Olga Malaškevičienė: „Pirmiausia savo vaikui turi būti tėvas, tik paskui – draugas“

„Visi trys vaikai yra tokie skirtingi, kad genofondas mūsų šeimoje neturi jokios reikšmės“, – linksmai pokalbį pradeda Olga. Ji su vyru Gediminu augina tris dukras. Dvi iš jų – biologinės, o trečioji – jauniausioji – įvaikinta.

Tačiau, kaip sako pati Olga, svarbiausia, kad visiems tokiems skirtingiems šeimos nariams kartu būtų gera. „O taip ir yra“, – džiaugiasi moteris.

Kaip vieną įsimintiniausių gyvenimo dalykų, Olga pamini vėlyvoje jos paauglystėje įvykusį įvykį, kai, pradėjusi dirbti vienoje Lietuvos televizijoje, Olga rengė reportažą apie Kariotiškių sąvartyne rastus ir į šeimyną globoti atvežtus vaikus. „Buvo 1995-iejį, praėję dar visai nedaug laiko po nepriklausomybės atgavimo, – prisimena. – Aš, visą laiką augusi Vilniaus Senamiestyje, gavusi vidurinį išsilavinimą geroje mokykloje, prisiskaičiusi knygų, su mikrofonu rankoje vykau rengti reportažo. Jaučiausi tokia apsiskaičiusi, išsilavinusi, daug patyrusi.“ Reportažui pakalbinusi globėją, prisimena Olga, norėjo išgirsti ir vaiko poziciją: „Pritūpiu prie maždaug 4-5 metų mergaitės ir uždavusi jai klausimą, kuo ši norėtų būti užaugusi, gaunu mane iš vėžių visiškai išmušusį atsakymą: „nežinau, ar iš viso taip ilgai gyvensiu“, – prisimena. – Dabar visa tai pasakodama tarsi iš naujo išgyvenu tą situaciją, prisimenu ne pagal amžių brandų vaiko žvilgsnį.“ Pasak O. Malaškevičienės tądien ji geriau nei bet kada suvokė, kad tuomet jos turėtos žinios ir patirtis iš tiesų buvo juokinga lyginant su kalbintos penkiametės „baigta“ gyvenimo mokykla ir jos, dar visai mažos mergaitės, branda.

„Tada, be kita ko, labai gerai pasimokiau, kad vaikų jokiu būdu negalima „standartizuoti“, su jais bendrauti ar bandyti auklėti pagal kažkokį šabloną – pirmiausia reikia iš tiesų pamatyti vaiką, įsiklausyti į jį, paanalizuoti ir tik tada bandyti taikyti tik tam vienam vaikui priimtinus bendravimo ar lavinimo metodus“, – patirtimi dalijasi Olga bei sako, kad žvelgdama į savo dukras mato tuos milžiniškus skirtumus ir jau yra išbandžiusi krūvą skirtingų bendravimo metodų tam, kad dukroms duodami patarimai būtų išgirsti. „Trečiajai – trimetei – dukrai ne daliju patarimus, o pati jų sulaukiu“, – juokiasi.

„Noriu paminėti dar vieną, mano manymu, labai svarbų dalyką, kurį supratau augindama vaikus, – čia pat priduria Olga. – Bendraujant su vaiku visų pirma reikia būti tėvu, o ne draugu.“

Olga pasakoja, kad, jos nuomone, jau nuo mažų dienų vaikui svarbu šalia turėti ne draugą, o autoritetą, kuriuo galima pasikliauti. „Jau nuo mažų dienų vaikui reikia aiškinti paprastus, tačiau labai svarbius dalykus: kad važiuojant automobiliu būtina prisisegti saugos diržus, kad esant šaltam orui būtina mūvėti pirštines, kad, norint būti išsilavinusiu žmogumi, labai svarbu mokytis ir pan. Draugas šiems dalykams, matyt, būtų atlaidesnis, tačiau neretai, bendraujant su vaiku, prireikia ir griežtesnio žodžio, be to, ne į draugo, o būtent į tėvo petį vaikas turi atsiremti, kai jam yra sunkiausia, kai reikia teisingiausio gyvenimiško patarimo. Jei tėvystę ir draugystę galima suderinti – puiku, bet tėvystė visada yra ir turi būti pirmoje vietoje“, – pokalbį užtikrintai baigia trijų dukrų mama O. Malaškevičienė.

Daugiau įdomių istorijų bei naudingų patarimų išgirsite didžiojo „Gelbėkit vaikus“ paramos koncerto „Už vaikystę“ metu kovo 16 d. 19.30 val. per LNK televiziją.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis