Reportažas iš ypatingos vietos šalia Kauno, kur gyvena fėjos

Knygų „Miglų slėnio fėjos“ ir „Fėjų burtai“ autorė lėlininkė Edita Lei (45 m.) su vyru Arūnu ir jau suaugusia dukra Paula (22 m.) gyvena, galima sakyti, miške. Kaime, kurį, ieškodami fėjų, žmonės susiranda net nežinodami tikrojo jo pavadinimo. Vadina jį Miglų kaimu arba tiesiog Fėjų slėniu ir stebuklingo jausmo vedami kažkaip ima ir atklysta ten, kur ir norėjo atklysti...

Kai žmonės pradėjo važiuoti ne tik šeimomis, bet beveik jau ir autobusais, Edita suprato, kad to, kaip ir savo besipildančių svajonių, nereikia stabdyti. Reikia padaryti, kad visiems būtų truputį paprasčiau ir patogiau. Taip ir padarė – atidarė Fėjų slėnio galeriją Garliavoje, nedideliame miestelyje šalia Kauno. Editą čia ir radau – prie didelio stalo iš didelės šūsnies vokų vieną po kito traukiančią vaikiška rašysena rašytus laiškus.

„Vaikai prašydami išpildyti kokią nors svajonę rašo laiškus fėjai. Labai keista, bet jie nori, kad fėjos suteiktų stiprybės, padėtų pasveikti ar susirasti draugų, gerai pasirodyti per varžybas. Vaikai neprašo daiktų. Kartais pasakoja juokingas istorijas, tačiau yra labai rimtų klausimų – į juos atsakys žiniuonė Zila, – pasakoja man Edita ir aš pradedu nesuprasti: – Rimtai čia viskas ar ne?“

TAVO VAIKAS

Vaikystės jausmas

„Visas vaikystės atostogas leisdavau pas močiutę kaime. Veždavo mane aštuoniolika kilometrų nuo namų ir palikdavo vieną su senele. Bet man ir nereikėjo draugių, kad su manimi žaistų, niekada net nekildavo klausimas, ką veikti, nes aš ir viena turėdavau kuo užsiimti. Pievoje dėliodavau kiemelius ir namelius iš pagaliukų, akmenukų, gėlių ir šapelių, iš molio lipdydavau mažus indukus ir maistą išgalvotiems tų namelių gyventojams.

Ir kai prieš trejus metus aš, jau keturiasdešimties sulaukusi moteris, pradėjau lipdyti fėjas ir iš pagaliukų, šapelių, lapelių kurti joms namukus, tas vaikystėje patirtas pilnatvės jausmas grįžo. Galvojau, kodėl man taip gera, kai į rankas imu molį ar modiliną. Juk tai nei naudinga, nei reikalinga, nei privalau...

Paskui supratau, kad lipdydama grįžtu kaip tik į tą būseną, kuri man buvo jaukiausia, mieliausia ir saugiausia. Į tą ankstyvos vaikystės jausmą, kai buvau penkerių ar šešerių... Tai būsena, kai užmiršti, kad, be tavo lėlių, yra dar ir kitas pasaulis, išnyksta laikas, nes tavo laikas tą dieną baigiasi, kai sutemsta... Pradėjusi kurti lėles supratau vaikus: užsižaidę jie išgyvena kaip tik tokį pilnatvės, gyvenimo „čia“ ir „dabar“ jausmą.“

TAVO VAIKAS

Beprotystė?

„Esu dekoruotoja apipavidalintoja. Tačiau baigiau mokslus ir mečiau menus, nes neradau savo nišos. Uždariau savo vaikystę, kūrybą, nes... ji nebuvo naudinga, „neapsimokėjo“, kaip sako suaugusieji. Dariau tai, kas apsimoka, padeda susimokėti nuomą, „užsipilti“ kuro, nusipirkti valgyti... Kurį laiką dirbau manikiūrininke, paskui su vyru kūrėme statybų verslą. Tačiau tik tai, ką aš dabar veikiu, yra geriausias mano laikas po vaikystės.

Viskas prasidėjo nuo asmeninių užsakymų, būdavo, padarau lėlę, išsiunčiu užsakovui, pinigėlius pasiimu, ir viskas. Apie tai, kad ne viena šitaip žaisiu ir tie mūsų žaidimai pasieks vaikus, net negalvojau. Bet kai feisbuke sukūriau Fėjų slėnio profilį ir pradėjau kelti iliustracijas su trumpučiais tekstais, sulaukdavau žinučių: „Gaila, kad toks grožis – tik internete, mūsų vaikai per maži – negalime jo pakišti...“

Tada ir pagalvojau apie knygą. Bet taip pat pagalvojau, kad gal man jau „stogas važiuoja“? Ar tik man tai įdomu, ar ir kitiems? Paskelbiau projektą „Slėnio žmonės“, pakviečiau atvykti į mano sodybą kurti butaforijų fėjoms, būsimai knygai. Susirinko apie dešimt žmonių – svetimų, nepažįstamų, draugų draugų... Tada pasakiau garsiai: „Jei tai beprotystės požymis – vadinasi, tokių bepročių yra daugiau!“

TAVO VAIKAS

Pabūti truputį vaiku

„Savo fėjas kūriau vaikams. Tik tada, kai knyga pasirodė, supratau, kad labiau nei vaikams jos patinka... jų mamoms. Gal fėjos, tie jų gyvenimai tarp žolynų, šakelių ir akmenėlių suaugusioms moterims primena jų pačių vaikystę? Net nenutuokiau, kad tiek daug suaugusių moterų vaikystėje veikdavo tą patį, ką ir aš savo kaime, ir kad jos tai prisimena! Jei būčiau mažo vaiko mama, mano fėjos ir jų istorijos turbūt būtų kitokios, gal paprastesnės. Matyt, nesąmoningai knygą kūriau lyg ir sau, o pasirodo, tokių kaip aš – labai daug!“

„Kol Paula buvo maža, trumpam buvau grįžusi į lėlių pasaulį. Pati vaikystėje turėjau daug lėlių, siūdavau joms drabužėlius, todėl daug jų pirkau ir dukrai, bandžiau su ja žaisti. Bet Paula mieliau sėdėdavo su knygomis.

TAVO VAIKAS

Vis dėlto žmogų auginti – tai ne su lėle žaisti. Man patiko stebėti savo vaiką. Nežinau, gerai ar negerai elgiausi, bet buvau tokia mama, kuri jei mato, kad vaikas pavargęs, sako: „Neisi rytoj į mokyklą, važiuosime į mišką.“ Ir mudvi, žiema ar pavasaris, važiuodavome į mišką, vaikščiodavome po brūzgynus, pievas, kažko vis ieškodavome, puokštes darydavome. Stebuklas: po dviejų dienų vaiko akys spindėdavo!

Vaikas yra žmogus, kuris turi augti ir pats save formuoti. Tėvai gali padėti, bet ne diktuoti. Man gaila ir liūdna, kai girdžiu mamą, savo piešiančiam vaikui sakančią: „Šitas negražus, nupiešk iš naujo. Negali būti žmogus su keturiom kojom!“ Bet vaikai daro taip, kaip reikia. Jei vaikas klausia

„Ar gerai padariau?“, nieko jam nesakyk. Nes ir „gerai“, ir „blogai“ yra tik tavo nuomonė.
Vaikai padeda sugrįžti ten, kur kažkada ir mums buvo faina... Štai rodydamas į butaforinę sieną klausia: „O kas yra už tų durelių?“ Ir aš tikrai bandau įsivaizduoti, kur jos veda, arba garsiai svarstau: „Bet rimtai: „Kur gali vesti?“, ir tada vaikas paaiškina, kas ir kaip gali būti... Pradėjusi žaisti su fėjomis, ėmiau geriau suprasti vaikus.“

TAVO VAIKAS

Namai, kai laisva

„O žinote, kas prikausto mano žvilgsnį prie butaforinio fėjos namo langelio taip, kad žiūriu ir svajoju? – klausiu Editos. – Ogi tai, kad labai jauku“. Moteris nusišypso: „Kai iš miesto persikėlėme į kaimą, norėjau, kad namuose būtų laisva. Vasarą atsidaro visos durys, langai, terasos, skersai išilgai vaikšto šunys ir žmonės, smėlis nešasi į namus: leidžiame sau gyventi taip, kaip mums norisi. Ilgai sėdime lauke, kalbamės iki nakties, o tada sugužame į namą gerti arbatos visus daiktus palikę kieme. Sulis? Nieko tokio – išdžius. Visada svajojau apie tokią laisvę – vaikišką, be atsakomybės. Juk vaikystėje taip ir būdavo: žaidi žaidi, kažkas patraukė dėmesį, ir nubėgai be sąžinės graužaties žaislus kieme palikusi. Dabar mums to reikia mokytis. Ypač nelengva buvo vyrui, sakydavo: „Betgi reikia sunešti daiktus, suplauti indus, negalima šitaip...“

Nepasiduodavau: „Nesugadinkime stebuklo, malonumo, kurį prisėdėjome.“ Aš noriu, kad mūsų namuose būtų jauku ir smagu, nes kiekvienas gali laisvai elgtis, nebūtų įsipareigojęs kažką būtinai padaryti šiandien, kažką – rytoj... Nenori – nedaryk. Per dvi dienas žolė neperaugs... Noriu, kad namie galėtume sau leisti daug. Maudytis galima eiti naktį, ryte, dieną, su drabužiais ar be drabužių...

TAVO VAIKAS

Fėjų slėnis man yra tas mano vaikystės kaimas...“

Edita, ar tikrai tikite fėjomis?

TAVO VAIKAS

Yra kažkas, kas viską žino geriau už mus. Erdvėje, gamtoje sklinda vibracijos, kurių nematome, nesuvokiame, negalime paaiškinti ir kažkaip pavadinti. Aš vadinu tai fėjomis. Kai užaugame, pavadiname jas kitaip.

Nesupykite, bet labai noriu paklausti. Kai verslininkė Edita pradėjo „žaisti“ su lėlėmis, ar niekas niekada nesakė, kad jai... truputį ku-kū?

Vyras vieną kartą kaip tik taip ir pasakė. Tai buvo pati pradžia, aš jau kelis mėnesius sėdėjau namie, niekur nevažiavau, nieko neveikiau, nieko nenorėjau, savęs nesupratau. Viskas man buvo negerai. Ta būsena (gal depresija?) turbūt ir išprovokavo, kad radusi Paulos mokyklinį molį griebiau jį, tuščią pieno pakelį apvyniojau popieriumi, sukaišiojau vielytes ir aplipdžiau moliu. Mane pagavo nevaldomas – „Noriu lipdyti!“ jausmas, viskas darėsi tarsi savaime, rankos dirbo labai greitai...

Nulipdžiau kažkokį baiboką pasišiaušusiais pakulų plaukais, sėdžiu laiminga prie stalo, žūriu į jį, šypsausi. Pareina vyras su dukra. Vyras tada pažiūrėjo į mane ir pasakė: „Jau mūsų mamai tai visai ku- kū.“ Atsakiau jam: „Nesijaudink, čia bus gražu.“ Ir tą dieną viskas pasikeitė.


Rafaelio Achmedovo ir asmeninio archyvo nuotraukos

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis