Rašytoja Kotryna Zylė į kelionę po Iraną leidosi su kūdikiu ant rankų

Knygų vaikams „Milžinas Mažylis" ir šviežiai pasirodžiusios „Didžiosios būtybių knygos" autorė ir iliustratorė Kotryna Zylė mėgsta žiemą, Šiaurės šalis, tolimas, ilgas ir nepriklausomas keliones, į kurias leidžiasi kartu su savo vyru Vyteniu.

Jie autostopu keliavo po Islandiją, į kurią traukė muzika ir šios šalies meilė savo mitinėms būtybėms, kopė į Himalajus Nepale, kur nakvodavo trobelėse be elektros. O sulaukę pirmagimės jau trise išskrido į Iraną, kurį išsirinko dar besilaukdami.

Iranas – netradicinė kryptis lietuvių keliautojams. O jūs kelionę ėmėt planuotis dar laukdami pirmagimės. Kas traukė į šią šalį?

Mūsų su Vyteniu pagrindinė gyvenimo aistra yra kelionės. Dar prieš vestuves buvome aptarę, kad į daiktus pinigų niekada neinvestuosime, investuosime į keliones, patirtis. Sakau, kad mano vyras neturi baimės jausmo – man iššūkis su juo keliauti, kopti į kalnus, nakvoti palapinėje žiemą, bet kartu ir didelis malonumas. Net nebuvo minties, kad turėdami vaikų keliauti nustosime. Kai dar laukiausi Ūlos, mane įkvėpdavo šeimų, keliaujančių su vaikais, blogai. Atsimenu, skaičiau „Penkiese viena kryptimi: Pietryčių Azija" apie pusmetį su trimis vaikais keliaujančius lietuvius. Per Kalėdas vyrui padovanojau gaublį, sukome jį, žiūrėjome ir planavome, kur, vaikui gimus, keliausime mes. Vytenis greitai pasakė: Iranas.

Asmeninio albumo nuotr.

Ką ten tikėjotės rasti?

Nieko apie jį nebuvome skaitę – tiesiog žinojome, kad tai – ne Irakas. Nors ir Irane yra religinė policija ir bausmės rykštės kirčiais. Nerimo, ar ši šalis tikrai tinkama keliauti su mažu vaiku, tikrai buvo – daugiausia močiutėms. Ir aš daug klausimų svarsčiau – pavyzdžiui, kaip toje šalyje, kur moterys viešai gali atidengti tik veidą ir riešus, bus su žindymu? Žinojau tik, kad rizika mano vyrui yra būtina, ir kitaip nebus: jei šiuo metu negalime jos patirti fiziškai, reikalinga kažkokia atsvara. Tokie jau mūsų rojaus kampeliai.

Tariausi su kitomis keliaujančiomis mamomis – kai gimė Ūla, man buvo labai svarbu rasti mamų, kurioms galėdavau parašyti ir paklausti. Viena pažįstama sakė, kad patogu keliauti su kūdikiu, kol dar maitini tik pati, nieko nereikia vežtis. Tad iš anksto mes buvome susiruošę važiuoti su kelių mėnesių kūdikiu. Bet vaikui gimus mane sustabdė nerimas dėl skiepų: nors Iranui nereikia jokių papildomų, bet ten būna tymai, o nuo jų skiepija tik metų ir kelių mėnesių. Močiutės šiuo plano pasikeitimu labai džiaugėsi – bet jei būtume jų klausę, visai nebūtume Irane atsidūrę.

Asmeninio albumo nuotr.

Tai buvo pirma jūsų tolima kelionė su vaiku. Ar jautėte, kad keliaujate kitaip, nei tai darydavote dviese su vyru?

Visų pirma, atsižvelgdami į vaiką, rinkomės keliavimo būdą – nekopėm į penkių kilometrų aukštį, nenakvojome tarpekliuose, nekeliavome autostopu. Bet Irane dykumos miestas Jazdas buvo vienintelė vieta, kur pajutome, kad vaikas mus stabdo. Jie siūlo programą turistams: kupranugariais keliauji į dykumą, verdiesi vakarienę ant laužo. Dykumoje gyvena ir skorpionai, ir nuodingos gyvatės, ir, nors vedlys žino kaip nuo to apsisaugoti, vien dėl tvarkaraščio nesuderinamumo su Ūlos dienotvarke supratome, kad to nedarysime. Tad tiesiog nukeliavome, kur vietiniai gyvena su kupranugariais ir Ūla pamatė „didelį au au". Ten patyrėme šiek tiek dykumos – kilo smėlio audra. Aš jos labai išsigandau, nes galvojau, kad Ūla labai išsigąs, bet jai buvo tik labai juokinga, kad mes bėgome.

Kaip atrodė jūsų dienos kelionėje? Turėjote planą?

Skridome, kai Ūlai buvo metai ir 3 mėnesiai – ji jau buvo ne tik žindoma, bet ir noriai valgė papildomai. O Irane jai nedaug kas tiko. Dar ir šalies specifika: supermarketų su visa įvairove ten nėra. Kažkas parduodama kažkurioje krautuvėlėje, o kaip jas rasti vis naujoje vietoje – ne iš karto aišku. Vežėmės mažą dujinę viryklę, bet buvo nelengva surasti, ką ten virti. Gali praleisti visą dieną ieškodamas, kur jie pardavinėja daržoves. O ir aš siaubingai užsinorėdavau vaisių – iš maisto norų supratau, kad laukiuosi antro.

Pagal draugų ir „Lonely Planet" patarimus buvome susidarę maršrutą. Keliavome autobusais, galvojau, kad vaikas mus labai stabdys ir nepasieksime tų taškų, kur bevaikiai žmonės nuvažiuoja. O realybėje buvo taip, kad pietų miego metu mes važiuodavome, kitu – vaikščiodavome po naują vietą ir ją apžiūrinėdavome. Vežėmės vaiko vežimėlį, nes buvo minčių, kad jos miego metu mes vaikščiosime. Bet jo nereikėjo: dieną niekas nedirba, visi būna su šeimomis. Iraniečiai dirba nuo ryto iki pietų ir paskui nuo vakaro iki nakties. Dieną šeima būna kartu, kai kurie miega pietų. Man tai labai patiko – pamaniau, kad jie daug daugiau spėja nugyventi, negu mes tik vakarais. Dienos metu tikrai yra labai karšta – nors orais domėjomės iš anksto ir keliavome ne karščiausiu sezonu, tačiau karščiai atėjo netikėtai. Dėl jų kartais ir į lauką išlysti neišeidavo, bet aplankėme viską lygiai per tiek dienų, kaip buvome suplanavę pagal rekomendacijas.

Asmeninio albumo nuotr.

Esi minėjusi, kad tau artima Šiaurės šalių kultūra, mėgsti žiemą, o išsiruošėte į tokią karštą šalį?

Mes nevažiavome į tropinę Irano dalį, pasirinkome tipiškiausią dviejų savaičių maršrutą nuo sostinės Teherano iki istorinio miesto Širazo, tarp jų aplankant dykumą ir daugelį kitų miestų. Irano kultūra man nėra tokia artima, kaip šiaurės – tiesa, man ir Italija, kurioje esu mokiusis, nėra sava. Pietuose nesijaučiu kaip namie. Žiūriu kaip į įdomybes, bet neišgyvenu didžiulio malonumo. Užtat pamatau, koks yra pasaulis.

Koks per tas porą savaičių tau pasirodė Iranas?

Man tie žmonės regisi suvaržyti. Tačiau suprantu, kad santūrumas, kūno dengimas jiems yra svarbu, per daugelį kartų tai įaugę į kultūrą. Nežinau, kiek kartų turėtų užaugti auklėjamos kitaip, kad jie natūraliai norėtų laisvės. Kaip kad ir mes tikriausiai sunkiai išgyventume, jei kas dabar mus įspraustų į jų rūbus.

Kai planavome kelionę, visi rašė, kad Irane svarbiausia žmonės. Keliaudami gyvenome dviejose iraniečių šeimose. Vienus radome per www.couchsurfing.com nors net nežinau, ar Irane tai yra legalu – ten ir facebook neleistinas – tačiau jie turi savo būdų draudimus apeiti. Rodos, žmonės gyvena nekreipdami pernelyg daug dėmesio į valstybės politiką.

Mus priėmė jauna, gal trisdešimtmečių, šeima su vaiku. Keista buvo tai, kad jie yra tokie atviri, noriai priima vakariečius – mes buvome ne pirmi, pas juos jau buvo lankęsi mūsų pažįstami – bet moteris visą laiką dengėsi skara net ir savo namuose, nes nejaukiai jautėsi.

Atviresnių rūbų aš net nesivežiau – atviros buvo tik mano plaštakos ir veidas. Teherane galima pamatyti laisvai interpretuojamų taisyklių – kai kurios moterys užsimeta plevėsuojančią skarą ant susukto kuodo. Bet man viena iranietė pasakojo, kad moterys buvo pradėjusios nešioti iki blauzdų patrumpintus džinsus, ir ši mada buvo panaikinta ėmus bausti. Net trijų ketvirčių rankovės, kokias aš nešiojau, ten yra įžūlu – vietinė man paaiškino, kad mane toleravo kaip turistę.

Asmeninio albumo nuotr.

O kaip buvo su tuo žindymu?

Važiuodama labiausiai nerimavau dėl to, kad Ūlą žindžiau – taip ji užmigdavo. Jei prireiks migdyti kur parke ar šiaip viešoje vietoje, ar tai nebus nepadorumo viršūnė? Rašiau laiškus toms moterims, su kuriomis mes paskui susitikome. Jų atsakymai buvo vienodi ir man pasirodė keisti – kad na, maitinti viešumoje gal ne, bet metro galima, moterys ten maitina.

Atvažiavusi miesto šventėje pamačiau moteris, juodas, apsigaubusias ilgomis skaromis, po jomis pasikišusias ir garantuotai maitinčias vaikus. Tik tai visiškai nesimato, nes rūbai – kaip kokie svogūnai. Supratau, kad, nors rodyti kūno negalima, bet natūralus maitinimas yra visiškai normalus.

Teherane dideli atstumai, metro važiuoti reikia ilgai, Ūla nesitverdavo savo kailyje. Tačiau ten yra bendri ir moterų vagonai, kurie – gerokai tuštesni, nes moterys gali lipti ir į bendrus, o ir mažiau važinėja mieste, daugiau būna namuose. Būtent dėl to tuštumo su Ūla ir lipdavau į moterų vagoną. Visos akys būdavo į mus: nors rengiausi juodai, kaip ir jos, aš ten labai išsiskirianti europietė – aukšta, su trijų ketvirčių rankovėmis. Ir dar su mažu vaiku, ir dar maitinanti. Kartą į jokius dienos ritmus nebetilpome ir vaikas ėmė pykti, nes norėjo miego, aš pirmą kartą ten ėmiau ir pamaitinau. Mačiau taip darant ir kitas moteris, tik jų kūdikiai buvo gerokai mažesni. Šiek tiek gaila, kad neturiu nuotraukų, tačiau tuo metu fotografuoti man pasirodė per daug intymu. Viena moteris išlipdama man angliškai pasakė būtent apie žindymą – „jūs šaunuolė, kad taip drąsiai čia jaučiatės, tokia atsipalaidavusi su vaiku".

Maži vaikai vakariečius rečiau matančiose kultūrose paprastai reiškia labai daug dėmesio. Ar iraniečiai buvo santūrūs?

Ūlą kas nors vis norėdavo glostyti ar bučiuoti, žmonės su ja fotografuodavosi. Nes ji ne tik kūdikis, kuriuos jie labai mėgsta, bet dar ir šviesių plaukų, mėlynų akių vaikelis. Galvojau, kad grįžus jai bus sunku gyventi be tokio visuotinio dėmesio. Ūla anksti pradėjo kalbėti, o Irane išmoko sakyti „hello", „bye bye", „azizam", kas reiški kažką panašaus į „miela", nes visi ją taip kalbindavo. Jei ji pradėdavo verkti, visos tos moterys, nuolat kažkur turinčios po saldainį, juos siūlydavo. Saldainius jie duoda visai mažiems vaikams, tad net nekildavo klausimo, ar gali siūlyti Ūlai. O ji nelabai žinojo, kas čia per daiktai, ir vakare mes su vyru valgydavome visą jos grobį. Kiekvieną dieną jausdavomės kaip po Užgavėnių.

Asmeninio albumo nuotr.

Kas jums patiems ten buvo gražiausia turistine prasme?

Man labai patiko dykuma ir archajišką Persišką struktūrą išlaikę miestai – ne tiek jau daug jų yra. Apskirtai visose kelionėse mane labiausiai žavi gamta. Nes ją labiau patiriu. O didmiesčiai primena turgų. Yra vietos, kurias reikėtų aplankyti – kokią įspūdingą visam pasaulyje žinomą aikštę ar šventyklą – bet man nepatinka lankyti taškus, man patinka išgyventi vietą. Didžiuosiuose miestuose nėra ką išgyventi, nes eini per juos kaip per Gariūnus – ištisai prekyba. Jei kažkada tai buvo žavūs turgeliai, tai dabar – džinsai ir fenai. Man labiausiai patiko gamta ir keletas senovinių miestų su drėbtais pastatais.

Širazo mieste yra kelios veidrodžių šventyklos. Aš nesu jautri architektūrai ta prasme, kad mane labai jaudintų interjerų ar pastatų grožis. O ten milžiniškos erdvės ir viskas yra vien iš veidrodėlių. Niekada nesu buvusi pastate, kuris sukelia tokį jausmą – efektas labai labai stiprus. Pirmą kartą gyvenime mačiau tokį reginį – ten iš tikrųjų pajunti, išgyveni stebuklą, supranti, kad apsilankius tokioje vietoje žmonėms lengva pasiduoti tikėjimui.

Asmeninio albumo nuotr.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis