Nieko gera nežadančią sūnaus diagnozę žinoma moteris išgirdo nėštumo metu

Karolina Kriukelytė–Slavinskienė (27 m.) – žinomas reklamos veidas.

Beveik penkerius metus visi, kurie tik turi televizorius, galėjo stebėti šią mielą ir simpatišką merginą. Ir dabar Karolina atrodo kaip ta nerūpestinga studenčiukė iš reklamos, nors jau drauge su vyru Edgaru augina dvejų metukų sūnų Eriką, kuriam dar įsčiose gydytojai nustatė nieko gera nežadančią diagnozę.

Šiandien jau aišku, kad visos blogiausios prognozės nepasitvirtino, o Karolina pažįsta turbūt visus motinystės atspalvius.

„Vaikelis buvo planuotas ir lauktas, mes su savo vyru kartu jau daugiau nei aštuonerius metus, susituokę trejus su puse.

Mano nėštumas buvo labai sklandus, net nesitikėjau. Žinote, kaip būna, prisiskaitai, prisiklausai visokių dalykų, kaip tos nėščiosios alpsta, vemia, tuomet ir pati lauki kažko panašaus. Laukiu laukiu, o man nieko nesidaro, tada apėmė panika, o gal aš vis dėlto nesilaukiu, gal tie tyrimai, kad esu nėščia, kokie klaidingi. Prisirankiojau internete visokios informacijos, kad ir susiformavusios cistos gali lemti teigiamą nėštumo testą. Nepykino, ėjau pas gydytoją, kad nuramintų, jog tikrai esu nėščia. Vėliau, žinoma, atsirado menkų požymių, tarkime, greičiau pavargdavau, nebenorėjau tiek kavos, kiek gerdavau. Galutinai nurimau tik nuo kokių trijų mėnesių, kai jau pradėjo didėti pilvukas. Man reikėjo apčiuopiamų įrodymų (juokiasi)."

Žinojote, ko laukiatės?

Sužinojau vėliau, tik 20 savaičių. Buvau įsitikinusi, kad tikrai laukiuosi mergaitės, o prieš tyrimą echoskopu susapnavau, kad gims berniukas, net šiek tiek dėl to sutrikau. Ir tyrimas parodė, kad iš tiesų laukiuosi sūnaus. Norėjau mergaitės, įsivaizdavau ją, vadinau savo kūdikį, kuris gyveno pilve, „gyvybėle", moteriškos giminės žodžiu. Gal todėl, kad pati turiu sesę, be to, jau buvau nusipiešusi vaizduotėje, ką mes abi veiksime. Bet sutrikau, atsakiau sau mintyse, ką veiksiu su sūnumi, kaip auginsiu, ir nurimau. Truputėlį prisibijojau, man vyrų pasaulis atrodė mažiau pažįstamas, svetimesnis, man atrodė, kad jei berniukas, tai bus toks smarkuolis. Mūsų Erikas – labai ramus ir meilus, mėgsta prisiglausti. Nereikia mamoms iš anksto prisikurti stereotipų. O ir vyras labai džiaugėsi, dėkojo už tokią dovaną – sūnų.

Motinystė – ilgas ir sunkus darbas, truksiantis tol, kol gyva būsiKarolina Kriukelytė–Slavinskienė
Jau gerokai vėliau, kai sūnui įsčiose buvo 32 savaitės, sužinojau, kad jis turi stuburo išvaržą, o galvytėje kaupiasi skysčiai. Su tokia žinia vaikščiojau du mėnesius.

Turbūt buvo nepaprastai sunku?

Protarpiais, labai daug dirbau su savimi, kiekvieną dieną prisigalvodavau įvairiausių pramogų. Kokios tik veiklos neišbandžiau – koncertai, susitikimai su draugėmis, pyragų valgymas, fotosesijos, išvykos į gamtą, vaikščiojimas į bažnyčią, nors šiaip nesu stipriai tikinti, tačiau tomis dienomis labai to norėjosi. Būdavo pasikeli nuotaiką, užsimiršti, tačiau tik prisimeni ir vėl krenti dugnan. Labai baisu nežinomybė.

Negi gydytojai nieko nepaaiškino, kaip gali būti?

Gydytojai piešė įvairius scenarijus, dažniau baisius, nei paguodžiančius. Jie man sakė, jog yra tikimybė, kad vaikelis nevaikščios ir neprotaus. Kaip išgirdus tokius žodžius trykšti optimizmu?.. Kai kurie gydytojai ramino, mąstė pozityviai ir mane ragino taip pat galvoti, bet tokių buvo mažuma. Tarkime, jei kreipiausi į 10 gydytojų, tai 2 buvo optimistai, o 8 – realistai, kurių tikrai negaliu kaltinti, jie remdavosi statistika, o ji tikrai neguodžianti, iš turinčiųjų tokią diagnozę vaikšto tik 12 proc., protauja – 50 proc., gresia traukuliai, apakti ir pan. Tokie skaičiai, o tau dar du ilgi mėnesiai nešioti kūdikį.

Fotografė Nendrė

Baisu buvo važiuoti gimdyti?

Net nežinau, kaip pasakyti, nebuvo kitos išeities, mane labai guodė, kad sesė, kuri gyvena Kipre, atskrido manęs palaikyti. Mudvi tiek prisijuokdavome kartu, ji mokėjo padėti man užsimiršti. Važiavau gimdyti į Kauną su visa palaikymo komanda, viskas buvo suplanuota iki smulkmenų, mes jautėme, jog padarėme visa, kas nuo mūsų priklausė, tiesiog idealiai. Aš juokauju, kad Eriko zodiako ženklas priklausė nuo to, kada galėjo operuoti neurochirurgas, viena diena skyrė Ožiaragį nuo Vandenio. Neurochirurgas doc. Algimantas Matukevičius man – kaip angelas, nusileidęs iš dangaus. Jį šlovina visi, kurie tik turėjo reikalų, ir, patikėkite, ne be reikalo. Jo ramybė, optimizmas, guodžiantys žodžiai buvo kaip vanduo ištroškusiajam. Jis piešė tik gerus sūnaus ateities vaizdus. Jeigu man būdavo kas neaišku, nuskambėdavo jo žodžiai: „Dabar viskas gerai, o kaip bus ateityje, tuomet ir žiūrėsime."

Kaip viskas vyko?

Man padarė cezario pjūvį, o sūnų operavo gal praėjus pusvalandžiui nuo gimimo. Diena tikrai buvo pilna iššūkių, po operacijos man atrodė, kad Erikas per tyliai verkė, tačiau iš tiesų aš buvau prislopinta narkozės. Prisimenu, kad kažkas klausė, ar vaikutis judino kojeles, išgirdau teigiamą atsakymą, kažkuri pasakė, kad berniukas labai gražus. Vaikelio nugarytę, kurioje buvo žaizda, užklijavo, paguldė jį į inkubatorių ir išvežė, vyras dar spėjo pamojuoti koridoriuje. O vėliau jau tik laukėme, kada baigsis jo operacija, kuri truko ilgai, – apie keturias valandas. Visa ta situacija atrodo labai sudėtinga, bet kai tau nutinka, susikaupi ir padarai, kas nuo tavęs priklauso, kitaip ir būti negali. Ir, žinoma, pasikliauni medikais. Operacija pavyko gerai ir vakare mudu susitikome. Erikas nugarytėje turi randą, kuris atrodo kaip mažas suvarstytas korsetas.

O toliau jau viskas buvo gerai?

Ne visai, skysčiai galvytėje vis tiek kaupėsi. Labai nekantravau, raginau gydytojus kuo greičiau ką nors daryti, o jie mane ramino, kad reikia palaukti. Žinote, kaip kartais tėvams „susišviečia" tokiomis stresinėmis akimirkomis, atrodo, gydytojai nieko nesupranta... Po dviejų savaičių, išbandę kitus metodus, gydytojai vis dėlto pasitelkė šuntą, kurio pagalba skysčiai galvoje nebesikaupia. Gulėjome su Eriku ligoninėje apie tris savaites. Dar ir dabar, kai pasipurškiu rankas dezinfekuojamuoju skysčiu, tas kvapas atgaivina visus anų dienų prisiminimus.

Sunku buvo grįžus namo?

Tai buvo naujas iššūkis, nes aš viena nemokėjau prižiūrėti vaiko, man vis atrodė, kad kažką ne taip darau, tikrai ne dėl to, kad sūnus buvo po operacijų. Pavadinčiau tai „šviežios" mamos iššūkiais. Pavyzdžiui, vystau ir išgirstu kažką neaiškiai trakštelint, skambinu į polikliniką ir sakau, kad greičiausiai išnarinau savo vaikui koją. Aname ragelio gale paklausia, ar vaikelis verkia, sakau, kad ne, jis linksmas, tada mane juokdamiesi nuramina, kad tikrai nieko bloga nepadariau. Daug tokių baimių buvo, nors ir anyta kartu gyveno su mumis, ir vyras po darbo siūlėsi padėti, tačiau norėjau viską daryti pati, patirti, pajusti, išmokti.

Kaip maitinote?

Turbūt kitaip nei kitos mamos. Nusitraukdavau pieno ir jam duodavau. Erikas ir pats galėjo žįsti, tik tai užtrukdavo labai ilgai, daugiau nei valandą, be to, ir svoris augdavo nepakankamai. Galbūt reikėjo nepasiduoti, bet tokiu atveju jis nuolat būtų turėjęs žįsti, sunku ir jam, ir man. Nuėjome lengvesniu keliu, susikūrėme režimą – kas kažkiek laiko jis valgė nustatytą pienuko kiekį. Man patiko toks tikslumas, kai žinai, kiek jis suvalgo, kad gerai auga svoris. Buvau „pririšta" prie pientraukio, bet greitai įgudau.

Galite pasakyti, kad greitai susidorojote, kaip pati sakėte, su šviežios mamos iššūkiais?

Tikrai negreitai, pamažu. Dabar jau išmokau ramiau žiūrėti, jei jis parpuola, ir kiekvieną kartą negalvoti, kad dabar tai jau „tikrai kokia rimta trauma arba smegenų sutrenkimas." Man apskritai suvokimas apie buvimą mama atėjo kažkaip iš lėto, juokauju, kad mano medžiagų apykaita labai lėta (juokiasi). Pirmą kartą sąmoningai suvokiau, kad iš tiesų esu mama, o jis – mano sūnus, kai jam sukako devyni mėnesiai. Manau, galbūt tada, kai pradėjau gauti iš Eriko atgalinį ryšį, nebe paprastą šypsenėlę, o sąmoningą bendravimą, kai jis pradėjo man lyg ir atsakinėti, žaisti „ku–kū", juoktis iš konkrečių dalykų. Galiu pasakyti, kad tos visos žvaigždės, kurios socia­liniuose tinkluose formuoja vieną motinystės įvaizdį – „Tu būsi tarsi ant sparnų!", labai blogai elgiasi. Netiesa klaidina; kai nepatiri nieko „tooookio", jautiesi nusivylusi, imi net kaltinti save: „Aš turbūt kažką negerai darau, esu bloga mama, kad nejuntu tos apdainuotos motinystės euforijos." Minčių juk būna įvairiausių, jautiesi ir pavargusi, ir nelaiminga, o vaikas šalia vis verkia – vadinasi, kažko nesugebi, kažko nepadarai, nes kitos juk tokios laimingos ir be rūpesčių.

Jūs ir pati turite nemažai sekėjų socialiniuose tinkluose?

Ir aš parašau gražiai, tačiau visada pabrėžiu, kad gali būti įvairiai, juk motinystė labai įvairiapusė, galbūt tikrai yra mamų, kurioms viskas kaip sviestu patepta ir jos tiesiog gyvena patirdamos nuolatinę euforiją, bet aš manau, kad būti mama – tai dėlioti mozaiką iš pačių įvairiausių emocijų. Tikrai būna akimirkų, kai sau atrodai graži, vaikas ramus ir teikiantis džiaugsmo, bet būna ir visiškai priešingų emocijų ir to nereikia bijoti. Motinystė – ilgas ir sunkus darbas, truksiantis tol, kol gyva būsi, ir vyrai jo nesupranta (juokiasi).

Fotografė Nendrė

Kaip dabar sekasi jau dvejų metukų Erikui?

Viskas gerai, kaip tik gali būti gerai. Taip, jis dar nevaikšto savarankiškai, bet puikiausiai keliauja palei baldus, eina vedamas už rankyčių, jo protinė raida puiki, baisiausios prognozės neišsipildė. Su sūnumi reikia daug dirbti – mankštos, masažai, labai padeda darželyje, per dieną su juo dirbama ten, o vakarais namuose jis ir toliau pats sportuoja. Tai pats geriausias variantas, kad pačiam vaikučiui tai labai patinka.

Sūnus reikalauja daugiau priežiūros?

Anksčiau manydavau, kad auginu ne vieną, o pusantro vaiko krūvio požiūriu. Turi ne tik auginti, globoti, prižiūrėti, privalai nuolat domėtis naujovėmis, kas pasaulyje atrandama, kad palengvėtų tokių vaikų gyvenimas. Bendrauju su kitomis mamomis, susibūrėme į grupę „Spina bifida", dalijamės patirtimi, bandome plėtoti veiklą, pavyzdžiui, kviečiame aukoti, padedame įsigyti ortopedinių priemonių tiems, kuriems to labai reikia. Ir Erikui teks pirkti specialius blauzdų ir šlaunų įtvarus, specialius batus. Vyresniems vaikams gaminami anglies pluošto įtvarai, kurie itin brangūs, kainuoja tūkstančiais, o tinka gan neilgai, nes vaikas juk auga. Erikas nelabai skiriasi nuo savo visiškai sveikų bendraamžių, tiesiog šiek tiek atsilieka jo fizinė raida. Jis vaikščios pats, tik jo eisena nebus kaip modelio, bet argi tai svarbu?

Būti mama – tai dėlioti mozaiką iš pačių įvairiausių emocijų. Tikrai būna akimirkų, kai sau atrodai graži, vaikas ramus ir teikiantis džiaugsmo, bet būna ir visiškai priešingų emocijų ir to nereikia bijoti.Karolina Kriukelytė–Slavinskienė
Jūs optimistė?

Kaip studijavusiai filosofiją, nuolat kildavo minčių, aš stipri ar silpna asmenybė. Dabar galiu drąsiai pasakyti – taip, aš esu ir optimistė, ir stipri. Turiu įrodymų (juokiasi).

Negi niekada nekilo tokių minčių: „O kodėl man?"

Esu įsitikinusi, kad tai kvailiausia mintis, kokia gali kilti. Mes su vyru esame panašūs savo įsitikinimais, abu tikime, kad gyvenime beveik viską lemia atsitiktinumas. Tai labai nepatogi filosofija – atsitiktinumų teorija, bet mes ja tikime. Tikrai ne Dievas parenka, gerą ar blogą žmogų gatvėje partrenks automobilis, o kas laimi milijonus? Negi tas, kuris buvo tobulas? Tikrai ne. Tiesiog taip nutinka, tiesiog būna ligos, kažkam labai pasiseka, o kažkam – ne. Sunku taip gyventi, nes, atrodo, nuo tavęs niekas kaip ir nepriklauso, žmogus gali užsidirbti pinigų, pasiekti daug karjeros srityje, bet nieko negali padaryti, jei ant jo nukrinta meteoritas...

Tiesiog nutinka taip, kaip nutinka. Mano ir verslas – „Gėlių teo­rema" atsirado dėl to, jog norėjau būti nepriklausoma, kad galėčiau daugiau laiko skirti Erikui. Ilgai ieškojau idėjos, kuo užsiimti, kol kartą gulėdama su sūnumi ligoninėje ir žiūrėdama į vyro atvežtas rožes ėmiau galvoti: „Kaip liūdna, kad gėlės taip greitai nuvysta..." Ir tada radau internete tiekėjus, kurie konservuoja rožes. Taip prasidėjo mano verslas. Aš kuriu jų kompozicijas, organizuoju fotosesijas, susitinku su klientais ir t. t.

Ko labiausiai bijote?

Pasakysiu filosofiškai – nenorėčiau, kad senatvėje dūsaučiau, jog galėjau kitaip gyvenimą nugyventi. Tikrai nebijau dar kartą lauktis, Erikui – dveji, tai nuolat girdžiu iš aplinkinių: „Kada gi antrą jau planuosite?" Galiu drąsiai atsakyti, kad tada, kai Erikutis taps savarankiškesnis, kai pradės judėti be ribojimų. Stebėdama kitas mamas, žinau, kad ir nėštumai, ir vaikai būna labai skirtingi.

***

Balandžio mėnesio TAVO VAIKO žurnale skaitykite:

Vaikas tėvų lovoje

Kaip užauginti vyrą

Kodėl vaikui svarbūs giminaičiai

Mokome vaiką išlaisvinti emocijas

„Nenoriu brolio“

Interviu su Rolandu Mackevičiumi

Savaitiniai darželiai Lietuvoje: paklausa yra

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis