Tokia, jauna, žavi, veikli, lyg iš ,,Cosmopolitan" žurnalo nužengusi, restorano „Fresh, friendly, family" įkūrėja vilnietė Rūta Repšienė (28 m.), dviejų berniukų - Arijaus (5 m.) ir Jokūbo (3,5 m.) mama.

„Svajonę turėti savo restoranėlį turėjau jau labai seniai. Kai man buvo 17 m., šioje vietoje dirbau padavėja, nes restoranas čia buvo iš senų laikų. Jeigu ko nors labai nori, svajonės išsipildo, prabėgo 10 m. ir atidariau savo restoraną – tokį, kokį įsivaizdavau. Žvėryne. Pati esu ir tiekėja, ir virėja, ir pagalbininkė, jeigu reikia ir padavėja, priimu užsakymus, sudarinėju valgiaraštį. Man patinka, kai aptarnauja pats savininkas, užsienyje tokių šeiminių restoranėlių labai daug, o Lietuvoje kažkaip visi linkę slapstytis, užėjęs į bet kurią vietą, nežinai, kas tikrasis jos šeimininkas. Gal tik vaikų restorane mano vizijoje nebuvo, tačiau kai pati tapau mama, pamačiau, kokia problema išeiti kur nors su vaikais. Kai ateini kur nors su vaiku, į tave žiūri tokiais nemaloniais žvilgsniais, lyg tas mažas žmogutis būtų koks monstras. Mano restoranėlis – viena iš nedaugelio Vilniaus vietų, kurioje vaikai sutinkami draugiškai. Mokiau savo personalą, kad šis mažas žmogus yra toks pats klientas kaip ir suaugusysis, todėl turi būti aptarnautas taip pat, o gal net ir geriau. Atidarėme restoraną kaip mūsų šeimos, o jau po kelių savaičių supratome, kad tai bus šeimų susitikimo vieta. Čia puiki vaikų erdvė, kurioje jie gali dūkti ir niekas jų nedrausmins. Tėvai irgi pailsi, kai jų mažyliai turi veiklos ir „nelipa" jiems ant galvos."

„Atėjo šeima su penkiamečiu vaiku į restoraną ir pradėjo rinktis maistą. Mažylis oriu veidu paprašė mėsainio, mama puolė prieštarauti ir sakyti, kad jos sūnus valgys daržovių salotas. Padavėjas nekreipdamas dėmesio į mamą paklausė berniuko, kaip iškepto – vidutiniškai ar gerai mėsainio jis pageidautų. Padavėjui nuėjus į virtuvę vaikas pasakė mamai: „O geras, jis mano, kad aš tikras – ir dar matomas.""

„Kada, jei ne dabar?"

„Šiandieninėje visuomenėje vaiko padėtis tokia, sakyčiau, sudėtinga. Jaunuoliai vis atidėlioja vaikų auginimą: „Dar ne dabar, reikia mokslus baigti, karjerą daryti ir t. t." Jei vaikas – labiau kliuvinys negu džiaugsmas ryžtis tėvystei sunkoka. Sudėtinga kur nors su mažu vaikeliu nueiti, renginiai, kurie neskirti to amžiaus vaikams, – tabu. Mes vaikus vedamės visur, pirmas kartas buvo, kai mažajam buvo metukai, pradėjome vaikščioti į suaugusiųjų spektaklius. Žinoma, reikėjo pagudrauti, kad mus įleistų, bet kažkaip pavykdavo. Aplinkinių žvilgsnių būdavo įvairių, maždaug: „Kvanktelėjusi mama, dar anksti, kam kankinti vaiką, trukdys kitiems..." Nesu tokia jau pakvaišusi, kad jeigu vaikui nepatiktų, vis tiek laikyčiau jį per prievartą spektaklyje ar koncerte. Mačiau, kad mano vaikams tai patinka, o ir kitiems jie netrukdo. Klausiau savęs: „Kada, jeigu ne dabar?", juk vaikas auga ir jų asmenybė formuojasi taip greitai, kad tas „gal vėliau" gali būti ir per vėlai.

Mes nekuriame specialių taisyklių ir restorane, kaip patys gyvename, taip leidžiame elgtis ir savo svečiams. Restorano pavadinimas atspindi tai, kuo mes vadovaujamės – šviežia, draugiška, šeimos (angl. „fresh", „friendly", „family"). Norite atsivesti šuniuką, prašau! Jis – irgi šeimos dalis."

Restorano „Fresh, friendly, family" įkūrėja vilnietė Rūta Repšienė.

Fotografės Nendrės

Saldumynų paviliota

„Augindama pirmąjį sūnų, ko aš tik neveikiau – kūriau drabužius vaikams, juos pardavinėjau, užsiiminėjau visokiausiais rankdarbiais, tuo stebindama savo vyrą. Sunku dabar patikėti, bet anksčiau iš tų mamų, kurios pagimdžiusios atrasdavo kokių nors užslėptų kūrybinių galių, juokdavausi ir sakydavau: „Na, jau aš tikrai nebūsiu ta, kuri virs muilą ir pardavinės.“ Buvau baigusi politikos mokslus, prieš vaikus dirbau biure. Kai tapau nėščia ir žindydama vaikus, buvau lengvai kuoktelėjusi dėl saldumynų, bet niekada nepirkdavau jų parduotuvėse, nes jų sudėtis, mano nuomone, labai bloga. Ir staiga supratau, kad man labai patinka kepti. Vyras žiūrėdamas į mane, kaip aš tupiu prie orkaitės ir gėriuosi, kaip kyla pyragai, sakydavo, kad man greitai nusibos. O man tai buvo magija. Susiradau, kur moko konditerijos, baigiau mokslus, daug stažavausi užsienyje, dirbau ir mokiausi pas prancūzą kepėją „Kempinski" viešbutyje. Dariau tai anksti ryte, kol vyras su vaikais dar miegodavo. Pati juokauju, kad konditerijos mokslai man buvo sunkiau nei politikos. Savo garsiuosius „Napoleono" tortus pradėjau pardavinėti tik tada, kai supratau, kad man jau gerai pavyksta juos iškepti, beje, pagal senovinį močiutės receptą. Labai savimi nepasitikiu, tortus kepu jau pusantrų metų, bet tik pusmetį atiduodama savo kepinį jaučiuosi šiek tiek ramiau."

Sūnūs žino, kad pinigai neauga ant medžio

„Man vaikai niekada netrukdė, jie natūraliai dalyvauja mūsų versle, gal tiksliau jį būtų pavadinti mūsų gyvenimo būdu, mat taip gyvena nuo pat savo gimimo. Galbūt jiems iš pradžių ir buvo truputėlį šokas, nes kodėl gi dabar kažkokie kiti vaikai (restorano lankytojai) ima jų žaislus, bet mes su saviškiais daug kalbamės ir jiems aiškiname. Jie žino, kad tai mūsų šeimos restoranas, kad jie atsakingi ir už žmonės, kurie čia ateina, ir už daiktus, kurie čia yra. Mano vaikai čia ir dirba: po darželio, kai nori, kartu su kitu personalu aptarnauja klientus. Mes – jauni tėvai, mums vaikai yra tokie patys žmonės, tik maži. Kai taip pradedi mąstyti, lengviau juos ir auginti. Mūsų berniukai, jeigu nori dirbti, tai ir dirba bei užsidirba. Šiemet „padavėjaudami", pernai – prižiūrėdami žaidimų aikštelę. Jie turi žinoti ir jau žino, kad pinigai ant medžių neauga.

Mano personalas – dvylika žmonių, žino mano norus, supranta mano viziją, kad tai šeimos vieta, jie visi stengiais ir puikiai atlieka savo darbą. Esu perfekcionistė, kaip vadovė, reikli,kurios pavaldiniai gali ir nemėgti (juokiasi). "

Fotografės Nendrės

Ne gurmanų užeiga

„Nevadinu savęs gurmane, domiuosi paprastu, skaniu maistu. Ir čia mes gaminame gerą, paprastą maistą. Labai svarbu geri produktai, tam skiriu daug laiko, ieškau visur – pas ūkininkus, per kitus patikimus tiekėjus. Pas mane dirba ne tik lietuviai, turiu vieną virėją sirą, ne, ne pabėgėlį nuo karo, jis Lietuvoje jau gyveno senokai. Jo pastangomis mūsų restorano valgiaraštyje atsirado naujų skonių. Tiesiog stebuklas, kaip jis dirba, gaminamą maistą, tiesiog „išjaučia“, darydamas Cezario salotas, atrodo, prieš dėdamas į lėkštę, su kiekvienu lapeliu pasikalba.

Su šeima daug keliaujame, tose kelionėse irgi ieškau naujų skonių, ką galėčiau atvežti į savo restoranėlį. Aplankome maisto parodas Europoje, domimės viskuo, kas su tuo susiję. Visur keliaujame su vaikais, tai mūsų šeimos pomėgis – ieškoti naujų skonių ir atrasti."

Vyras – didžiausias ramstis

„Žinoma, nieko nebūtų be mano vyro paramos, jis – Dievo siųstasis, turi tiek tolerancijos man, kad net sunku apsakyti. Aš tiek neturėčiau (juokiasi). Jis niekada nenorėjo žmonos namų šeimininkės, dėl to kiekvieną mano idėją palaikė ir skatino. Kai vaikai dar buvo mažiukai, aš vis tiek nesėdėdavau namie, „susikraudavau" juos ir mes keliaudavome ieškoti gyvenimo. Aš juos turiu, jie atėjo pas mane – pas tokią, kokia esu, o ne kitokią. Ir mes visur keliaujame kartu, bet kokią veiklą moku paversti su intarpais, skirtais vaikams, kad ir jiems nebūtų nuobodu. Žinoma, mokausi ir darau tai kiekvieną dieną, kad ir man, ir mano vaikams būtų patogu ir gera, kartais ir netausodama savęs, ankstyvais rytais, vėliausiais vakarais, žinau, ką reiškia dirbti dvidešimt valandų per parą. Dabar jau labiau moku efektyviai išnaudoti savo laiką, aš juk jauna mama, kuri nori savo pavyzdžiu parodyti savo vaikams, kaip reikia gyventi, ir sugebėti atsakyti į visus jų užduodamus klausimus."

Kosmonautai ar tortų kepėjai?

„Mano mažieji dar tokio amžiaus, kai didžiausia jų svajonė – būti kosmonautais. Kol kas nei virėjais, nei konditeriais būti nenori. Žinote, kaip būna, gal visai net į saldumynų pusę nenorės pažiūrėti, kol kas dar valgo, net grįžę iš darželio, restoranėlyje dar užsisako „Napoleono" – vadinasi, dar nenusibodo, dar skanu. Vaikai nevengia išsakyti savo nuomonės, jei jiems neskanu ar maistas pasirodo negražiai patiektas. Visai neseniai Arijus pareiškė, kad patiekti klientams kukurūzų spragėsių, kol jie nagrinėja valgiaraštį, – visiška nesąmone, nes „čia ne kino teatras." Dabar jis galvoja savo variantą. Abu lanko darželį, kartais – noriai, kartais – nelabai, jie mieliau kartu su mama pasivaikščiotų po turgų, rinkdami produktus, tačiau puikiai žino, kad pusdienį darželyje teks praleisti dėl to, kad toks susitarimas, o mano nuomone, jiems reikalinga socializacija ir bendravimas su savo amžiaus vaikais. Aš pati nesu lankiusi darželio, todėl manau, kad tai nėra gerai."

„Vieno stalo istorija“

„Restoranas – mano džiugesys, bet niekada negaliu žinoti, gal po kurio laiko aš norėsiu veikti ką nors kita. Neriboju savo norų, kaip iš politikos mokslų pasukau į konditeriją, taip galiu pasukti ir kitur.

Man visi sako – ir vyras, ir mano personalas, patyrusios virėjos: „Tau, vaikeli, atsibos." Žinote, kai aš gaminu, man iš to malonumo kūnas pagaugais eina, kai nebepatirsiu to jausmo, turbūt iš viso nustosiu gaminti. Aš jau pati sau įrodžiau, kad labai norėdama galiu būti bet kuo. Man labai patinka rašyti. Štai neseniai į leidyklą atidaviau knygą „Vieno stalo istorija" apie maistą – ne tik apie saldumynus. Man labai įdomu, kaip galima padaryti kitaip, kaip išgauti naujus derinius. Tai bus namų receptų šeimos knyga – graži ir paprasta."

Išsamų naujojo žurnalo anonsą rasite ČIA.

Užsiprenumeruoti žurnalą galima ČIA.