Dr. Arūnas Liubšys apie gimdymą namuose: daug kas nutylima

"Pastaruoju metu vis dažniau moterys kovoja už teisę gimdyti namie. Bet kur kas dažniau medikams tenka prabilti apie tai, kuo baigiasi tokia drąsa", - rašoma naujoje dr. Arūno Liubšio knygoje "Naujagimių gydytojo užrašai".

Esu įsitikinęs, kad nelaime pasibaigęs gimdymas namuose prilygsta netyčinei žmogžudystei. Sepsis, kūno atšalimas, sutrikęs kvėpavimas, gimdymo trauma – dėl tokių sunkių sveikatos sutrikimų naujagimis patenka į gydytojų rankas.

Kartais jų pastangos išgelbėti mažylio gyvybę baigiasi skaudžiu pralaimėjimu. Ar dėl to kalti vien medikai?

Kai liaupsinamas gimdymo namie grožis, norėčiau remtis ne tik emocijomis, bet ir faktais.

Manęs nedomina sentimentalūs pasakojimai apie tai, kaip vaikas ateina į šį pasaulį nematydamas baltų medikų chalatų. Gimdymo namie šalininkai stengiasi daug ką nutylėti. Todėl nesėkmingas istorijas tenka priminti medikams.

Atsivėrus geležinei uždangai, jaunos moterys Lietuvoje staiga suprato, kad galima gimdyti ir namie. Kai kurios jų tvirtai įsitikinusios, kad vaiko gimimas ligoninėje susijęs su trauma, su skausmu ir kančia, o atėjęs į pasaulį įprastoje aplinkoje jis galėtų viso to išvengti. Ar iš tikrųjų namie gimę vaikai patirs mažiau streso? Ar jie bus laimingesni?

Tai – tema, apie kurią aš galiu kalbėti valandų valandas, esu apie tai pasisakęs ne vienoje televizijos laidoje, spaudoje.

Ateidamas į pasaulį naujagimis yra tabula rasa (lot. – tuščia lenta), jis neturi jokio neigiamo patyrimo ir nežino, kas jo laukia. Pats gimdymo procesas – jau stresas naujagimiui. Bet gamtoje taip viskas sutvarkyta, sakyčiau, netgi ne mes, žmonės, taip viską tvarkome, o Aukščiausiasis, – stresas būtinas naujagimiui, kad jis galėtų pradėti normaliai gyventi.

Pirmą kartą naujagimis sušunka ne todėl, kad jam skauda ir bloga, jis turi surikti iš visų jėgų, kad išsiskleistų jo plaučiai, kad jis galėtų pradėti savarankiškai kvėpuoti.

Pirmosiomis gyvenimo akimirkomis įvyksta dar vienas svarbus dalykas – dėl streso naujagimio organizme išsiskiria daug hormonų, o šie hormonai padeda pertvarkyti kraujotaką, išsiskleisti plaučiams, sureguliuoti skysčius. Stresas, kurį vaikas patiria gimdamas, jam padeda prisitaikyti prie naujo pasaulio.

Tas pasaulis yra visiškai kitoks, palyginti su tuo, kuris buvo mamos įsčiose. Sklandus perėjimas iš gimdos, kurioje vaisius plaukiojo skystyje, į aplinką, kurioje jis pats turi kvėpuoti supančiu oru, labai svarbi gyvenimo akimirka, galinti nulemti jo ateitį.

Nė vienas vaikas negali natūraliai gimti be streso, net ir sklandžiausias fiziologinis gimdymas yra susijęs ir su moters, ir su naujagimio stresu. Nesvarbu, kur naujagimis gimtų, – namuose ar ligoninėje, jam svarbu patirti šį stresą.

Negaliu pritarti minčiai, kad gimdymas namuose galėtų kuo nors būti naudingesnis naujagimiui nei gimdymas ligoninėje. Jis stresą patirs ir gimdamas namuose, ir gydymo įstaigoje, nes stresas yra gimdymo dalis.

Kiek man teko susidurti su gimdymo namuose padariniais, bendrauti su tėvais, įsitikinau, kad tokį būdą rinkdamiesi tėvai galvoja pirmiausia apie savo, o ne naujagimio poreikius. Būsima gimdyvė mąsto apie patogumą, apie tai, kaip ji gulės vonioje, mėgausis žvakių šviesa, grožėsis pamerktomis gėlėmis, uostys malonius kvapus. Niekas nekalba apie tai, kas laukia naujagimio.

„Aš noriu jaustis kaip namie, – toks dažniausiai būna būsimos gimdyvės pageidavimas. – Noriu, kad greta manęs būtų mylintis vyras, o ne pikti baltais chalatais vilkintys medikai.“

Liūdna, kai tėvų nuomonė pagrįsta vien egoizmu ir savo interesų paisymu. Esame gelbėję naujagimį, kurio tėvai, žinodami apie gresiantį priešlaikinį gimdymą, nepaisė medikų įspėjimo. Jie vis tiek apsisprendė gimdyti namuose. Jie buvo įsitikinę, įkalbėję save, kad viskas bus gerai.

Tačiau kai gimęs naujagimis negalėjo normaliai kvėpuoti, tėvai suprato, kad be medikų pagalbos neišsivers. Naujagimiui nustojus kvėpuoti, tėvai kvietė greitąją pagalbą, jis buvo nugabentas į artimiausią rajono ligoninę, bet jo kūno temperatūra nesiekė nė 34 laipsnių Celsijaus.

Tėvai negalėjo žinoti vieno svarbaus dalyko: jei nesuteikiama kvalifikuota pagalba ir nesukuriama ypatinga aplinka, neišnešiotas naujagimis gali vos per 15–20 minučių prarasti kelis laipsnius kūno temperatūros. Tai – didelis pavojus gyvybei, nes vaikas gali mirtinai sušalti.

Mums pavyko išgelbėti mažylį, tačiau staigus kūno temperatūros sumažėjimas gali baigtis mirtimi netgi tada, kai nėra kitų reikšmingų pakitimų.

Tą kartą naujagimį pavyko išgelbėti ir tėvų viltis nesudužo. Naujagimių intensyviosios terapijos skyriaus gydytojams teko daug stengtis, kad mažylis išgyventų. Aš nepalaikiau ir niekada nepalaikysiu tokių „eksperimentų“, nes žinau, kaip nesaugu gali būti gimdyti namie. Gimdymas gali sukelti komplikacijų ir gimdyvei, ir naujagimiui.

Merfio dėsnis sako, kad jei kas turi atsitikti blogiausio, būtinai atsitiks ir būtinai atsitiks tuo pačiu metu. Medikai puikiai žino, kad netikėtai kilusios komplikacijos gimdant gali kelti grėsmę ir motinai, ir naujagimiui.

Pavyzdžiui, jei gimdyvei įvyko placentos atšoka ir prasidėjo kraujavimas, naujagimis gali gimti be širdies tonų, jį reikia nedelsiant pradėti gaivinti – ir ne bet kaip, o kvalifikuotai. Tokiu atveju ir gimdyvei gali reikėti skubios pagalbos, vadinasi, turi dirbti kelios medikų brigados.

Ką tokiomis sudėtingomis aplinkybėmis gali pasiūlyti greta esantis mylintis vyras ar pribuvėja? Delsti negalima. Kiekviena minutė labai brangi, net ir atvykę medikai ne visada gali padėti.

Dirbdamas daug metų Naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje, ne kartą turėjau padėti ar net gelbėti namie gimusį vaikutį. Būta visokių atvejų, ne visi jie baigėsi sėkmingai.

Kartą tėvams turėjau pranešti skaudžią žinią, kad jų vaikelis mirė nuo kraujo užkrėtimo, vadinamojo naujagimių sepsio. Po šios netekties ir mums, medikams, liko daug neatsakytų klausimų. Vienas jų – kaip tai galėjo įvykti, kaip pavojingos bakterijos pateko į vaiko kraują. Mes niekada nežinome, kokiomis sąlygomis gimdoma namuose, kaip jam nukerpama virkštelė, kraujo užkrėtimo priežasčių yra daug.

Slinkdamas gimdymo takais, naujagimis apsisėja motinos bakterijomis, gali jų praryti ar įkvėpti. Moters gimdymo takuose natūraliai įsikūrusios bakterijos dažniausiai naujagimiui nepavojingos. Kita vertus, išaiškėjus tam tikriems žaibiškai besivystančios infekcijos simptomams medikai gali įvertinti naujagimio būklę ir jam skubiai suteikti reikiamą pagalbą.

Vienas dažniausių naujagimių sepsio sukėlėjų – beta grupės streptokokas, lemiantis žaibišką naujagimio būklės blogėjimą ir neretai tampantis mirties priežastimi. Dalis moterų yra šios bakterijos nešiotojos, dažniausiai net nieko neįtardamos. Naujagimis gali apsisėti tokiomis bakterijomis gimdamas natūraliais gimdymo takais, tai jam gali kelti mirtiną pavojų.

Sunku įvertinti tokią riziką gimdant namie. O ligoninėje įmanoma užbėgti nelaimei už akių, pavyzdžiui, prieš gimstant naujagimiui gimdyvei yra skiriama antibiotikų. Tokia praktika padeda keliolika kartų sumažinti tikimybę, kad naujagimiui žaibiškai išsivystys sepsis.

Dar vienas nelauktai ir netikėtai kylantis pavojus, dėl kurio naujagimis gali visą gyvenimą likti neįgalus, – kai jis gimsta pridusęs. Tai vadinamoji asfiksija gimstant. Net ir medikams ne visada pavyksta ją numatyti iš anksto, nes priežasčių gali būti įvairių.

Jeigu gimdančiai moteriai yra nustatoma rizikos veiksnių, medikai visada iš anksto ruošiasi gaivinti gimstantį naujagimį. Paruošiama gaivinimo vieta, priemonės, iš anksto susitariame, kokius gaivinimo veiksmus atliks vienas ar kitas komandos narys.

Tai iš tiesų gerai suderintas medikų komandos darbas, kuris leidžia laiku ir kvalifikuotai suteikti naujagimiui pagalbą. Laiku gaivinant, yra daug vilčių, kad jis išgyvens ir užaugs sveikas. Apie kokį kvalifikuotą gaivinimą galima kalbėti naujagimiui gimstant namie?

Laiku nesuteikus kvalifikuotos pagalbos, toks naujagimis gali mirti arba dėl smegenų pažeidimo likti neįgalus. Tada tėvams belieka guostis, kad tokia buvo Dievo valia.

Dar prieš kelis dešimtmečius, sovietiniais laikais, buvo normalu vienoje patalpoje gimdyti keturioms ar šešioms moterims, viena keikiasi, kita rauda, trečia kenčia sukandusi dantis ir tyli. Buvo nenormali padėtis, nes šalia jų negalėdavo būti jokio artimo žmogaus, niekas į gimdyklą neįleisdavo nei tėvo, nei kitų artimųjų. Blogai, nes gimdymas – privatus ir intymus dalykas. Naujagimio gimimas – tai šeimos šventė, todėl visiškai suprantama, kad šeimai norisi susikurti šventišką aplinką.

Esu įsitikinęs, kad moteriai gimdant turi dalyvauti ir naują gyvybę pradėję vyrai. Vyro buvimas būtinas. Jei jis myli savo moterį, kuri jam gimdo vaiką, turi būti šalia jos, nuraminti ją, paimti už rankos, apkabinti, pasakyti gerą žodį. Moteriai tokia psichologinė pagalba svarbi, nes ji patikėjo jam savo kūną, savo dvasią. Gimdyti nėra lengva.

Įsiplieskus diskusijai esu girdėjęs, kaip kai kurie drąsiai rėžia – esą mūsų močiutės ir promočiutės gimdė tiesiog laukuose, pjaudamos rugius ar kasdamos bulves, tai ką, mes namuose patys pagimdyti negalėsime?

Aš savo ruožtu „pajuokauju“, kad moteris gali pagimdyti sveiką naujagimį ir automobilyje, ir traukinyje, ir lėktuve, jei tas gimdymas normalus.

Manęs neįtikina pavyzdžiai, kaip Lietuvoje gimdė ankstesnių kartų moterys. Visi žino, kad tais laikais, kai gimdydavo mūsų močiutės ir promočiutės, nemažai naujagimių ir gimdyvių mirdavo. Moterys gimdydavo po 5–7 vaikus, o kartais ir 10–12, nes iš anksto žinojo, kad dalis jų neišgyvens. Tada buvo kiti laikai. Didelis naujagimių ir gimdyvių mirtingumas ir dabar būdingas ekonomiškai atsilikusiose pasaulio valstybėse.

Dėl medicinos pažangos naujagimių mirtingumas smarkiai sumažėjo, todėl mums nebūtina gręžtis į praeitį. Iš esmės pakito ir gimdymo sąlygos ligoninėse: įsigyta geros, modernios aparatūros, pagerėjo medikų kvalifikacija, visiškai pasikeitė ir medikų požiūris į šeimą, jos gimdymo šventę.

Medikai stengiasi sukurti ne tik saugią, bet ir šeimai draugišką aplinką. Tapo įprasta, kad vyras ar kitas šeimos artimasis būna šalia gimdyvės. Vargu ar rasite bent vieną ligoninę Lietuvoje, kurioje dvi ar dar daugiau moterų kartu gimdytų toje pačioje patalpoje.

Mūsų šalies ligoninėse stengiamasi atsižvelgti į gimdyvės ir šeimos norus bei pageidavimus. Moteris gali gimdyti atskiroje patalpoje, kur gali dalyvauti jos vyras ar kitas artimas žmogus – sesuo, motina ar pribuvėja. Niekas to nedraudžia. Jei moteris nori kurį laiką praleisti šiltoje vonioje, toks pageidavimas taip pat bus išpildytas. Visi priekaištai, kad ligoninėje nėra aplinkos, panašios į namų sąlygas, dabar atsimuša kaip žirniai į sieną, nes jie neturi jokio pagrindo.

Svariausias argumentas, kodėl gimdyti ligoninėje yra geriau nei namie, tai – gimdymo saugumas. Ligoninėje gimdymas prižiūrimas medikų, jie nuolat stebi gimdyvę, gimdymo eigą – kaip gimdymui pasiruošia gimdos kaklelis, registruoja vaisiaus širdies tonus, nuolat vertina vaisiaus būklę. Kilus menkiausiai gimdymo komplikacijai, visa medikų komanda pasiruošusi padėti.

Ką tokiu atveju darytų pribuvėja, būdama šalia gimdyvės namuose? Ji neturi jokių medicinos priemonių, padedančių gaivinti vaiką. Ji neturi patirties ir įgūdžių gelbėti naujagimį. Toks vaikas pasmerktas žūti dėl nemokšiškumo. Kita vertus, jei pribuvėja ir turi tam tikrų žinių, ji neturi teisės to daryti, nes neturi licencijos, specialaus medicininio išsilavinimo teikti skubiąją pagalbą.

Kad gimdyti namie nėra saugu, manau, turi suprasti ne tik tėvai, bet ir pribuvėja. Dauguma medikų, net ir būdami savo srities profesionalais, nesutiktų dalyvauti namų gimdyme, nes žino, kad gimdymui pakrypus nenumatyta vaga, jie vargu ar galėtų padėti gimdyvei ar naujagimiui, neturėdami tinkamų priemonių ir sąlygų, nejausdami greta esančio kolegos peties.

Tokiam žingsniui galėtų ryžtis arba visiškas kvailys, arba goduolis, kuriam pažadėta nemaža pinigų suma. Be to, kiekvienas medikas būtinai prisimins duotą Hipokrato priesaiką ir laukiančią atsakomybę už įvykusią nelaimę.

Kas iš tiesų atsako už nesėkmes, gimdant namie? Ogi niekas! Tėvai guodžiasi Dievo valia, pribuvėja žino, kad jos veiksmams įvertinti negalime taikyti Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo, nes ji nėra medikė, neturi licencijos ir negali teikti medicinos paslaugų. Dažnai ji pasislepia „už scenos uždangos“ – manęs čia nebuvo, aš gimdymo nepriėmiau, buvau šalia, kitame kambaryje. Liūdniausia, kad jauni tėvai labai dažnai tokią pribuvėjos poziciją palaiko.

Pasvarstykime, kas nutinka, jei vairuodamas automobilį žmogus netyčia užkliudo pėsčiąjį, ir šis nuo patirtų traumų miršta. Tai vertinama kaip netyčinė žmogžudystė, o vairuotojas, dėl kurio kaltės įvyko nelaimė, gali būti nuteistas. Gimdymas namuose taip pat gali būti susijęs su vaiko mirtimi. Tokiu atveju niekas netraukia tėvų baudžiamojon atsakomybėn, niekas neatsako už tai, kad tėvai pasirinko tokį gimdymo būdą, niekas nenagrinėja gimdymo ir naujagimio mirties aplinkybių.

Pasitaiko, kad ir patys medikai, žinoma, ne už „ačiū“, padeda sutvarkyti naujagimio mirties liudijimo dokumentus. Manau, tai teisinis paradoksas, egzistuojantis Lietuvoje, nes vienu atveju už netyčinę žmogžudystę yra baudžiama, o už netyčinę naujagimio žmogžudystę – ne.

Yra dar vienas dalykas, apie kurį visu balsu šaukia gimdymo namuose šalininkai: medikai privalo garantuoti gimdyvės ir naujagimio saugumą, net jei moteris apsisprendžia gimdyti namuose. Dažniausiai pateikiamas Olandijos pavyzdys, kur apie 70–80 proc. gimdyvių gimdo namuose. Bet užmirštama, kad Olandija – tai ne Lietuva. Olandija liberali ne tik šiuo klausimu – joje leidžiama prekiauti narkotikais, ši šalis yra įteisinusi eutanaziją. Manau, tai nėra geriausias pavyzdys.

Kiekviena šalis pasirenka savo kelią, atsižvelgdama į tradicijas, papročius, finansines galimybes. Neretai pamirštama paminėti, kad Olandijoje prie kiekvienos tokios gimdyvės dalyvauja medikas, o prie namo durų stovi paruoštas automobilis. Įvykus nenumatytoms komplikacijoms, gimdyvė ar naujagimis bus nuvežti į artimiausią ligoninę. Pamirštama, kiek kainuoja tokia paslauga, o ji kainuoja nemažai.

Ar šeima būtų pasiruošusi už tokios brigados budėjimą pakloti keletą tūkstančių eurų (juk vieno tokio medikų „vizito“ išlaidas nėra sunku apskaičiuoti)? Ar gali valstybė leisti sau tokią prabangą? Manau, kad ne. Net jeigu šis klausimas ir būtų įteisintas.

Keistokai, jeigu ne kvailai skamba šalininkų gimdyti namuose apeliacija į žmogaus teises ir grasinimai kreiptis į Europos Sąjungos institucijas, kad Lietuvos valstybė nesudaro sąlygų moterims gimdyti namuose. Iš visos širdies pritarčiau gimdymo namuose šalininkų skundams apie žmogaus teisių pažeidimus ir siūlyčiau įteisinti tokią pagalbą, bet su sąlyga, kad teisinė ir finansinė gimdymo namuose atsakomybė atitektų tėvams.

Pasidairykime į kitas Europos valstybes, pavyzdžiui, kaip šis klausimas buvo išspręstas vienoje turtingiausių Europos valstybių – Šveicarijoje.

Moteris laukiasi, ji apžiūrima specialistų, kurie ją įspėja, kad nėštumas komplikuotas, todėl gimdyti patariama tam tikro lygio ligoninėje. Jei moteris atsisako ir aiškina, kad nori gimdyti vietinėje kantono ligoninėje, kuri yra netoli jos namų, bet ši ligoninė neatitinka medikų siūlomos ligoninės lygio, dėl galimų padarinių visa atsakomybė tenka moteriai ir šeimai, pirmiausia finansinė. Tokioje ligoninėje ji galėtų gimdyti, jeigu gimdymas būtų visiškai normalus.

Šveicarijoje svariausias žodis tenka draudimo bendrovei, kuri jokiu būdu nesutiks tenkinti moters ar šeimos užgaidų: įvykus nelaimei, gimdyvės ar naujagimio gydymo našta gula ant šeimos pečių. Patikėkit, ši našta ne kiekvienai Šveicarijos piliečių šeimai yra pakeliama.

„Sąmoningi ir paklusnūs“ Šveicarijos piliečiai dažniausiai klauso medikų rekomendacijų ir važiuoja gimdyti ten, kur turėtų. Bet jokiu būdu ne namuose. Šveicarijos pavyzdys rodo, kad labiausiai žmones drausmina pinigai, dėl jų aukojami net norai ir ambicijos.

Jei Lietuvoje tėvams reikėtų sumokėti už savo vaiko gydymą Naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje, jie taip pat susiimtų už galvos. Manau, gerokai sumažėtų skaičius nėščiųjų, pageidaujančių gimdyti namie.

Neretai gimdymo namuose šalininkės griebiasi kito argumento: „Ar norite pasakyti – jei moteris gimdo ligoninėje, ten nieko neatsitinka?“ Būsiu atviras, ligoninėje taip pat visko pasitaiko, tačiau joje dirba patyrusių specialistų komanda: akušerė, gydytojas akušeris ginekologas, anesteziologas, gydytojas neonatologas, yra būtina medicinos įranga ir daug įvairių priemonių. Būtinoji pagalba gali būti suteikta nedelsiant – ir naujagimiui, ir gimdyvei.

Neseniai Amerikos akušerijos ir ginekologijos žurnale buvo išspausdintas straipsnis, kuriame lyginamas naujagimių, planuotai gimusių namie (dalyvaujant patyrusiam medikui!), ir naujagimių, išvydusių pasaulį ligoninėse, mirštamumas.

Paaiškėjo, kad akušerinių komplikacijų skaičius šiose grupėse mažai skyrėsi, tačiau namuose gimusių naujagimių mirštamumas buvo du kartus didesnis, o atmetus naujagimius, kuriems buvo nustatyta apsigimimų, tas skirtumas išaugo iki trijų kartų.

Šis straipsnis atskleidė dar vieną tendenciją – net ir tada, kai gimdyti iš anksto būdavo suplanuota namie, daliai gimdyvių ar naujagimių tai baigdavosi vežimu į ligoninę. Ką tada sakyti apie gimdymus namuose, kur dalyvauja ne patyręs medikas, o tik tėtis arba pribuvėja?

Man labai patinka jaunų šeimų, gyvenančių išsivysčiusiose šalyse, noras iš anksto aplankyti ligoninę, kurioje planuojama gimdyti. Būsimi tėvai apžiūri gimdymo palatą, kur gimdyvė praleis kurį laiką su naujagimiu, jiems parodoma net naujagimių intensyviosios terapijos palata ar skyrius.

Tai svarbu, jei sergančiam arba neišnešiotam naujagimiui tektų suteikti pagalbą. Toks vizitas į ligoninę nuramina tėvus, suteikia pasitikėjimą medikais, padeda užmegzti ryšį su specialistais dar iki gimstant naujagimiui.

Prisimenu, kaip viena kūdikio besilaukianti JAV ambasados Lietuvoje darbuotoja pareiškė norą susipažinti su mūsų skyriumi ir gydymo galimybėmis dar ilgai prieš gimdymą. Tai buvo savaime suprantamas būsimos gimdyvės noras. Galbūt jaunų moterų ar šeimų požiūris pasikeistų, jei Lietuvoje jos būtų skatinamos prieš gimdymą apsilankyti ligoninėje.

Tokia išvyka į gimdyklą padėtų atsikratyti nuogąstavimų ir abejonių dėl „baltųjų chalatų“. Tokios laisvės rinktis neturi „senomis istorijomis“ besivadovaujančios jaunos šeimos, pasiduodančios pagundai žmonių, kurie už nieką neatsakydami vilioja į „gimdymo namuose rojų“. Deja, kai kam šis rojus tampa pragaru.

Iš tikrųjų niekas to nedraudžia, siūlau įteisinti tokius gimdymus, bet teisiškai turime nustatyti, kam teks visa atsakomybė. Jei žmogus gyventų vienas miške ir jam nereikėtų taikytis prie visuomenės interesų, galėtų elgtis, kaip patinka.

Būdamas visuomenės narys ir norėdamas gauti tam tikrų socialinių garantijų, nė vienas žmogus negali spjauti į kitų interesus. Negali naudoti visų mokesčių mokėtojų pinigų vien tam, kad būtų patenkinta jo užgaida. Civilizuotoje visuomenėje nepuolama tenkinti vieno žmogaus užgaidos vien dėl to, kad jis to nori. Niekas rimtai neatsižvelgs į jo skundą, kad pažeidžiamos žmogaus teisės.

Man neramu, kad Lietuvoje net dvynių besilaukiančios moterys ryžtasi gimdyti namie. Viena tokia moteris net prasidėjus priešlaikiniam gimdymui apsisprendė gimdyti namie. Kai gimė vienas dvynys, staiga gimdyvei pasidarė bloga. Greitosios pagalbos automobilis atvežė leisgyvę moterį į ligoninę, ji buvo nugabenta tiesiai į operacinę.

Gelbėdami antrą vaisių, gydytojai pradėjo ją ruošti cezario operacijai. O kaip elgėsi gimdyvės sutuoktinis? Jis ėmė priešintis, netgi nenorėjo pasirašyti sutikimo, kad tokia operacija būtų atlikta. Nors buvo brangi kiekviena minutė, medikai turėjo gaišti ir aiškinti vyrui, kad tokia operacija neišvengiama, nes jis gali netekti ne tik antro dvynio, bet ir likti našlys.

Kai neišnešioti dvyniai pateko į intensyviosios terapijos skyrių, viskas baigėsi gerai. Šis pavyzdys rodo, kaip dažnai būsimi tėvai neįvertina gimdymo rizikos.

Tai – ne vienintelis atvejis, kai tėvai rodo įtarumą ir nepasitikėjimą medikais. Esame įpratę jiems aiškinti kiekvieną procedūrą, kodėl ji būtina. Kita vertus, suprantu, ką žmogus gali jausti, kai gydytojai užsimena apie pavojų jo artimiesiems.

Daugelis namie gimdyti apsisprendusių jaunų tėvų atrodo taip, lyg kas nors juos būtų tyčia suklaidinęs. Šiam žingsniui jie ruošiasi ne vieną dieną, lanko tėvystės kursus, kur jiems įteigiama, kad tikras gimdymo grožis gali būti tik namuose.

Laukiantys pirmagimio tėvai turėtų būti atsargesni ir labiau pasitikėti medikais. Niekada nekaltinu naivių žmonių, nors jie man būna panašūs į kokios nors sektos garbintojus, stengiuosi juos suprasti ir pakeisti jų požiūrį.

Tačiau bendraudamas su tėvais, kurių namuose gimusį vaiką pavyko išgelbėti nuo mirties, niekada nebūnu tikras, ar tokia trauma nepasikartos, kai jie lauks šeimos pagausėjimo.

Šis tekstas - ištrauka iš dr. Arūno Liubšio knygos "Naujagimių gydytojo užrašai":

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis