių sveikatos sutrikimų, bet nepraradau pasitikėjimo ir maniau, kad dabar jau abi esam gerose rankose, taigi, kad ir kas beatsitiktų, mums bet kuriuo metu padės. Ligoninėje praleidau apie savaitę. Vaistus gėriau keturiskart per dieną, tiksliai kas 6 valandas, vaisiaus širdies tonai buvo matuojami taip pat apie 2 – 3 kartus per dieną, turėjau gerti daugiau skysčių.

Nuosekli gydytojų priežiūra rezultatą davė, ir greitai kraujo spaudimas tapo normalus. Viskas judėjo teigiama linkme, ir gydytojai išleido namo laukti didžiosios dienos. Dienos bėgo, visa šeima vos ne valandas skaičiavome, kada jau mažoji pasibels į pasaulį, kada galėsime sutikti mažąją šeimos narę. Vieną rytą atsikėlus kažko buvo labai ramu ir širdyje, ir pilvelyje. Kelias valandas nesulaukiau judesių. Tą dieną kaip tik laukė paskutinė konsultacija prieš gimdymą. Atvykus pas ginekologę, kaip visuomet, buvau paklausta, kaip jaučiuosi, kaip mano kraujo spaudimas. Atsakiau, kad viskas gerai, tik nejaučiu judesių. Pamačiau gydytojos veide nerimą, paėmusi stetoskopą, gydytoją širdelės plakimo taip pat neišgirdo.

Supratau, kad viskas, nieko pakeisti nebeįmanoma. Visos svajonės sudužo per vieną akimirką.Olivijos mama
Greitai atsidūriau echoskopijos kabinete, kur gydytoja kurį laiką bandė aptikti širdelės darbą, bet, deja, nesėkmingai. Pasikvietusi kolegę, ginekologė drauge konstatavo, jog širdelės veiklos nėra, vaisius žuvęs. Nieko nelaukiant, buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba, ir tuomet jau atsidūriau Kauno klinikų gydytojų rankose, kaip tuo metu buvo įvardinta - "nėštumo užbaigimo procedūrai" atlikti.

Tuo metu laikas tarsi sustojo, atrodo, nieko nebegirdėjau ir nepriėmiau jokios informacijos, bet supratau, kad viskas, nieko pakeisti nebeįmanoma. Visos svajonės sudužo per vieną akimirką. Viską prisimenu labai puikiai, lyg tai būtų įvykę vakar. Palata, besikeičiantys gydytojai ir tie patys klausimai, kaip viskas atsitiko, kaip jaučiuosi, pastabos, kad gyvenimas nesibaigia, dar jauna, ateityje bus kitas nėštumas.

Man tai buvo protu nesuvokiama, jokios paramos ar psichologinės pagalbos nesulaukiau. Džiaugiuosi, kad tuo metu visada šeima buvo šalia, kitaip nežinau, ar būčiau viena ištvėrus. Kadangi vaisius jau buvo žuvęs, gydytojai patarė rinktis natūralų gimdymą su skatinimu, visas procesas truko pusantros paros. Kitos dienos popietę, po ilgų valandų psichologinio ir fizinio skausmo, rugpjūčio 20 d. popietę išvydau savo mergaitę. Atrodė, tarsi miegantis vaikelis, bet deja, be gyvybės ženklų, turėjau galimybę pabūti drauge kurį laiką, verkiau, apkabinau, negalėjau patikėti, kad tuoj išsiskirsime visam laikui. Džiaugiuosi savo sprendimu, išvysti savo miegančią mergaitę, niekada nepamiršiu tos akimirkos.

Po gimdymo gydytojai neįžvelgė jokios fizinės patologijos, tad sutikome atlikti autopsiją. Tyrimo išvadų reikėjo laukti apie mėnesį laiko, deja, Olivijos mirties priežastis taip ir išliko neaiški. Kaip gydytojas patologas tuomet mums pasakė, tiesiog sustojo mergaitės širdelė, kartais taip nutinka ir sveikiems kūdikiams. Laikas bėgo neapsakomai greitai, jau po trijų dienų turėjome ištarti paskutinį „ Sudie" ir paleisti savo mergaitę į geresnį pasaulį. Išgedėjome ir toliau gedime sunkiausią gyvenimo išbandymą. Turime antrą vaikelį - nuostabų sūnų, kuris yra tikras visos šeimos pasididžiavimas ir savo didele šypsena džiugina mus kiekvieną dieną.

Pagalba kūdikio netekties atveju:

VšĮ Krizinio nėštumo centras (www.neplanuotasnestumas.lt)

VšĮ Ugdymo ir konsultavimo centras (www.kudikionetektis.lt)

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis