8 vaikus auginanti Eglė griauna įsivaikinimo stereotipus

„Dažniausi stereotipai, kuriuos girdžiu apie įsivaikinimą: „Nežinau, ar galėsiu mylėti kaip savo“, „Nenoriu nuskriausti biologinio vaiko atimdama dėmesį“ ir, be abejo, populiariausias: „Bijau blogų genų“. Tai aš visus tris jums galiu paneigti", – sako Eglė, auginanti aštuonis (taip, taip, teisingai) vaikus.

Aušros Paukštytės nuotr.

Pasidaryk bjauriai stiprią kavą, įdėk dar druskos ir duok vaikams paragaut. Nuo tada galėsi ramiai sau gerti ją, niekas netrukdys.

Aušros Paukštytės nuotr.

Dar vaikystėje aš tėvų prašydavau pasiimti į šeimą kokį brolį ar sesę iš vaikų namų. Po to su vyru susituokę esame kalbėję šia tema, abu sutikom, kad tai yra atvira galimybė. O realiai viskas prasidėjo tuomet, kai aš laukiausi trečią kartą, mano dukra stipriai susirgo ir mums teko gultis į ligoninę. Palatoje tuo metu kartu buvo berniukai iš vaikų namų: Einoras ir Klaidas. Ir man taip širdį suskaudo, kad jų niekas neaplanko. Aš savo vaiką apkabinu, migdau, o jų… Tai Klaidą aš iškart pasiėmiau. Mes taip sulipom, pamačiau, kad mano vaikas ir nors tu ką. Kreipiausi į vaiko apsaugos tarnybą, tai jie man liepė susiorganizuoti, kur vaikas miegos ir sakė, kad galiu pasiimti. Tiesiog taip. Taip buvo prieš dešimt metų. Jokios biurokratijos, bet ir jokios priežiūros, jokių saugiklių (o gal aš išprotėjus, gal mano vyras koks…?)

Aušros Paukštytės nuotr.

Aušros Paukštytės nuotr.

Tuo metu mano biologinei dukrai buvo 6 metai, sūnui – 8 metai, ir kai tik grįžau iš gimdyklos su trečiuoju, vyras išvažiavo pasiimti Klaido. Aš visa hormoninė, euforijoj, tokia laiminga, kad tas vaikas mane iškart mama vadina… Kadangi nebuvo jokios sistemos, negavome ir jokios informacijos, paaiškinimų, psichologinio pasiruošimo. Tau tiesiog duoda vaiką, tu žiūri į jį, jis į tave. Ir tas pirmasis susidūrimas realybėje man buvo sunkus. Mes su Klaidu ragus surėmę kokius dvejus metus gyvenom, o kreiptis nebuvo kur, nebent į internetinį forumą, kur kitos, tai jau išgyvenusios papasakoja, ką darė ir kaip joms pavyko. Taip ir aš ten atsiradau, eidavau, klausdavau, kodėl jis taip daro, kaip man elgtis. Aš visad sakau, kad bet kokį velnią gali suprast ir priimti, jeigu tik supranti priežastį, kodėl taip yra. Aš tuomet nebuvau nieko girdėjusi apie prieraišumą, nežinojau, kaip kurti pasitikėjimą, nuo ko pradėti. Tai ėjau į biblioteką ir vieną po kitos knygas skaičiau. Bet tie pirmi metai namie buvo tikrai sudėtingi. Vis galvodavau: „Ką aš tau blogo padariau?“ Aš nežinau, kaip psichologai tai pavadintų, bet yra tokia situacija, kai vaikas visą savo gyvenimo negatyvą iškrauna ant vieno žmogaus, ir jis pasirinko būtent mane, o su tėvu pavyzdingai sutardavo. Bet dabar Klaidas jau suaugęs, ir mes kartu pasijuokiam iš to, kaip gražiai mes pykomės.

Aušros Paukštytės nuotr.

Jis turėjo brolį ir sesę, kuriuos mes vis atsiveždavom savaitgaliais. Tuo metu turėjome tik mažą namuką, be antro aukšto, tai nebuvo vietos jiems visiems kartu gyventi. Bet su laiku viską susitvarkėm ir užauginom visus tris. Ir vis pradėdavom šnekėti, kad reikia kokios mažos mergytės, bet gan ilgai negalėjau nieko daryti dėl įstatymo, kuris sako, kad globa šeimoje galima iki penkių vaikų, o tuo metu pas mus kaip tik buvo penki vaikai – trys biologiniai ir du globotiniai! Tai turėjom laukti, kol Klaidui sueis 18 metų ir tada jau galėjome pasiimti Rasytę. Ją atsirinkome pagal pavardę – ši sutapo su mūsiške. O kai nuvažiavom ir pamatėm… Ji tokia coliukė buvo – visai išsilydžiau. Vėliau sužinojome, kad ji turi biologinę sesę, kuri gyvena kituose vaikų namuose (Rasytė dar kūdikių namuose buvo), aplankėm, sutapom ir pasiėmėm kartu. Jos tebuvo porąkart gyvenime mačiusios viena kitą, o dabar neišskiriamos. Tie aštuoni mėnesiai laukimo, kol galėjome jas pasiimti, man buvo baisūs, verkdavau naktimis, kad mano vaikai ne namie miega. Su Migle kas vakarą telefonu šnekėdavom, pasakas skaitydavau, jai irgi be galo sunku buvo, nes ji jau ne mažiukė, suprato viską. O Rasytės nuotrauką ant telefono ekrano nuo pirmos dienos užsidėjus turėjau, vyras net barė, prašė nusiimti, kol visko nesusitvarkėm, kad nesikankinčiau, o aš negalėjau.

Aušros Paukštytės nuotr.

Kai Rasytė atvyko pas mus, pirmą mėnesį ji buvo kaip „išjungta“, net nežinau kaip kitaip pavadinti. Aš užsirašiau į raidos centrą, planavau, kad reikės daug dirbti su ja, bet vaikas per kelis mėnesius pasikeitė kaip diena ir naktis. Ją, būdavo, pastatai vidury kambario, ir ji stovi kaip kareivėlis. Jeigu nepasakysi: „Eik“, ji ir nepajudės. Nešnekėjo nei žodžio, visai nerodė emocijų, jokio akių kontakto, jeigu kas paėmė ant rankų – lyg nepastebėdavo. Tai, kad po trijų savaičių man kažkur prireikė išeiti, o ji verkti pradėjo, aš taip apsidžiaugiau! (juokiasi) Tai reiškė, kad vaikas mane prisijaukino. O dabar, pažiūrėk, per pusę metų kokia ji guvi pasidarė. Aišku, nėra ko norėti, ji daugiau kaip trečdalį savo gyvenimo toje institucijoje praleido… Suprantama, kad tai traumuoja žmogų.

Aušros Paukštytės nuotr.

Aušros Paukštytės nuotr.

Aušros Paukštytės nuotr.

Mes bendraujame su vaikų biologinėmis mamomis. Reikėjo padirbėti su savimi ir užaugti, kad nelaikyčiau pykčio ar kažkokių neigiamų jausmų toms moterims. Mergaičių mama pati yra auka tam tikra prasme: smurtaujantis vyras, netinkama aplinka, matyt, pati panašiai užaugusi ir kažko nepatyrusi, kažko neišmokusi gyvenime. Bet ji skambina, teiraujasi, dažnai kalba su mergaitėmis. Ir sako: „perduok linkėjimus mamai“. Ji pripažįsta mane. O su pirmų trijų vaikų mama kontaktas daug vėliau atsirado, nes aš buvau ta blogietė, kuri pasiėmė jos vaikus. Bet ji tuo metu keturių vaikų tėvystės teises jau buvo praradusi, o po to dar keturis pasigimdė…

Aušros Paukštytės nuotr.

Dažniausi stereotipai, kuriuos girdžiu apie įsivaikinimą: „Nežinau, ar galėsiu mylėti kaip savo“, „Nenoriu nuskriausti biologinio vaiko atimdama dėmesį“ ir, be abejo, populiariausias: „Bijau blogų genų“. Tai aš visus tris jums galiu paneigti. Vaikams, augantiems būry, nėra jokio skirtumo, biologinis ar ne tas brolis. Jeigu jie sutaria, tai sutaria, jei ne, tai ne. Ir įprastose šeimose dažnai brolis su sese kaip šuo su kate sugyvena. Aš, pavyzdžiui, lig šiol iš vaikystės pamenu nuolatinius pykčius ir muštynes su broliu. Tai man net keista, kaip šitie vaikai nesimuša (juokiasi). O be to aš ir nesitikiu, kad visi turėtų sutarti ir neverčiu jų draugauti. Kiekvienas pasirenka, ką nori veikti ir su kuo leisti laiką.

Aušros Paukštytės nuotr.

Taip kaip broliams nesvarbu biologiniai jie ar ne, taip ir man. Jie visi aštuoni yra mano vaikai. Taip, yra tas adaptacinis laikotarpis, ir jis trunka įvairiai – Klaido atveju, štai, dvejus metus net. Naujas žmogus šeimoje, natūralu, kad truputį neįprasta. Bet kai adaptacija praeina, jie visi širdy vienodai svarbūs. Tikrai ateina laikas, kai išsitrina tas skirtumas, nebejauti jo. Taip pat kaip ir vyras – kažkada jis man buvo bernas, o dabar aš neįsivaizduoju savo gyvenimo be jo, jau devyniolika metų mes čia kartu kamuojamės (juokiasi). Arba taip pat kaip prie naujagimio užtrunka kažkiek laiko priprasti! Todėl aš ir sakau, kad čia lygiai tas pats, tik tiek, kad jau vaikštantį vaiką gauni.

Aušros Paukštytės nuotr.

O dėl genų, tai irgi nesąmonė. Daug didesnę vaiko charakterio dalį sudaro aplinka, auklėjimas. Ir aš nežinau, tam tikra dalimi, sakau, kad mums pasisekė, kad 5 iš 5 įsivaikintų vaikų yra nerealūs. Bet gal čia ne sėkmė? Gal mes kažką teisingai darome? Velnias žino, ar gali penkis laimingus loterijos bilietus iš eilės ištraukti? Aš dalyvauju tokioj mamų grupėje, kurios įsivaikinusios ir dalinasi savo problemomis, dažnai pagaunu save galvojant: „Aš tai kitaip daryčiau.“ Manau, kad pagrindinė klaida yra ta, kad vaikai įsivaikinami iš gailesčio. Tuomet tėvai negali jų pilnavertiškai auklėti, sudrausminti. Aš visad sakiau, jeigu man koks elgesys nepatinka – aš jį išgyvendinu. Jeigu reikia, subaru, duodu velnių. Jeigu čepsi ir man nepatinka, aš jam sakau, kad baigtų. Jie turi išmokti elgtis. O tas perdėtas jautrumas kartais kenkia. O dar palyginimui – mano biologinio vaiko tokia sunki buvo paauglystė! Jis visiškai nerami dūšia, tris mokyklas pakeitė, mes čia visi sienom lipom, dabar į Londoną išvažiavo. O įvaikinti – visai kitokie, daug ramesni buvo. Nieko čia nesuprognozuosi, todėl bijoti genų neverta.

Aušros Paukštytės nuotr.

Anksčiau, pamenu, subardavau vaiką ir pačiai krauju širdis apsipila, kokia aš bloga mama. O dabar, kai matau, kad tie dičkiai gerai išaugo, turiu patirties ir pasitikėjimo savimi, jeigu yra už ką, tai ir duodu velnių ramia sąžine. Mama irgi auga kartu su vaikais, ir tas kiekvienas pirmas kartas atrodo labai baisus. Pamenu, kai paauglys pirmąkart prisigėrė… O, Dieve, kokia drama buvo! O kai antrąkart taip nutinka, pati tiek streso paprasčiausiai nejauti – eik pamiegok ir ryte pašnekėsim. Mamoms patarčiau nenustatinėti diagnozių dėl vieno karto. Jeigu nesusitvarko kambario, tai nereiškia, kad visą gyvenimą vaikas ir toliau neklausys, net jeigu pavogė kokį saldainį iš parduotuvės, tai jis neužaugs žmogžudžiu vien dėl to. Save prisimint reikia! Kiek mes visko prikrėtę esam… Štai, grįžo dabar bernas iš mokyklos – susprogdino klozetą su petarda. Aišku, pasikalbėjom, kaip ten kas įvyko. Atpirkom mes tą unitazą ir geresnį turbūt dar. Na, taip, finansinė žala. Bet žinai, aš galvoju, man irgi įdomu būtų buvę, ar įmetus tą bombioškę už 30 centų sudužtų klozetas ar ne…

Aušros Paukštytės nuotr.

Aušros Paukštytės nuotr.

Man nerūpi tokie dalykai, kaip netvarka, ne vietoje palikti daiktai, sėdėjimas prie kompiuterio – aš pati tiek laiko prie jo praleidžiu, kaip aš galiu vaikui draust? Jie visi žino, kad turėdami mano pasitikėjimą (o jo reikia nusipelnyti veiksmais) gali gauti labai daug laisvės. Na, dabar būsiu tikras mokytojų džiaugsmas, bet pasakysiu vis tiek – aš dičkiams leidžiu pasiteisinti pamokas, prisijungia prie “TAMO” ir pasirašo, kur ką reikia. Nes, būna, kad nepasiruošia ir sako, arba nueisiu ir gausiu dvejetą, arba neisiu ir pasiruošiu kitam kartui. Aš pasitikiu, nes žinau, kad nepiktnaudžiauja. Žinau, kad krūvis yra didelis, ir jie patys renkasi. Taigi čia irgi mokykla! Jie prisiima atsakomybę už savo veiksmus. Ir žino, jeigu prasižengs, tai šitos privilegijos greit bus atimtos. Čia galioja taisyklė, jeigu tu nekeli man problemų, tai ir aš tau jų nekelsiu. Jeigu matau, kad vaikas viską gerai daro, tai aš nepristosiu prie jo su klausimais, patarimais ir pasakojimais.

Aušros Paukštytės nuotr.

Aušros Paukštytės nuotr.

Aš neįsivaizduoju, kaip galima įvertinti šeimą, ar ji pasiruošusi priimti vaiką. Negali įlįsti žmogui į širdį. Žinau atvejų, kur mamos draskosi ir galvoja apie vaiko grąžinimą, o jam tai būtų visam gyvenimui trauma, jeigu tai, ką jis patyrė prieš tai jau nebūtų taip vadinama. Ir aš nežinau, kas būtų toms mamoms, jeigu jos negalėtų kreiptis pagalbos. Bet supranti, aš žinau, kad tokiu atveju vienai psichologas yra pasakęs: „Tai pasiimk kitą.“ Tu supranti? Lyg parduotuvėj! Grąžink netinkamą ir pasiimk kitą. Tai aš nežinau, kaip paruošti žmones, kaip nuspėti, kas jiems tiks, kaip jie sutaps su tuo vaiku. Kai baigiasi įtėvių kursai, aš einu susitikti su jais tam paskutiniam etape, jie užduoda klausimus. Tai ten kartais aš tokių žmonių pamatau, kad galvoju: „Aš tai nenorėčiau pas juos augti..“ (juokiasi). Bet juk vaikai pačiose įvairiausiose šeimose užauga! Svarbu, kad tie tėvai nepasiduotų.

Aušros Paukštytės nuotr.

Aušros Paukštytės nuotr.

Aušros Paukštytės nuotr.

Aušros Paukštytės nuotr.

Man yra svarbu jaustis gerai. Ir aš tikrai neauginčiau tiek vaikų, jeigu man tai būtų kančia. Mano pagrindinis tikslas yra tas, kad jie užaugę mokėtų užmegzt santykį su kitu žmogumi. Nerūpi man jokie medaliai, pinigai, pasiekimai. Jeigu tik jie jaus viduje tą pilnatvę, nes jaus ryšį su kitu žmogumi, tai aš būsiu savo padariusi, nes mokėjimas bendrauti yra išugdomas šeimoje.

Eglės Istorija iš knygos „Mamystė“, kurią jau galima užsisakyti internetu www.mamyste.lt


Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis