Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?

Gimus sūnui išpildė vaikystės svajonę ir rašo dienoraštį apie tai, ką daugelis mamų nutyli

Kūrybingas mamas pristatanti mūsų portalo rubrika KURIANTI MAMA laukia jūsų. Jeigu norite, kad apie jūsų veiklą sužinotų daugiau žmonių, užsukite pas mus ir užpildykite anketą (ją rasite čia). Šiandien pas mus svečiuojasi tinklaraščio „Dienoraštis mamoms“ autorė Aušra.

Papasakokite apie savo šeimą, Aušra.

Esu beveik pusantrų metukų mažojo princo Gusto mama. Mamos, kurios seka mano tinklaraštį, žino, jog visuomet pasakodama mūsų istorijas mėgstu vadinti sūnų būtent „mažuoju princu“. Kodėl? Negalėčiau atsakyti. Tiesiog, turbūt, kaip ir visiems žinomoje knygoje, viskas, kas gražiausia, nematoma akimis. Tad meilė jam irgi nematoma, bet tokia stipri, jog nėra žodžio tiksliai apibūdinti.

Su šeima gyvename uostamiestyje, kur visuomet banguoja jūra ir gyvena nuostabūs žmonės. Gustui jūra labai patinka, vadinu jį „vandens žmogumi“, visuomet, kai ją aplankome, sūnus savo mažomis rankytėmis nori aprėpti visus jūros kraštus. Gustas yra imlus ir energingas vaikas, mokantis mane ir tėtį džiaugtis visomis gyvenimo akimirkomis, tikėti neįmanomais dalykais. O tai tikrai praskaidrina rutiną ir suteikia jėgų net sunkiausiomis akimirkomis.

Tas vaikiškas nuoširdumas ir tikėjimas padeda judėti pirmyn, siekti savo tikslų ir niekada neapibrėžti savo ribų. Todėl sūnus yra mano įkvėpėjas ir jėga, kuri verčia judėti į priekį bei tobulėti kaip mamai, žmonai ir moteriai.

Kokia jūsų profesija ir kas labiausiai joje patinka?

Esu baigus burnos higienos studijas bei sveikatos priežiūros vadybą. Iš manęs vadybininkė nekokia, tačiau būti higieniste, atrodo, sekėsi visai neblogai. Baltas chalatas ir pacientai - mano vaikystės svajonė. Visuomet norėjau tapti chirurge, tačiau kai keletą kartų teko apsilankyti reanimacijoje, supratau, jog vis dėlto šis kelias ne man. Nors kraujo nebijau, tačiau visos tos slogios nuotaikos palatose, specifinis kvapas, skaudžios istorijos - ne mano jautriai sielai. Tačiau balto chalato vis tiek neišsižadėjau ir tapau higieniste.

Darbas su žmonėmis šiek tiek vargina, visada atrodė, kad mieliau sėdėčiau sau kamputyje ir rašyčiau, rašyčiau, rašyčiau. Bet pacientai, kurie išeidavo su šypsena ir geromis emocijomis, leido gerai jaustis ir mėgti savo darbą.

Nors, turbūt, kaip ir visur – visiems geras nebūsi, o ir žmonių pasitaikydavo įvairių. Tad kartais po dienos darbo jausdavausi išsunkta iki paskutinio lašo.

Asmeninis albumas

Kaip Jūsų gyvenimas pasikeitė tapus mama?

Kuomet į musų gyvenimą atėjo Gustas, viskas pasikeitė 100 procentų. Kuomet vyresnieji sakydavo, jog dabar viskas kitaip, niekada netikėjau. Galvojau, kad gyvensime taip, kaip iki šiol, tik su dar vienu mažu žmogumi. Bet tiesa kitokia.

Pirmieji mėnesiai buvo labai sunkūs. Susipažinti su vaiku, su jo poreikiais, išmokti visus patenkinti laiku ir vietoje, buvo nelengva. Kartais atrodė, jog niekada nesuprasiu, kodėl jis verkia būtent dabar.

Iš pradžių laiko trūko ne tik sau, bet ir vyrui, namams. Kai pažiūrėdavau žinomų mamų socialinių tinklų profilius, matydavau visuomet pasitempusias, puošniais rūbais, su gražiausiais makiažais moteris, tad laukiau, kol pati taip sužydėsiu. Bet motinystė turi įvairių pusių, ne tik gražiąją.

Mamos turėtų kalbėtis ir pasakoti, jog kartais jaustis beviltiškai yra normalu, nesusitvarkyti namų, o vietoj to pagulėti valandėlę yra irgi normalu, dėl to tu nesi bloga šeimininkė, laikas sau vonioje nepadaro tavęs bloga mama, o jei nenori dažytis, puoštis ir laikytis alinančių dietų - nesi bloga žmona. Jei visos moterys apie tai kalbėtų drąsiai, manau, mažiau mamų sirgtų pogimdyminėmis depresijomis. Nes žinotų, jog ne joms vienom sunku ir jos nėra kažkokios iš kitos planetos, jei praėjus mėnesiui po gimdymo neatrodo kaip nužengusios iš žurnalo viršelio.

Aš irgi nesu išimtis. Buvo labai sunkių dienų, buvo lengvesnių. Visada guosdavo mintis, jog gali būti dar blogiau ir tikrai, kai jau atrodė, kad ši naktis buvo tragiška, kažkada ateidavo dar baisesnė. Bet išgyvenome drauge. Ir tiesa, jog viskas praeina, bet kartais jaustis ne taip, kaip rodo filmai ar rašo knygos nėra nieko blogo.

Kai su tuo susitaikiau ir priėmiau, atsirado daugiau laiko ir į viską pradėjau žiūrėti paprasčiau, tad ir pati motinystė atrodė nebe tokia sunki. Tada ir pamaniau, jog pats laikas išpildyti savo vaikystės svajonę ir norą rašyti. Gimė mintis susikurti tinklaraštį, kuriame su mamomis dalinčiausi tomis sunkiomis ir gražiomis akimirkomis.

Asmeninis albumas

Papasakokite išsamiau apie savo tinklaraštį.

Mano tinklaraštis vadinasi „Dienoraštis mamoms“ (feisbuke puslapis ČIA). Pavadinimą pasirinkau būtent todėl, kad noriu atvirai kalbėtis su mamomis, o tik dienoraštyje mes išsakome slapčiausias savo mintis. Noriu pasakoti apie gražias motinystės akimirkas, dalintis sunkumais ir vargais. Kurti mamų bendruomenę, kurioje visos turi po patį nuostabiausią vaiką ar vaikus, kurioje nejaustų konkurencijos, galėtų turėti tvirtą savo nuomonę ir priimtų kitokią. Juk mes visos teisios ir, turbūt, nei viena nelinkim savo vaikui blogo. Tad auginame ir auklėjame taip, kaip mums atrodo geriausia.

Mano didžiausias tikslas yra dalintis su mamomis aktualia informacija. Dažnai mamos net nežino, kokie tyrimai priklauso jų mažyliams ar kaip jos turėtų būti prižiūrimos medikų nėštumo metu. Kuriu trumpus vaizdo įrašus temomis, kurios aktualios mamoms. Jei nors viena mama atranda atsakymą ar naudingą patarimą, galiu drąsiai sakyti, jog mano tikslas pasiektas.

Kad nebūtų tik sausa ir faktais paremta informacija, dalinuosi mūsų laisvalaikio idėjomis, įvairiomis veiklomis, būreliais bei produktais, kurie mums patiko ar nelabai. Didžiausias įvertinimas yra tai, jog mamos skaito, bendrauja ir joms įdomu, tada žinau, jog rašau ne sau, o informacija tikrai kažkam naudinga ir aktuali.

Asmeninis albumas

Esu gavusi gražių atsiliepimų, o blogi, turbūt, manęs nepasiekia, arba mamos negaišta laiko rašyti blogą atsiliepimą ir peikti. Labiausiai širdį glosto laiškai, kuriose mamoms rašo, jog randa naudingos informacijos, joms įdomu skaityti, klausia, kur pirkome vieną ar kitą daiktą.

Kaip sekasi suderinti veiklą su motinyste?

Dažnai tenka girdėti, jog mamos, kurios rašo ar skaito tinklaraščius, esą atima laiką iš šeimos, vaiko. Tačiau vyras dieną dirba, mano mažasis įkvėpėjas dar miega du kartus pietų miego, tą laiką ir išnaudoju rašydama. Tada pailsi ir kūnas, ir siela, nes darau tai, kas labiausiai patinka. Ir pildau savo vaikystės svajonę. Nuo mažens rašydavau pasakas, dienoraščius, tačiau niekada nedrįsdavau rodyti kitiems. Dabar jaučiuosi vis drąsiau ir drąsiau.

Asmeninis albumas

Ko palinkėtumėte mamoms, kurios dabar skaito interviu su Jumis?

Palinkėčiau nepamiršti savęs. Vaikai labai jaučia mūsų emocijas. Kai mama pavargusi ir neskiria laiko sau (kad ir pusvalandį vakare pagulėti karštoje vonioje), nepastebimai tampa irzlesnė. Kai mama išmoksta atsipalaiduoti ir palepinti save, laiminga būna visa šeima.

Svarbiausia – nepamesti galvos ir nesistengti, jog viskas visada būtų tobula. Jeigu nenorite šiandien gaminti pietų – negaminkite. Jei norite vaiko pietų miegą praleisti taip pat ilsėdamasi su gera knyga – taip ir darykite. Viskas atrodys daug paprasčiau, kai neversite savęs daryti to, kas šiandien nemiela širdžiai.

Man labiausiai padėjo dar ir žinojimas, jog ne aš vienintelė pavargstu. Ir ne vienintelė atrodau ne kaip modelis po gimdymo. Mes visi esame žmonės, ne robotai. Tad ir nereikalaukime iš savęs per daug.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis

Prisijunkite!

Prisijungę vartotojai gali:

  • dalyvauti konkursuose
  • skaityti straipsnius vėliau
  • gauti naujienų prenumeratą

Neturite paskyros?