Ar įkopė Birutė į Everestą? Išsiskyrusios 4 vaikų emigrantės dienoraštis

Aktyvi socialinių projektų autorė, keturių vaikų mama Birutė Jakučionytė, išsiskyrusi su vyru, nusprendė naują gyvenimą kurti ne Lietuvoje. Šįkart moters dienoraštis kaip niekad margas: vaikai pradeda lankyti „babajų" mokyklą; pašalpos dar neskirtos, prieš akis - Everestas, o akyse tvenkiasi ašaros.

Tokiomis dienomis kaip ši, apima keistas jausmas, kad priėjai patį didžiausią kalną, gal Everestą, nieko nematai, kas yra už jo, supranti, kad užlipti neįmanoma, bet pradedi lipti. Po truputį, žingsnelis po žingsnelio. Ir kasdien nueini didelį kelio gabalą, o atsisukęs džiaugiesi, kaip toli jau nuėjai. Bet kai į priekį žiūri, atrodo, kad kalnas tik didėja ir kasdien nematai daugiau nieko, tik jį.

TAIP PAT SKAITYKITE:

Konkursas, kuriame kviečiame laimėti šeimos fotosesiją

Panašiai jaučiuosi ir aš, panašiai, turbūt, jaučiasi ir mano vaikai, tris dienas prabuvę angliškoje mokykloje. Aš pradėjau į tą kalną lipti prieš devynis mėnesius: atskridau pirmą kartą į Londoną, pradėjau tvarkytis dokumentus - Nacionalinis draudimo numeris (NINo), individualios veiklos priregistravimas, sąskaita banke, vairuotojo pažymėjimo keitimas, prašymai į mokyklas ir t.t. Ir viskas ne iš pirmo karto. Visiems buvo neįtikėtina, kai pirmą kartą mane išmetė iš pokalbio dėl NINo. Na, tiesiog pravarė - neatsinešiau čekių, nes dirbu su individualia veikla. O kai nuėjau antrą kartą (pakliūti į tą pokalbį irgi nėra paprasta, nes paprastai būna dviejų - trijų savaičių eilė) tai nieko nereikėjo.  Tada vairuotojo pažymėjimas (iš trečio!!!!) karto - pirmąjį netiko nuotrauka, nes buvau su skarele, antrąjį neuždėjau varnelės, kad akinių nenešioju.

Taip ir važinėjau tris mėnesius be teisių.

Merginos, kurios tvarko mano dokumentus jau juokiasi, kad kitiems būna kaip žmonėms, o man kaip Birutei - viskas ne iš pirmo karto ir viskas įdomiau. Nes paprasti žmonės atvažiuoja į Londoną ir dirba čia valytojais ir dažytojais, o Birutė čia kažkį savo biznį daro. O tie, kurie sprendžia duoti man išmokas už vaikus ar ne, perskaito žodį Business  ir pasimeta - tai taip pat netelpa į jų kasdieninį rėmelį, todėl ir tikrina tuos pačius dokumentus jau kelintą kartą. Vis siunčiu ir siunčiu ten pat ir tuos pačius originalius dokumentus. Ir šiandien jau lygiai trys mėnesiai kaip laukiu lyg kokio bilieto į rojų - laiško apie tai, kad man bus mokamos pašalpos už vaikus. Tas laiškas turėtų pajudinti ledkalnį - maitinimas mokykloje, mokesčių dydis, pašalpų dydis ir taip toliau, net mokesčiai už šiukšlių išvežimą. Ir kai jau gausiu tą laišką, tai turėsiu su juo tą pačia dieną nubėgti į kokias tris vietas ir išsiųsti originalą irgi į kokias tris vietas tuo pačiu metu. Todėl esu pasiruošusi  žemam startui.

Vis tie užburti ratai... Bet čia mano kalnas, į kurį lipu, lipu kasdien.

Dabar apie vaikų kalną, Everestą kubu (E3). O taip, jie pradėjo lipti į jį prieš tris dienas. Viena yra žinoti ir laukti, kita - kai jau pradedi ir pajunti, ką tai reiškia. Būti naujoje vietoje, su nepažįstamais žmonėmis, nesuprasti ką kalba, ko klausia, būti visiškai naujoje teritorijoje. O aplinkui visi labai draugiški, pamatę naujokus pradeda klausinėti, nori bendrauti. Kimba, kaip sako Marijonas.  Ir čia kiekvienas elgiasi savaip. Kristupas, dvejus metus mokykloje Lietuvoje mokęsis anglų kalbos, geba pasakyti vardą, ko nori, ramiai sau stebi ir bando susigaudyti, nesiparina. Taip ramiai, kad vakar per pamoką ušsnūdo! "Taigi ta mokytoja tik bubina bu bu bu savo ramiu balsu, o aš nei žodžio nesuprantu, tai ir užbubino". Na, patikėkit, tos mokytojos kalba neįtikėtinai tyliai ir ramiai!

TAIP PAT SKAITYKITE:

Kodėl Birutė nusprendė emigruoti su vaikais? Dienoraščio pradžia

Kristupui, jau pirmą dieną pervadintam Christopher, viskas gerai, nesiskundžia.

Bernardas vakar verkė ir skundėsi, kad skauda pilvą, aš bėgiojau po mokyklą iš jo klasės pas Marijoną ir vėl atgal, bet kai šiandien nuėjau į mokyklą ir pamačiau vaizdelį, kai mano Bernardulis bėgioja po kiemą, o paskui jį lekia kokios septynios panelės, tai nusiraminau - šitas neprapuls, savo asmeniniu žavesiu išsisuks ir be kalbos. O tos panelės tik vedžioja jį visur, praneša, kad jau pietus valgyti laikas, vienžo, gėris. Nesupranta nieko, bet labai stengiasi.

Marijonas... hmm čia jau rimčiau.

Kaip ir viskas apie jį labai rimta. Ir jis tiek pyksta, nervinasi ir parinasi, kad jam tikrai labai sunku. Užvakar pareiškė, kad į mokyklą neis daugiau visai, todėl aš vakar lekiojau kaip kulka pirmyn atgal: namai - mokykla, mokykla - namai. Ryte nuvedžiau, prabuvau dvi valandas, grižau namo, po valandos skambutis iš mokyklos - Marijonas nieko nevalgo. Aš vėl į mokyklą. Dar palikau, tada vėl pasiimti. Bet gal kaip nors, po truputį, įlips ir jis į savo kalną. Kai įsvaizduoju save Marijono vietoje, tai tikrai jam nepavydžiu, suprantu, kaip sunku. Todėl kas vakarą dirbu dar ir psichologo dabą.  Kalbuosi su jais visais daug ir kantriai. Ir kai jau norisi patrankyti galva savo į kokį medį, tai susiimu save į rankas ir vėl lipu.

Birutė Jakučionytė ir keturi jos sūnūs. Asmeninio arch. nuotr.


O dabar apie mokyklą - joje mokosi 500 vaikų ir dirba 50 mokytojų, čia be administracijos.

Ir sugebėjau aš taip pataikyti, kad joje anei vieno lietuvio nėra ir nebuvo! O kalbama ten visom kalbom, nes mokykla valstybinė, labai mišri, vaikų ir mokytojų yra iš viso pasaulio, britų labai mažai. Visos mokyklos Anglijoje reitinguojamos, mūsiškė yra labai vidutiniška ir man dėl to buvo neramu. Bet štai kelios dienos aš ten tupiu po pusę dienos ir kaskart norisi šaukti, girtis, džiaugtis! Milijonas emocijų, patvirtinančių mano sprendimą išvažiuoti. Kasdien įsitikinu, kad gerai padariau dėl savo vaikų. Kaip ir kuo juos ten maitina, kokie ten baldai, kiek priemonių, kaip vyksta veiklos, kiek ten laisvės, kiek jie būna lauke, kiek jiems leidžiama bandyti, kokios žaidimų aikštelės, kokia tvarka, kaip dirba pedagogai, koks jų kiekis, kaip dirbama su vaikais, kurie turi specialių poreikių, kaip rūpinamasi mano vaikų emocine gerove! Aš čia galėčiau prirašyti penkis lapus apie tai, kaip aš ten kaifuoju kasdieną, kaip man ten gera! O kai pradedu lyginti su mokykla, kurią lankė vaikai Lietuvoje, tai net šiurpas nukrečia. Kaip pirmokus iš namų paima 6.30 autobusiukas ir parveža 16.00, ir visą dieną jie nebuna nei karto lauke, nes mokytojai nepriklauso. Čia tik vienas punktas. Nesiplėsiu, nes vėl skambės kaip varymas ant LT.

Taip, tūlas pasakytų, babajų mokykla.

Tikrai ten jų daug, juodų irgi. Bet gal aš kažkokia nesveika, nes man jie sukelia tik teigiamas emocijas, o juodi žmonės iš viso yra nerealiai gražūs. Esu girdėjusi daug kalbų, kaip tie babajai čia užkniso, privažiavo čia, vaikų prisidarė ir gyvena iš pašalpų, ir vaikšto apsimuturiavę, pilni kampai jų, juodų darbų nedirba, tikras blogis. Bet manęs jie neknisa. Jeigu jie sugeba turėti savo krautuvėles,  dirbti bankuose, mokyklose, jeigu jie užima aukštesnes pareigas, nei dažytojai ir valytojai, tai ar nebus čia vėl gi tas lietuviškas pavydas?  Jiems juk geriau sekasi, nei daugumai mūsiškių. Man iš jų yra ko pasimokyti. Kristupas šiandien pasakojo, kad jo klasėje šešios mergaitės, ir penkios iš jų su tom skarom ant galvų, kur nesuprasi kokia plaukų spalva ir ar iš viso jos su plaukais. Bet tai netrukdo nei bendrauti, nei drauge mokytis. Todėl vėl laužau sau galvą: o kas su jais negerai, tais babajais? Kodėl jų reikia nekęsti? Ką jie blogo padarė? O gal su manim negerai, kad man visi gražūs ir verti meilės, pagarbos? Aš juk irgi atvažiavau čia, vaikų prisidarius ir pašalpas imsiu, tik va, skarelę, nusirišau nuo galvos.

Šiandien mano Teduliui dveji metai.

Jis varto gyvūnų enciklopediją ir viską kartoja paskui: siknospanis, skusdeda, ziafa, bakaruda, suprask, barakuda. O aš žiūriu į jį ir negaliu atsidžiaugti šia Dievo dovana man. Dovana, apvertusia mano gyvenimą aukštyn kojom. Jis irgi buvo mokykloje vieną dieną, pirmadienį. Raselę buvom išleidę „pagastroliuoti" į Oslą, pas kitą sesę Ireną, tai aš viena, su visais keturiais, pirmą dieną į mokyklą ir ėjau. Marijonas užprotestavo likti vienas, tai mes buvom pas jį klasėje. Teodorui ten buvo gerai, patenkintas pilstė smėliuką ir visiems šypsojosi. Smėliuką? O taip, ten tokie specialūs stalai su smėliuku, su žemėmis gėlėms sodinti. Vakar pamačiau kokius jie eksperimentus darė su tuo smėliu - pylė mėlyną vandenį ir stebėjo kas vyksta. Pagailėjau to mėlyno sugadinto smėlio (suvalkietė esu). Bet ten visko kiek nori ir kada nori. Savarankiškai kerpa ir klijais klijuoja 3 -4 metų vaikai. Su juoku vis prisimenu, kaip Marijonui darželyje Lietuvoje šakutės ėjau prašyti pas direktrę - nemokėjo mano trimetis valgyti kotleto su šaukštu, nors tu ką. O čia visi tikrai atsipūtę. Laisvė! Ir tvarka! Sakysit, kad taip nebūna? Bet taip yra.

Tai taip ir gyvenam. Įdomiai ir turiningai.

Ir dėl visų šitų mokyklos, vaikų reikalų, dėl užburtų ratų, dėl to, kad čia labai gražu, švaru ir tvarkinga, dėl to, kad nemoka pašalpų, kad trūksta pinigų, kad niekaip nesiseka tas mano business, o Plastos darbo nėra kaip pradėti dėl visų kasdieninių dalykų, man kas vakarą norisi braukti ašarą, pilną nuovargio, nežinomybės, streso, vaikų emocijų, kartais net atrodo, kad tikrai susprogsiu ir į tą kalną neįlipsiu. Tik širdy jaučiu, kad nesprogsiu ir įlipsiu, nes ne pirmas čia kalnas, į kurį lipu šiam gyvenime.  Bet ta ašara yra drauge ir begalinio džiaugsmo, meilės, pažinimo, pasitikėjimo ir dėkingumo už kasdienines dovanas, kurių pilna visur. Amen!

Birutė Jakučionytė - ekodaiktai.lt įkūrėja, "Ežiukų klubo" sumanytoja ir mama Ežienė, daugybės socialinių akcijų organizatorė, šiuo metu vykstančios akcijos "Kamštelių vajus" autorė.

Parašyk Redakcijai

Sekite mus:

Prenumeruok

Naujienlaiškį

Prenumeruodami portalą, Jūs sutinkate su taisyklėmis