Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

4 vaikų mamos emigracijos dienoraštis: įspūdžiai po atostogų Lietuvoje

Aktyvi socialinių projektų ir renginių organizatorė Birutė Jakučionytė su keturiais vaikais po skyrybų persikėlė gyventi iš Lietuvos į Londoną. Kaip sekasi pritapti naujoje šalyje, Birutė pasakoja savo nepagražintuose dienoraščiuose portale TavoVaikas.lt. Šiandien - seniai lauktas įrašas po ilgų atostogų Lietuvoje.

Atostogos Gerviniuose

Daugiau nei mėnuo praleistas Lietuvoje apdovanojo puikiu oru, nuostabiais susitikimais, fiziniu ir dvasiniu poilsiu. Man tikrai reikia žemės, laukų ir gėlynų. Jie sugrąžina man jėgas ir suteikia gyvybiškos energijos. Labai myliu savo Gervinius ir džiaugiuosi, kad jie yra. Kad turiu kur su vaikais grįžti atostogauti.

Fantastiškai praėjo pirmoji rugpjūčio savaitė su dvidešimt penkiais giminių ir draugų vaikais Amatų stovykloje. Stovykla tapo tarptautinė - joje dalyvavo vaikai net iš penkių šalių: Lietuvos, Anglijos, Vokietijos, Latvijos ir Ukrainos. Stovyklą užbaigusi Draugų Gongų naktis buvo mistinė ir nereali. Tokia, kuri užkabino visus pojūčius: akustinius, vizualinius, audialinius. Tokia, kai susitinki ir apkabini seniai nematytus draugus, kai atlieki savo misiją - tą vakarą ir visą naktį grojom su Gongais už taiką Žemėje, grojom Ukrainai. Per praleistą mėnesį Lietuvoje, supratau, kaip man reikia rankdarbių ir kūrybos. Naujausia mano manija, pasireiškusi pačia aukščiausia "nupušimo" forma - indėniškos sapnų gaudyklės. Tapau negrįžtamai nuo jų priklausoma, negaliu nustoti jas kūrusi ir dovanojusi.

Dar vienas puikus suvokimas - aš nesu priklausoma nuo „feisbuko" ir „laikų"! Visą mėnesį neturėjau interneto. Iš pradžių planavau nusipirkti, bet praėjo savaitė, antra... Ir nieko! Niekas mano gyvenime iš esmės nepasikeitė. Man šita žinia labai džiugi, nes kartais būnu jau sunerimusi dėl to, kiek laiko praleidžiu prie kompiuterio. Galiu būti labai laiminga ir neturėdama interneto.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Specialusis Birutės dienoraštis: internetinės pažintys
Birutės patirtis: ką aš darau, kad mano 4 vaikai auga sveiki

"Kodėl nerašai savo dienoraščio? Taip įdomu, kaip tau sekasi parašius knygą. Gal tave kas įžeidė, kokį šlykštų laišką parašydamas?" - paklausė manęs Donata prieš porą savaičių. Ne, niekas man nieko įžeidžiančio neatsiuntė, o komentarų internete neskaitau. Priešingai, esu kasdien maloninama pačiais nuostabiausiais laiškais ir atsiliepimais, puikiais pasakojimais, kas nutiko žmonėms, perskaičiusiems mano dienoraštį ar knygą „Moteris iš raudonos Audi". Matyt, tie, kuriems nepatinka, bijo ką ir sakyti, o rašo tik tie, kurie palaiko. Tie laiškai mane įkvepia ir drąsina. Tačiau po tokio draugės klausimo susimąsčiau. Kodėl nerašau? Manau, kad nusibodau. Manau, kad jau apie viską parašiau. Manau, kad bijau susirgti žvaigždžių liga dėl dėmesio, kurio kasdien sulaukiu, todėl noriu rašyti tik tai, kas mane pačią įkvepia, o ne tai, kas didina mano žinomumą.

Dar vienas puikus suvokimas - aš nesu priklausoma nuo „feisbuko" ir „laikų"! Visą mėnesį neturėjau interneto. Iš pradžių planavau nusipirkti, bet praėjo savaitė, antra... Ir nieko! Niekas mano gyvenime iš esmės nepasikeitė. Man šita žinia labai džiugi, nes kartais būnu jau sunerimusi dėl to, kiek laiko praleidžiu prie kompiuterio.Birutė Jakučionytė

Seku kelis rašančius asmenis, graudu žiūrėti kartais, kai dėl „laikų" „feisbuke" dažnai porą kartų per dieną aprašomas kiekvienas pirstelėjimas. Na, tai kas, kad labai vaizdingai, bet kartais skamba kaip visiškas „nusipezėjimas", kurio net perskaityti iki galo negaliu, bet kurį „laikina" šimtai rašančiojo gerbėjų. Po tokių vaizdingai aprašytų „pirdalų" aš savęs dažnai klausiu: „Ar aš dar neatrodau „nusipezėjusi"? Ar kitas mano rašinėlis nebus apie mano „pirdalus", nes apie visa kita jau parašiau? Kas gali skaityti ir „laikinti" tokias nesąmones? Matyt, žmonėms to reikia? O gal ir man varyt dėl populiarumo?"

Ne, tik nusibosti bijojau - labai ilgai mąsčiau ir virškinau tai, ko sulaukiau po knygos išspausdinimo. Tai ne tik viešas dėmesys, gerbėjų laiškai, dovanos, bet ir atsakomybė už tai, ką rašau. Neslėpsiu, man, su savo menkute saviverte, buvo sunku susitaikyti su tiek dėmesio ir priimti tiek pagyrų, gėlių ir dovanų. Gal jums atrodys, kad tai labai malonu, bet man tiesiog norėjosi prasmegti skradžiai į žemę. Ilgai apie tai tyliai mąsčiusi ir analizavusi, vis tik nusprendžiau mokytis tai priimti, nesislėpti rudeninių lapų krūvoje, po kiekvieno komentaro kukliai besišypsant ir burbant sau po nosimi: „Na ką jūs, negirkit, nereikia, čia ne aš. Visos mes tokios, daug galinčios panešti ir kitus įkvėpti. Kiekviena taip gali." Taigi, mielieji, šiandien lendu iš tos savo landos ir deklaruoju, kad rašysiu toliau ir dėkoju už visus komplimentus. O rašyti tikrai yra apie ką. 

Kas labiausiai rūpi mano draugams ir pažįstamiems

Pirmiausia atsakysiu viešai į keturis klausimus, kuriuos visą mėnesį būdama Lietuvoje girdėjau beveik iš kiekvieno sutikto:

Pirmasis - „Ar pardaviau jau visas savo knygas?" Ne, dar nepardaviau. Labai sunku suskaičiuoti kiek yra parduota tiksliai, bet manau, kad apie pusę tiražo, t.y. tūkstantis knygų jau parduota. Knygų leidyba ir prekyba man tikrai naujas ir nepatirtas reikalas, todėl mokausi naujų dalykų kiekvieną dieną. Dabar jau žinau, kad vasara yra pats blogiausias laikas išleisti naują knygą. Dabar jau žinau, kad labiausiai naują knygą perka pirmus tris mėnesius. „Moteris iš raudonos audi" knygynuose pasirodė pačiu nedėkingiausiu naujai knygai metu. Na, bet aš į tai žiūriu labai filosofiškai.

Jeigu ta knyga reikalinga žmonėms, ją suras tas, kam reikia ir vidury vasaros. O jeigu nereikalinga, tai ir liks gulėti garaže ant euro padėklo. Tada ir tęsinio rašyti nereikės. Tai atsakymas į antrąjį klausimą - „Kada knygos tęsinys?" Tada, kai parduosiu pirmąją, o tai priklauso nuo kiekvieno iš jūsų. Tada, kai uždirbsiu pinigų antrosios rašymui arba kai atsiras kas nors, kas sumokės už tris mėnesius mano darbo - per tiek laiko, manau, parašyčiau. Painu ir neaišku? Man irgi.

Kartais spirgu iš nekantrumo ir dusinu knygos platintoją klausimais: „Tai kiek, kiek pardavėte šį mėnesį? Ar perka ją kas nors išvis?" Man ramiai atsako: „Perka, perka. Šio mėnesio rezultatus atsiųsime po kito mėnesio dvidešimtos dienos." Ech, kaip ilgu laukti! Puolu į neviltį. Gal tikrai čia viskas nesąmonė su ta mano knyga. Gal tikrai jos niekam nereikia? Ir tada atsitinka malonus netikėtumas.

Gaunu iš draugės draugės draugės žinutę į savo FB: „Kai būsi pas tėvus, nuvažiuok į Vilkaviškio knygyną. Vedėja labai nori su tavimi susipažinti." Mano nosis ilga, smalsu. Nedrąsu, bet važiuoju. Jau po pirmų minučių knygyne pasijuntu kaip tikrų tikriausia žvaigždė, kurią atpažįsta, laukia ir su didžiuliu džiaugsmu sutinka. Pasitaikė pirmadienio vidurdienis. Užsukę į knygyną žmonės pirko po dvi knygas, viena moteris užėjo padėkoti už puikią rekomenduotą knygą, kurią ji čia pirko prieš tris dienas. Pardavėja tai moteriai pasakoja, kad kažkokio stebuklo dėka pati knygos autorė apsilankė. Ta moteris perka dar vieną. Dėl mano autografo. Aš pasirašinėju vieną, antrą, trečią. Man labai norisi įsižnybti. Juk pirmadienis, Vilkaviškis čia, mažas miestelis, vienintelis miestelio knygynas.

Jau po pirmų minučių knygyne pasijuntu kaip tikrų tikriausia žvaigždė, kurią atpažįsta, laukia ir su didžiuliu džiaugsmu sutinka.Birutė Jakučionytė

Vedėja ir čia dirbanti jos dukra man su džiaugsmu pasakoja, kad jos jau pardavė daugiau nei penkiasdešimt mano knygų, kad perskaičiusios jos susirinkę diskutuoja apie įvairius aprašytus mano atsitikimus, apie mane. Kad labai norėjo mane pamatyti ir įsitikinti ar aš tikrai tokia nepermušama ar tik įvaizdį tokį knygoje sukūriau. Knygyno vedėja čia dirba jau penkiasdešimt dvejus metus. Tai jos privatus knygynas. Vaikšto po jį basa. Ji žino, kaip užkalbinti kiekvieną atėjusį, jaučia, kokią knygą jam siūlyti. Aš sėdžiu tokia visa beveik „išsilydžiusi" savo pačios šlovės spinduliuose ir pasakoju joms apie savo vaikystę. Kai su kokiu reikalu autobusu atvažiuodavau į miestelio centrą ir kiekvieną kartą valandų valandas leisdavau tame pačiame knygyne. Man patikdavo knygų kvapas. Norėdavau visas jas perskaityti. Vartydavau kiekvieną ir skaitydavau anotacijas. Svajodavau, kad kai turėsiu daug pinigų, visas jas nusipirksiu ir turėsiu namuose. Visas jas perskaitysiu. Nepajutom nei viena, kaip pora valandų pralėkė. Vedėja užsakė dar trisdešimt knygų ir sutarėm spalio 18 d. daryti susitikimą su gerbėjais.

TAIP PAT SKAITYKITE:
Pirmasis Birutės dienoraštis: pradžių pradžia su 4 vaikais Londone
Vieni metai, praleisti emigracijoje: kas džiugina, o kas liūdina

Pakylėta iki debesų išvažiavau iš Vilkaviškio. Mąsčiau, kad galbūt tai ne vienintelis knygynas Lietuvoje, kuris vertina tai, ką aš rašau, ir norėtų susitikimo su manimi? Jau seniai suplanuotas mano organizuojamo konkurso „Kamštelių vajus' 2014" finalas, kurio metu lankysiuosi net septyniuose Lietuvos miestuose. Bet kamštelių rinkimas yra dieną, gal man vakarais su skaitytojais susitikti? Taip ir padarysiu! Spalio 14 d. Panevėžyje, 15 d. Šiauliuose, 16 d. Mažeikiuose, 17 d. Klaipėdoje, 18 d. Vilkaviškyje knygyne, 20 d. Marijampolėje, 21 d. Alytuje vakarais susitiksiu su visai norinčiais šiek tiek įkvėpimo, motyvacijos, vilties, tikėjimo. Kalbėsim apie svajones, tikslus, lemtingus atsitikimus ir susitikimus.

Kai paskelbiau apie savo turą po Lietuvą, gavau ne vieną klausimą: „Tai su knyga po visą Lietuvą važiuosi?" Mane toks juokas kaskart suima pagalvojus. Važiuosiu, važiuosiu - dienomis sversiu šimtus plastikinių butelių kamštelių, spausiu rankas mokytojoms, dalinsiu padėkas ir dovanas, o vakarais šoksiu į gražią suknią, aukštakulnius ir būsiu rašytoja. Tik dar nežinau kokiuose knygynuose ar bibliotekose būsiu, todėl priimu bet kokius pasiūlymus ir pageidavimus.

Trečias klausimas - „Ar turiu kokį draugą, vaikiną?" Ne, neturiu ir kol kas nenoriu turėti. Labai gerai gyvenu ir be jo. Esu laiminga ir pati sau viena. Neturiu nei vienos laisvos valandėlės pasimatymams ir laiko skirti jam. Šiuo metu mano prioritetas vienintelis - auginti savo vaikus, o tai atima labai daug laiko.

Ketvirtas klausimas - „Kada grįšiu gyventi į Lietuvą?" Galbūt tada, kai visi vaikai pradės lankyti koledžą, t.y. kai mažajam Teodorui (3 m) sueis šešiolika metų. Tada galbūt galėsiu palikti juos savarankiškai mokytis svečioje šalyje, o pati, kamuojama tėvynės ilgesio, gyvensiu savo Gerviniuose. Bet kol kas tas ilgesys manęs tikrai nekamuoja ir nežinia, ar kada nors kamuos. Todėl labai negreitai bus svarstoma mano grįžimo gyventi į Lietuvą galimybė. Čia šiek tiek išsiplėsiu, norėdama pasiaiškinti ne tik jums, bet ir sau pačiai. Nesu išvažiavusi iš Lietuvos mintimis ir darbais, tik fizinis mano kūnas didžiąją laiko dalį praleidžia Londone. Visi mano darbai ir projektai susieti su Lietuva. Dažnai į ją skrendu ir planuoju toliau skraidyti. Labai noriu išmokti anglų kalbą ir plėsti savo asmeninį akiratį, bet mano gyvenimo prioritetas artimiausius penkiolika metų vis tiek yra ir išliks vaikai, jų mokslai ir jų pasiekimai.

Ne vieną kartą viešai esu sakiusi ir galiu dar kartą pasikartoti, kad esu labai nusivylusi lietuviška švietimo sistema, todėl gyvendama Lietuvoje galėčiau leisti vaikus nebent į privačią mokyklą. Ir labai lengvai susiskaičiuoju savo matematiką: keturi vaikai privačioje mokykloje yra labai daug pinigų. Daug daugiau nei aš sugebėčiau uždirbti gyvendama Lietuvoje.

Apie mokyklas čia ir ten

Mano vyresnėlis Kristupas (11 m.) šį rudenį pradėjo lankyti Westminster Academy. Prieš dvi dienas buvau tėvų susirinkime, kuriame tėvus supažindino su šių metų mokymo programa. Pati išsigandau kiek daug ir ko mokysis mano vaikas. „Mūsų tikslas - paruošti vaikus universitetui" - kalbėjo programą pristatantis mokytojas. Mintimis nusikėliau į Lietuvą, į buvusią savo vaikų mokyklą. Joje Kristupas turėtų būti penktokas. Apie kokį universitetą jis čia kalba penktokui??? Mokymo programoje nuosavo verslo idėjos kūrimas ir viešinimas, socialinės medijos pagrindai ir daugybė tokių dalykų, kurių aš pati tik dabar mokausi. Tėvus iš susirinkimo išlydėjo su patarimu neklausti vaiko, kaip jam šiandien sekėsi mokykloje, o užduoti klausimą: „Kokį geriausią klausimą tu šiandien uždavei mokytojui?"

Man tikrai sunku žodžiais apsakyti, kaip visa tai mane „veža" ir man patinka. Tai kodėl turėčiau parvažiuoti su jais į Lietuvą ir leisti į mokyklą, kurioje jiems reikės kalti eilėraščius ir daugybos lentelę? Kodėl turėčiau linkėti savo vaikams mokytis šalyje, kurioje universitetinės studijos trunka ilgiausiai Europoje ir jas pabaigęs sunkiai gali pritaikyti savo išmoktas teorijas realiame gyvenime? Jau nekalbu apie tų studijų kainą.

O, taip, jau girdžiu visą minią rypuojančią apie lietuviškus universitetus baigusiųjų žinių gausą ir akiračio platumą. Jeigu jums kyla noras man prieštarauti, pasidomėkite Lietuvos užimama vieta pagal žinių lygį pasaulinėje statistikoje.

Kodėl turėčiau parvažiuoti su vaikais į Lietuvą ir leisti į mokyklą, kurioje jiems reikės kalti eilėraščius ir daugybos lentelę? Kodėl turėčiau linkėti savo vaikams mokytis šalyje, kurioje universitetinės studijos trunka ilgiausiai Europoje ir jas pabaigęs sunkiai gali pritaikyti savo išmoktas teorijas realiame gyvenime?Birutė Jakučionytė

Gerai jau gerai, žinau, kaip jautriai reaguoja daugybė žmonių skaitydami mano pasisakymus apie švietimo sistemą. Net tie, kurie mane betarpiškai palaiko, vis užsimena, kad nevaryčiau aš ant tos Lietuvos. Suprantu, kad skauda visiems, nes jų vaikai ir lanko tas lietuviškas mokyklas. Skauda ir man. Žinau, kad reikia keisti sistemą iš esmės ir žinau, kad jeigu ji kada nors pasikeis, tai jau ne mano vaikams. Todėl esu prisižadėjusi - kai grįšiu į Lietuvą, dirbsiu mokykloje. Tikiu, kad jeigu senos sistemos nepakeisim, šalia rasis ir užaugs nauja, tokia, kaip Austėjos Landsbergienės kuriama. Palaikau ją ir dirbsiu jai, jeigu tik priims.

Labai vertinu tai, ką ji daro. Todėl rugpjūčio gale ir turėjau vieną nuostabų motyvacinį susitikimą su jos mokytojomis ir auklėtojomis Karalienės Mortos mokykloje. Kalbėjomės apie tikslus, svajones, minties galią ir neįtikėtinus atsitiktinumus. Po to susitikimo gavau vienos mokytojos laišką: "Noriu padėkoti už įdomius ir motyvuojančius mokymus. Tokių istorijų reikia dažniau. Negaliu Jums neparašyti, nes nutiko pats įdomiausias dalykas. Kai šiandien buvau Jūsų paskaitoje, viena iš mano klasės vaiko mama parašė, kad paliko man knygą, apie kurią man pasakojo dar individualaus susitikimo metu, tai buvo birželį ar liepos pradžioje. Ji sakė, kad šią knygą verta perskaityti visoms moterims. Ji sakė, kad nori ją man atnešti paskaityti. Aš net pavadinimo neatsiminiau šios knygos. Po šios paskaitos grįžau į klasę ir skaitau knygos pavadinimą: "Moteris iš raudonos Audi". Birutė Jakučionytė. Neįtikėtina!"

Štai taip apsukus ratą vėl prie savo knygos grįžau. Bet gal jau baigsiu ir netrukus parašysiu vėl. Papasakosiu, ką manau apie vaikų atiminėjimą užsienyje tiems, kurie nematė laidos „Yra kaip yra", kurioje dalyvavau ir apie tai kalbėjau. Papasakosiu apie naują savo projektą „Sumanios mamos erdvė", kuris vyks parodoje „Vaikų šalis" lapkričio 21 - 23 dienomis. Papasakosiu apie Virtualių asistenčių akademiją, Šokolado paštą ir savo Amatų kamarą - susirašau, kad nepamirščiau.

Birutė

Parsisiųskite Tavovaikas.lt programėles telefonams štai čia: „iPhone“, „Android“. Draugaukime ir Facebooke!

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?